Žaliųjų džiunglių šeimininkė

Žaliųjų džiunglių šeimininkė

Svetlanos Jemeljanovos nebestebina smalsūs praeivių žvilgsniai, kai ji nuo atliekų konteinerių namo tempia kažkieno išmestą ir taip žūčiai pasmerktą keliskart už ją pačią didesnę gėlę. Ir tuo labiau, kai girdi aplinkinius besišnabždant, jog amžinai kokio nors vazono iš rankų nepaleidžianti mergina augalų motyvais margintais drabužiais atrodo tikra keistuolė.

Šiuo metu Svetlanos namuose prieglobstį yra radę daugiau nei pusantro šimto augalų. Tarp jų daugybė tokių, kuriuos kažkas lengva ranka nurašė ir išmetė. Užsispyrusi mergina pasišovė tokius žaliuosius nelaimėlius prikelti antram gyvenimui ir bent jau kol kas jai tai puikiai sekasi.

„Vieni gelbsti kitų žmonių gyvybes, kiti gelbsti gyvūnus. Na, o aš gelbėju tuos, kurie, atrodo, nėra labai svarbūs“, – sako S. Jemeljanova. Ir paaiškina, kodėl: tai svarbu jai pačiai.

„Net jei tai tik augalas, jis vis tiek yra gyvas“, – savo požiūrį dėsto 24-erių Svetlana.

Dar visai neseniai tik močiučių palanges puošusios kambarinės gėlės dabar vis dažniau randamos kiekvieno iš mūsų namuose. Tai visiškai nenuostabu – gyvendami miesto šurmulyje, kur dažniausiai aplink save matome tik pilkus grindinius, betonines sienas ir nosį į viršų užriesti verčiančius daugiaaukščius, pasiilgstame to, kas laikoma didžiausia prabanga: prisilietimo prie gamtos.

S. Jemeljanova sako, jog jos meilė augalams gimė būtent dėl žalumos poreikio.

„Augalai yra puikus pabėgimas nuo pilkos rutinos. Mane ramina jų priežiūra, patinka jų sukeliami iššūkiai, akį nuolat traukia jų spalvos ir formos. O kiek džiaugsmo sukelia nauji lapeliai, žiedai ar vaikučiai!“ – aikčioja mergina, bendraujanti su daugybe augalų mylėtojų iš viso pasaulio. Iš jų lietuvė sako išgirstanti dar įvairesnių pretekstų puoselėti kambarinius augalus.

„Vienus žmones priežiūra ramina kaip meditacija. Kitiems atitraukia mintis nuo kasdienių rūpesčių ir blogų minčių, nes galva nuolat užimta „žaliom problemom“ – kokį vazoną nusipirkti, kokią žemę parinkti tam tikram augalui, kuriuos reikia purkšti, o kurių ne, kas kiek laiko laistyti, kada tręšti ir galų gale, kur juos pastatyti“, – vardija pašnekovė.

Dar kitiems, anot Svetlanos, tai lyg sportas: jie bando surinkti kuo daugiau vieno ar kito augalo skirtingų porūšių. „Ir mane šiuo momentu labai įtraukė sansevjerų rūšys“, – prisipažįsta.

Svetlana Jemeljanova atvira: augalai tapo ne tik jos didžiausia aistra, meile, bet ir gyvenimo būdu. Asmeninio albumo nuotraukos

Namus vertina pagal tinkamumą augalams

Namuose tikrą žaliąją oazę susikūrusi S. Jemeljanova atvira: augalai tapo ne tik jos didžiausia aistra, meile, bet ir gyvenimo būdu. Be jų sako nebeįsivaizduojanti kasdienybės.

Merginai patinka ne tik augalus kolekcionuoti, bet ir ieškoti skaitinių bei reportažų apie juos.

Savo meilę augalams Svetlana skelbia net kasdien vilkimais drabužiais ir kitais daiktas – retas kuris būna nemargintas gėlėmis ar kitokiais žalumynais.

Mergina juokiasi, jog įėjusi į bet kurį pastatą pirmiausia atkreipianti dėmesį į ten augančius augalus ir tik paskui pastebinti kitas detales.

„Pamenu, net eidama į darbo pokalbius apžiūrėdavau, ar biure geras apšvietimas, nes prie kompiuterio būtinai norėsiu turėti augalų“, – juokiasi pašnekovė.

Šiuo metu dviejų kambarių bute S. Jemeljanova globoja apie šimtą penkiasdešimt žaliųjų augintinių pradedant miniatiūriniais sukulentais ir baigiant dvimetrine pachira. Sako, tam, kad visa ši oranžerija kompaktiškai sutilptų namuose, dabar tenka pasitelkti fantaziją. Tiesa, šios kūrybingai ir rankdarbius mėgstančiai merginai tikrai netrūksta.

„Vis sugalvoju kažką naujo, kad galėčiau papildyti savo augalų kolekciją, – gūžteli Svetlana. – Dauguma augalų stovi ant komodų, gėlių stovų, sieninių lentynų, spintų, palangių ar kabo ant mano rankų darbo makramė technika kurtų laikiklių.“

Gėlių mylėtoja sako, jog vasarą buvo kiek erdviau, nes didžiąją dalį augalų ji išnešusi į balkoną.

„Dabar, artėjant šaltajam sezonui, darosi baisu, kad sunešus atgal visi nebetilps. Tad jau pradėjau ieškoti parduotuvėse aukštų lentynų…“ – juokiasi.

Kiekvienas augalas – atskira istorija

Dažniausiai naujų „kambariokų“ S. Jemeljanova ieško didžiuosiuose prekybos centruose – juokiasi prie gėlių stovų jau tapusi etatine lankytoja. Tačiau ir mažų gėlių krautuvėlių neaplenkianti.

Įdomesnių egzempliorių Svetlana ieško specializuotuose kambarinių augalų parduotuvėse.

„O kartais tenka aptikti lauke paliktą, išmestą gėlę. Tokią visada priglaudžiu savo namuose. Artėjant šaltajam sezonui pastebėjau, kad ženkliai padaugėjo atsikratančiųjų pabodusiomis gėlėmis“, – žmonių elgesiu stebisi augalų žinovė.

Svetlana kiekvieną rytą ilgai vedžioja savo vokiečių aviganį Rokį ir apeina didelę mikrorajono teritoriją. Tad kartkartėmis pasiseka rasti išmestą „lobį“, kurį visada parsinešanti namo ir padaranti vaizdo įrašą apie jo gelbėjimo operaciją, kuriuo dalijasi su kitais augalų mylėtojais.

Būtent taip merginos namuose visai neseniai atsirado ir jau minėta dvimetrinė pachira – kinų pinigų medis.

„Kaimynai matė tikrai gerų vaizdų, kai bandžiau ją partempti namo!..“ – kvatoja Svetlana.

Senelio dar vaikystėje įdiegtas susidomėjimas antikvariniais daiktas, Svetlanos tikinimu, puikiai dera su juos „žaliuoju“ hobiu. Asmeninio albumo nuotraukos

Merginos namuose naujos gėlės apsigyvena tikrai dažnai. Štai ir praėjusią savaitę iš augalų mainų ji parsinešė net aštuoniolika naujokių, nors, dievagojasi, įprastai jos kolekciją papildo „tik“ penki nauji augalai per mėnesį.

Anot S. Jemeljanovos, paprastai jos mėgstamiausiųjų sąrašą diktuoja nuotaika ir sezonas. Vasarą buvo pakvaišusi dėl vaškuolių, bet jų trūkumas rinkoje su laiku nusmukdė susidomėjimą. Dabar intensyviai ieško naujų sansevjerų rūšių. Bet labiausiai, pasak pašnekovės, jai patinka gėlės, turinčios istoriją. Tokios dažniausiai būna išgelbėtosios ar padovanotosios.

Pavyzdžiui, šią vasarą Svetlana pasakoja suradusi išmestą pusės metro echinopsį su keturiomis ataugomis.

„Vos sugebėjau jį parsinešti namo. Dabar jis didžiausias mano kaktusų kolekcijoje ir tikrai ypatingiausias, – šypsosi. – Taip pat labai myliu pinigų medį – storalapį, kurį padovanojo senelė man persikrausčius gyventi drauge su vaikinu. Arba vaikino dovanotas anturis, kurį gavau išlaikyto vairavimo egzamino proga. Bent pusė mano kolekcijos augalų turi istoriją, tad labai sunku būtų išsirinkti pačius mėgstamiausius.“

Pamiršta meilė atgijo

Svetlaną augalai supo visą gyvenimą. Kai dar buvo pradinukė, jos mama buvo beprotiškai susižavėjusi kaktusais ir visos buto palangės buvo jais apstatytos. Dukrai irgi labai patiko su mama ieškoti parduotuvėse naujų kaktusų rūšių, juos persodinti, bandyti kurti kompozicijas.

Tuo metu ir Svetlanos geriausia draugė Katrin buvo apsistačiusi namų palanges dygliuotais augaliukais, tad tai dar labiau įtraukė į augalų mainus, jų priežiūrą. Bet pabaigusi aštuonias klases mergina persikraustė su tėvais gyventi į Vilnių. Ir taip jau nutiko, kad negalėjo kartu pasiimti visų augalų.

Daugumą žaliųjų gražuolių Svetlanos mama atidavė draugėms ir giminėms, o ji savuosius – draugei Katrin. Į sostinę augintoja atsivežė tik apie dešimt vazonėlių, bet bėgant laikui ir pačios gėlės nebetraukė.

Pabaigusi mokyklą ir prieš pradėdama studijas S. Jemeljanova išvyko į Angliją pailsėti. Ten apsigyveno vaikino tėvų namuose. Butas nuomotas, tad ant sienų nebuvo galima nieko kabinti.

„Kambariai atrodė niūroki, man trūko spalvų ir gyvybės. Taip vėl atradau kambarinius augalus“, – štai taip paprastai Svetlana sako grįžusi prie vaikystės meilės. Tik tąsyk viskas vėl prasidėjo nebe nuo kaktusų, o nuo orchidėjų. Paskui pradėjo domėtis įvairesnėmis augalų rūšimis, jų priežiūra. Kadangi gyveno mažame miestelyje ir gėlių parduotuvių ten beveik nebuvo, mergina įsitraukė į vaisių dauginimą iš kauliukų.

„Praėjus nepilniems metams grįžau į Lietuvą, pradėjome gyventi atskirai nuo tėvų, bet meilė augalams niekur nedingo. Dar atsimenu, kaip prieš skrydį bandžiau susikrauti kuo daugiau orchidėjų į kuprinę, skirtą rankiniam bagažui“, – juokiasi Svetlana.

„Jei matai, kad augalui netinka tam tikros sąlygos, reikėtų keisti pačias sąlygas, o ne užkalbėti gėlėms dantis“, – sako S. Jemeljanova.

Gėles regi ir filmuose

S. Jemeljanova tikina, jog toks jos pomėgis nereikalauja daug išlaidų – juk gražūs būna ne tik egzotiški augalai.

„Nebent surandu kažkokią labai retą gėlę, kurios tikrai labai noriu, – svarsto. – Tada negaila ir dviženklę sumą mokėti. Iki triženklių dar ranka nekyla…“

Kam Svetlana tikrai neišlaidauja, tai vazonams. Dažniausiai renkasi paprastus molinius ir juos kūrybingai dekoruoja pati.

S. Jemeljanova augina daugybę augalų, tad kiekvienas jų reikalauja skirtingos priežiūros, kuri priklauso ne tik nuo augalo rūšies, bet ir nuo vazono, kuriame jis auga, ir nuo vietos, kurioje jis stovi.

Žinių apie gėlių auginimą Svetlana semiasi interneto platybėse. Didžiąją dalį atranda įvairiuose augalų tematikos kanaluose. Jei koks augalas sudomina, apie jį informacijos iki menkiausių smulkmenų ieško užsienio tinklaraščiuose, kitose platformose.

„Labai noriu įsigyti knygų kambarinių augalų tematika, tik jų labai sunku rasti Lietuvoje. Blogiausiu atveju planuoju tiek lietuviškų, tiek užsienietiškų paprašyti Kalėdų Senelio“, – atskleidžia šypsodamasi.

Pasak Svetlanos, natūralu, kad žinios ateina ir su patirtimi.

„Būna, kad žiūriu kokį filmą ir antrame plane pamatau augalą, kurį reikėtų palaistyti, nes lapai nusvirę“, – juokiasi gėlių mergaitė.

Stebi siunčiamus ženklus

Augalų priežiūrą S. Jemeljanova vadina atgaiva širdžiai. Ir sako kiekvieno savaitgalio labiausiai laukianti ne dėl to, kad kur nors išvažiuotų, o tam, kad galėtų pagaliau ramiai ir niekur neskubėdama pasikrapštyti tarp savo gėlių.

Svetlana pasakoja jau atradusi auksinių taisyklių, kurios iki šiol ją gelbėja prižiūrint augalus. Pavyzdžiui, gėlės mažesniuose moliniuose vazonėliuose turi būti laistomos dažniau nei augančios didesniuose keraminiuose vazonuose. Arba kuo plonesnis gėlės lapas, tuo dažniau ją reikės laistyti.

„Savo kolekcijoje augalus matau kaip individus su savo poreikiais. Bandau įsižiūrėti į jų rodomus ženklus. Jei vienų lapai nusvirę – laikas palaistyti. Jei atsirado ruda dėmė – reikia traukti nuo tiesioginių saulės spindulių ir patikrinti su drėgmės matuokliu, ar gėlė nėra perlaistyta“, – patirtimi dalijasi žinovė.

Tarp augalų mylėtojų sklando legendos apie pokalbius su gėlėmis ir jų įtaką augimui. Sakoma, jeigu matai, kad kažkuriai gėlei namuose ne itin patinka, reikia ją dažniau pakalbinti.

Svetlana į tokius pokalbius su augintinėmis nesivelia.

„Dažniausiai burbu sau panosėje pamačiusi kokį nudžiūvusį lapą ar suradusi kokį kenkėją, – juokiasi S. Jemeljanova. – Nebent užsisvajojusi sau, o kartu ir jiems dainuoju.“

„Jei matai, kad augalui netinka tam tikros sąlygos, reikėtų keisti pačias sąlygas, o ne užkalbėti gėlėms dantis“, – įsitikinusi Svetlana.

Savo aistrą gėlėms S. Jemeljanova jau pavertė ir vaizdo tinklaraščiu. Jame dalijasi vertingais patarimais, kaip gelbėti vienokių ar kitokių bėdų kamuojamą augalą.

Hobis virto tinklaraščiu

Savo aistrą gėlėms S. Jemeljanova jau pavertė ir vaizdo tinklaraščiu. Jame dalijasi vertingais patarimais, kaip gelbėti vienokių ar kitokių bėdų kamuojamą augalą.

Kurti savo autorinį vaizdo kanalą internete Svetlaną pakurstė bendraminčiai.

„Man buvo ir yra be galo įdomu stebėti kitus augalų mylėtojus, klausytis jų istorijų, stebėti atrastus nematytus augalus. Galiausiai pati sukaupiau nemažą bagažą augalų ir žinių ir pradėjau svajoti apie savo tinklaraštį“, – pradžią mena mergina, susižavėjusi augalų mylėtojų bendruomene ir pati užsimaniusi tapti jos dalimi.

„Žiemą nusprendžiau išeiti iš nemėgstamo darbo, – tiesiai šviesiai sako Svetlana. – Atsirado daugiau laisvo laiko ir atsikėlusi vieną rytą nufilmavau savo pirmąjį vaizdo įrašą. Visas procesas man taip patiko, kad nusprendžiau investuoti savo laiką ir atsiduoti šiam hobiui.“

Pasak merginos, didžioji dalis tinklaraščių augalų tematika kuriami Amerikoje, o jų augalų rinka dažnai skiriasi nuo mūsų europietiškos.

„Plečiantis augalų kolekcijai man pradėjo trūkti vaizdo įrašų apie mane supančias gėles. Todėl nusprendžiau surizikuoti ir sukurti savo paskyrą. Mano tinklaraščio tikslas – skleisti meilę augmenijai ir mus supančiam pasauliui“, – šypsosi pašnekovė.

Savo aistra augalams Svetlana tikina jau užkrėtusi aplinkinius ir susilaukianti vis daugiau asmeninių padėkos žinučių, kad padėjo išgelbėti augalėlį ar įkvėpė į namus įnešti daugiau žalumos.

„Taip aš ne tik sudominu vis daugiau žmonių kambariniais augalais, bet ir pagelbėju išlaikyti juos gyvus ir sveikus. Man to pradžiai tikrai užtenka. Ateičiai turiu ir didesnių planų“, – intriguoja.

Kaip atkeliavo Jonvabalis

Savo tinklaraštį Svetlana skambiai pavadino „Jonvabalis kambaryje“. Tačiau prieš tai ilgai galvojo, koks pavadinimas labiausiai tiktų.

„Mano vardas Svetlana, kas rusų kalba reiškia šviesą. Esu labai nuo jos priklausoma. Sutemus aš sulėtėju, nelabai turiu noro kažko imtis, o šviečiant saulei mane dažniausiai aplanko mūza kurti rankdarbius, tvarkytis namuose. Aš tiesiog nebegaliu sėdėti vienoje vietoje“, – pasakoja mergina, trykštanti ypatingu optimizmu.

Be abejonės, Svetlana be galo myli gamtą. Nuo vaikystės vasaras ir savaitgalius leisdavo kaime, kur seneliai pažindino ją su augalais ir gyvūnais.

„Matyt, dar esu iš tų laikų, kai įdomiau buvo krapštytis lauke su draugais, o ne sėdėti namuose prie kompiuterių, – svarsto. – Ir dabar bandau kuo daugiau laisvalaikio praleisti eidama į žygius su vaikinu ir mūsų vokiečių aviganiu Rokiu. Jeigu reikėtų rinktis eiti į miesto restoraną ar pasikepti dešrelių į gamtą, rinkčiausi antrąjį variantą.“

Gamtos mylėtojai jonvabaliai visada atrodė ypatingi ir magiški. Todėl šis vabaliūkštis, kuris dar ir šviečia, atrodė puikus tinklaraščio pavadinimo pasirinkimas.

„Kadangi visi mano gamtos stebuklai daugiausia vyksta namuose, tai „Jonvabalį“ nusprendžiau įkurti kambaryje, kur auga mano žalioji kolekcija. Taip ir gimė „Jonvabalis kambaryje“, – apibendrina.

S. Jemeljanova tikina, jog toks jos pomėgis nereikalauja daug išlaidų – grožį atranda ir paprastuose augaluose.

Savame pasaulyje

Pasak S. Jemeljanovos, lygiai taip pat, kaip ją domina augalai su istorija, taip lyg magnetas traukia ir antikvariniai daiktai.

Su senienų pasauliu ją supažindinęs amžiną atilsį senelis.

„Jo dirbtuvėse buvo pilna senovinių pintinių, drabužių, įvairiausių įrankių, armonikų ir visokių kitų daiktų, kurių šiomis dienomis galima rasti tik muziejuose. Kaskart pas jį apsilankiusi aš vaikščiodavau kaip po tikriausią muziejų ar antikvariatą, o jis man pasakodavo istorijas apie kiekvieną daiktą iš savo atsiminimų“, – gražias akimirkas mena Svetlana.

Dar labiau ją įkvėpė filmai, kuriuose veiksmas vyksta senuose antikvariatuose ar panašioje aplinkoje. „Mane taip įtraukė ypatingi seni daiktai, kad net į augalus pradėjau žiūrėti kaip į eksponatus, turinčius savo istoriją“, – šypteli.

Na, o nuslėpti savo meilę augalams S. Jemeljanova juokauja jau seniai praradusi viltį. Mat ją ne tik dažnai sutiksi su vazonu rankoje, bet ir apsitaisiusią drabužiais su augalų motyvais, kurie iš tolo traukią praeivių akį.

„Jau pirmą savaitę naujoje darbo vietoje atsinešiau gėlę, – pasakoja. – Buvo taip sunku dirbti pilkame biure, o dabar iš abiejų pusių apstačius kompiuterio ekraną augaliukais, aplinka atrodo natūralesnė, ne tokia dirbtinė. Ir dirbti darosi maloniau!“

Nors čia dirba dar tik antrą mėnesį, Svetlana jau yra sulaukusi komentarų apie savo meilę augalams.

„Keletas kolegų jau spėjo išsiaiškinti apie mano tinklaraštį ir dabar „gąsdina“, kad įkels nuorodą į mano puslapį po oficialiu darbo parašu.“

Svetlana pasakoja, jog artimieji iš pradžių tik linksėjo galvomis ir laikė kiek pakvaišusia, klausydamiesi jos istorijų apie naujai įsigytus augalus.

„Dabar tai jau nieko nebestebina – susitaikė. Tik klausinėja, kur visus tuos augalus laikau“, – kvatoja pašnekovė.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų