P. ŽIDONIO nuotr.

Vienuolės linkėjimas – geriau pažinti Dievą

Panevėžiui priklausančiuose Molainiuose, Medžiotojų gatvės pabaigoje, stovi nedaug kam žinomas, netgi sunkokai atrandamas Mataros Viešpaties ir Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolynas.

Matara – tai kaimas Argentinoje, kuriame XVI amžiuje rastas indėno išdrožinėtas kryžius, o drožiniuose, sakytum, visas Išganytojo gyvenimas, visa Evangelija.

Šis kryžius vienam kunigui tapo paskata įkurti vienuolyną, kurio atšaka šiuo metu yra ir Panevėžyje.

Pasipriešinti nepavyko

Vienuolynas iš kitų Molainių namų išsiskiria kiemo akcentais.

Jame – šventuoju pripažinto popiežiaus Jono Pauliaus biustas bei Mergelės Marijos statula.

Mataros Viešpaties ir Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolė Marija Dovirė paaiškino, kad šventasis popiežius bei Dievo Motina yra ramsčiai, kuriais remiasi ir pats jų vienuolijos dvasingumas.

Name Molainiuose šiuo metu gyvena dvi vienuolės. Viena jų brazilė sesuo Kordeiro, antroji – sesuo Dovirė. Ji – ukrainietė, gimusi Vakarų Ukrainos Ivano Frankivsko mieste.

Dovirė – šios 37-erių metų moters pasirinktas vienuolės vardas, ukrainiečių kalba reiškiantis pasitikėjimą.

O Marijos vardą, kaip paaiškino Dovirė, gauna visos šios vienuolijos seserys. Marija Dovire ji tapo vos sulaukusi pilnametystės ir davusi vienuolės įžadus. Įprastai ši vienuolė prisistato Dovirės vardu.

„Nebūna taip, kad pati sugalvotum tapti vienuole. Vienuolystė – tai pašaukimas, į kurį turi atsiliepti“, – patikino sesuo Dovirė.

Ji teigia pašaukimą pajutusi būdama šešiolikos.

Metus universitete pastudijavusi anglų kalbą, aštuoniolikos tapo vienuole. Tėvų toks jos pasirinkimas nepradžiugino.

Panevėžiui priklausančiuose Molainiuose, Medžiotojų gatvės pabaigoje, stovi nedaug kam žinomas, netgi sunkokai atrandamas Mataros Viešpaties ir Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolynas. P. ŽIDONIO nuotr.

Vienuolystė – ne užgaida

Sesuo Dovirė pasakoja augusi pedagogės bei inžinieriaus šeimoje. O tikėjimą jai įkvėpė tikybos mokytoja.

„Sakyčiau, kad svarbiausia man buvo gal ne tai, ko toji mokytoja mokė, tačiau pats jos pavyzdys. Tuo, ko mokė, ji gyveno pati ir tai mane uždegė“, – sako vienuolė.

Tuomet dar būsimoji vienuolė įsitraukė į krikščioniškojo jaunimo grupes, kurioms vadovavo kunigai bei jos gimtajame mieste tarnavusios Mataros Viešpaties ir Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos seserys.

Bendraudama su jais, tyrinėdama save, sesuo Dovirė sako suvokusi, kad vienuolystė tikrai ne jos užgaida, ne bėgimas nuo ko nors.

Tapti vienuole jai reiškė kuo labiau artėti prie Dievo ir panėšėti į jį. Taip pat ji puikiai suvokė, kad Dievas niekada jos neapleis.

„Metus studijavusi anglų kalbą suvokiau, kad taip aš tolstu nuo savojo gyvenimo tikslo ir nuo pašaukimo. Pabūgusi, kad pasirinkusi šį kelią nebūsiu laiminga, nutraukiau studijas ir pasiprašiau į vienuolyną. Žvelgdama atgal suvokiu, kad tai buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime, o taip pat ir vienas laimingiausių gyvenimo momentų“, – tvirtina pašnekovė.

Tapusi vienuole, sesuo Dovirė ir toliau tęsė universitetines studijas, bet jau kitokias.

Ji buvo išsiųsta į vieną Italijos aukštąją mokyklą, esančią netoli Romos, studijuoti teologijos bei filosofijos. Studijos pagilino žinias, o drauge patvirtino, kad jos pasirinktas gyvenimo kelias, kuriuo siekiama sekti Jėzų, teisingas.

Sesuo Dovirė Lietuvoje skaičiuoja jau penkiolika metų.

Kibo mokytis lietuviškai

Dėl to, kad tapo panevėžiete, sesuo Dovirė dėkinga Panevėžio vyskupui emeritui Jonui Kauneckui. Tuo metu, kai valdė vyskupiją, šis ganytojas apsigyventi joje pakvietė ir šiuo metu Pasvalio rajone, Pumpėnuose tarnaujančius Įsikūnijusio žodžio vienuolius kunigus, ir jas, Mataros Viešpaties ir Mergelės Marijos tarnaites vienuoles.

Į Pumpėnus atvykę kunigai vienuoliai tuomet apsigyveno buvusiame karmelitų vienuolyno pastate šalia Pumpėnų bažnyčios.

Vienuolės, o jų tuomet buvo trys, tame pat miestelyje nuomojosi namą.

Sesuo Dovirė skaičiuoja Lietuvoje gyvenanti jau 15-a metų.

„Gyvenimas Lietuvoje man labai panašus į gyvenimą Vakarų Ukrainoje, koks jis buvo iki karo. Kokių nors kultūrinių skirtumų atvykusi į Lietuvą tikrai nepajutau. Ėmiau mokytis lietuvių kalbos, o kalbėti lietuviškai pradėjau po poros metų“, – sako šiuo metu puikiai lietuviškai bendraujanti sesuo Dovirė.

Lietuvių kalbos ją mokė puikios Pumpėnų mokyklos lituanistės.

Vienuolė mena, kad atvykusi į Lietuvą buvo užsibrėžusi kuo rečiau su lietuviais kalbėti rusiškai, nepaisant, kad ir pati tą kalbą moka puikiai, ir dauguma vyresnės kartos lietuvių rusiškai supranta irgi puikiausiai.

„Prisimenu, skambinau užsisakyti malkų ir manęs paklausė, kokių noriu, skaldytų ar kaladėmis. Visai nesupratau, ko klausia, bet sumojau, kad kaladės – tai kažkas apvalaus, ir užsakiau tokias malkas. Atvežė mažne rąstus, tad turėjome rūpesčių juos skaldyti“, – šypsosi vienuolė.

P. ŽIDONIO nuotr.

Ateitį patikėjo Viešpačiui

Sesuo Dovirė teigia, jog Mataros Viešpaties ir Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos seserys mielai būtų gyvenusios Pumpėnuose, kur ir dabar važinėja tarnauti parapijai. Jų tarnystė – tai bendravimas su vaikais ir jaunimu liudijant tikėjimą, jų ruošimas sakramentams, taip pat pagalba pačioje bažnyčioje.

Tačiau ilgam apsigyventi šiame miestelyje neteko, mat nerado nusipirkti tinkamo būsto. Tad vienuolijai namus pirko Panevėžio Molainių kvartale.

Sesuo Dovirė paaiškino, kad jų kongregacija išgyvena iš įvairių pasaulio šalių žmonių labdarai skiriamų lėšų.

Be to, vienuolijos taip pat rašo projektus, nurodo tikslus, kam pinigai bus panaudoti, ir kreipiasi į įvairias krikščioniškas organizacijas.

„Kai manęs paklausia, iš ko gyvenu, paprastai atsakau, kad iš Dievo Apvaizdos. Iš tiesų mes, šios kongregacijos seserys, ir neturime gyventi taip, kad ateitį užsitikrintume pačios. Savo ateitį, kaip ir savo gyvenimą, mes patikime Viešpačiui, kuris mumis puikiai pasirūpina“, – paaiškino sesuo Dovirė.

Molainių kvartale seserys gyvena puikiame name, kuriame sesuo Dovirė teturi kambarėlį, kitaip vadinamą cele. Visos kitos patalpos skirtos visiems. Dažnai vienuolyne lankosi, taip pat ir miega iš kitur atvykę jauni žmonės. Kiek anksčiau rinkdavosi šeimos, bendraudavo, dalindavosi tikėjimo tiesomis.

Šiuo metu sesuo Dovirė, gavusi klebono sutikimą, Šventojo Rašto studijas rengia Švč. Trejybės parapijos namuose, panevėžiečių dažnai pavadinamuose „žaliu namu“.

„Pati brangiausia Panevėžio vieta man yra Kristaus Karaliaus katedra. Turbūt pačius gražiausius savo gyvenimo momentus esu išgyvenusi būtent joje, klausydamasi giedančio vaikų choro.“

Sesuo Dovirė

Misija evangelizuoti kultūrą

Mataros Viešpaties ir Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos, kuriai priklauso sesuo Dovirė, gimtadienis – 1988 metų kovo 19 diena. Nepaisant, kad tai labai jauna vienuolija, jai priklauso apie 2000 vienuolių. 171 bendruomenė veikia penkiuose žemynuose, 36 pasaulio šalyse.

Vienuolė Dovirė pabrėžia, kad šios kongregacijos misija – evangelizuoti kultūrą, veikti taip, kad krikščionybė taptų kultūros norma.

„Visi krikščionys vienuoliai duoda tris – neturto, klusnumo ir skaistybės įžadus. Mūsų kongregacijos vienuolės duoda ir ketvirtąjį – pamaldumo Mergelei Marijai įžadą“, – paaiškino sesuo Dovirė.

Priėmusios šį, ketvirtąjį, įžadą, vienuolės kartu gauna ir Marijos vardą.

Dar šešios šios kongregacijos vienuolės šiuo metu gyvena ir Panevėžio rajone Berčiūnuose. Kol kas jos laikinai apgyvendintos Panevėžio vyskupijai priklausančiame name, o ateityje žada kurtis Panevėžio rajono Puodžiūnėlių kaime.

Šiame Paįstrio seniūnijos kaime žemės įsikurti vienuolėms padovanojo vietos ūkininkas.

Vienuolija žada Puodžiūnėliuose statytis namus ir juose gyventi uždarą, vadinamą kontempliatyvų gyvenimą.

Sesuo Dovirė paaiškino, kad jos pačios gyvenimas vadinamas apaštališkuoju, tai reiškia, kad ji eina į žmones.

O seserų, dabar gyvenančių Berčiūnuose, vėliau persikelsiančių į Puodžiūnėlius, pagrindinės veiklos – darbas ir malda uždaroje erdvėje. Tokios vienuolijos išsilaiko iš tikinčiųjų skiriamų aukų.

Trys uždarą vienuolių gyvenimą pasirinkusios Berčiūnuose šiuo metu gyvenančios seserys kilusios iš Argentinos, dvi iš Jungtinių Amerikos Valstijų, o viena pusiau lenkė ir pusiau italė – skirtingų tautybių tėvų dukra.

Ši Dievo Motinos statula vienuolių atsivežta iš Argentinos. P. ŽIDONIO nuotr.

Abitas – pasišventimo ženklas

Mataros Viešpaties ir Mergelės Marijos tarnaites iš minios skiria pilki abitai ir ryškiai mėlyni jų dėvimi nuometai. Toks mėlynos ir pilkos derinys reiškia Jėzaus – Dievo ir žmogaus – derinį. Be to, mėlyna spalva yra ir Dievo Gimdytojos spalva.

„Vienuolių abitas – tai pasišventimo ženklas. Su abitu mes tik nemiegame, o dirbame, ilsimės, keliaujame ar dar ką darome juo apsirengusios“, – pasakoja vienuolė.

Sesuo Dovirė pabrėžia, kad atvykusios į Lietuvą seserys buvo maloniai priimtos, gyvendamos Pumpėnuose gana greitai pajuto artimą ryšį su vietos gyventojais.

Panevėžyje, kur kaimynai vienas kitą menkiau pažįsta, bendruomeniniai ryšiai kiek silpnesni, tačiau vienuolė sako ir čia jaučianti vietinių prielankumą.

„Pati brangiausia Panevėžio vieta man yra Kristaus Karaliaus katedra. Turbūt pačius gražiausius savo gyvenimo momentus esu išgyvenusi būtent joje, klausydamasi giedančio vaikų choro“, – sako vienuolė.

Prisimena ji ir tokį dalyką, kai pirmą kartą atvykusios į Panevėžį jos, vienuolės, bandė orientuotis į rankas pasiėmusius žemėlapį.

„Mūsų turimas žemėlapis, prisimenu, prajuokino vietinius. Jie mums aiškino, kad miestas toks nedidelis, jog žemėlapis tikrai nereikalingas“, – mena sesuo Dovirė.

Pati Dovirė pasaulio matė nemažai. Gyventa ar tik viešėta Europos šalyse, buvota Lotynų Amerikoje.

Darbo reikalais iš Ukrainos išvykę į Čekiją, šiuo metu jos tėvai gyvena ir dirba Prahoje, tad vienuolė juos lanko ten.

Išgyvena ji dėl Rusijos užpultoje Ukrainoje likusių giminaičių. Nors pačios gimtojoje Vakarų Ukrainoje šiuo metu santykinai ramu, bombos nesprogsta, tačiau skausmo ir toje šalies vietoje daug.

Artimieji vienuolei pasakoja, kaip sparčiai plečiasi Ivano Frankivsko kapinės, į kurias laidoti parvežami į kovą su okupantais stoję jauni to krašto vyrai.

P. ŽIDONIO nuotr.

Linki tikėjimo malonės

Ir Kūčių, ir Kalėdų šventės, pasak sesers Dovirės, ir jos gimtojoje Vakarų Ukrainoje, ir Lietuvoje švenčiamos panašiai, tik šiek tiek kitaip.

Kūčių dieną ir jos šalyje pasninkaujama, o vakare taip pat sėdamasi prie 12-os patiekalų stalo. Pagrindinis nuo vaikystės jos valgytas Kūčių stalo patiekalas – kūčia. Tai virtų kviečių, riešutų, razinų mišinys, užpiltas aguonų pienu.

O va kūčiukų Vakarų Ukrainos gyventojai nekepa.

Po Kūčių vakarienės Vakarų Ukrainoje įprasta eiti kieminėti giedant Kalėdų giesmes. Kieminėtojai pamylimi dovanomis – saldainiais, smulkiais pinigėliais.

Per Kalėdas einama į bažnyčią, visi vieni kitus sveikina su Kristaus gimimu.

Lietuvoje Mataros Viešpaties ir Mergelės Marijos tarnaičių bendruomenės apaštalinės seserys šventes sutiks su vietos bendruomene.

O sveikindama su Kalėdomis, sesuo Dovirė visiems bičiuliams linki tikėjimo malonės. Taip pat geriau pažinti Dievą, o pažinus – vis labiau artėti prie jo.