Asmeninio albumo nuotr.

Veidas – lyg žmogaus žemėlapis

Veidas – lyg žmogaus žemėlapis

 

Nuostabiai tapanti diplomuota menininkė, fotografė Kamilė Adomaitytė, regis, gyvenime matė visko. Ėjusi per ugnį ir pragarą, ji niekada nenustojo analizuoti savęs ir ieškoti vietos po saule. Susitaikiusi su sunkia liga, neplanuotu nėštumu, savimi pačia, dabar 34-erių moteris padeda kitiems pažinti save.

Kamilė užaugo Panevėžyje, čia baigė Dailės mokyklą ir mokėsi groti pianinu, nepraleisdavo sveikuolių susitikimų ir įvairiausių varžybų. Vėliau įstojo į Šiaulių universiteto Menų fakultetą, grafikos bakalauro studijas. Antrame kurse metus pagal „Erasmus“ studentų mainų programą studijuodam Vokietijoje, Hildesheimo mieste, dar pradėjo gilintis į fotografijos meną, istoriją, įsigijo ir savo pirmąjį fotoaparatą.

„Studijuodama universitete buvau aktyvi, puikiai sekėsi mokslai, nuolat lankiau įvairias parodas, bendravau su menininkais,“ – gražų gyvenimo etapą prisimena Kamilė Adomaitytė.

Gavusi bakalauro diplomą, tame pačiame Šiaulių universitete ji įstojo į tapybos magistrantūrą. Bet vos po pusmečio studijų nenustygstančios jaunos merginos laukė didžiulis smūgis: gydytojai jai diagnozavo vėžį.

„Esu įsitikinusi, kad visko, ko nemoki ir nori, gali išmokti ir gauti. Visada renkamės mes patys“, – tvirtina Kamilė (nuotraukoje – su gyvenimo draugu Eriku).

Teko pasiimti akademines atostogas, skubiai susikrauti daiktus ir vykti gyventi bei gydytis į Vilnių.

Kamilė atvira – tai buvo sunkus laikotarpis. Ramybės nedavė klausimas, kaip toks dalykas galėjo nutikti.

„Gydytojai, paklausti, kodėl susirgau, nieko neatsakė, – prisimena. – Jei tai nepaveldėta, daugiau variantų neturėjo…“

Tiesiog akyse numetusi net dvidešimt kilogramų, atsisveikinusi su visą gyvenimą puoselėtais ilgais gražiais natūraliais plaukais, Kamilė sako sykį pasižiūrėjusi į save veidrodyje ir pajutusi keistą jausmą.

„Atrodo, esi tas pats žmogus, bet kūnas visiškai kitas“, – jauna moteris prisipažįsta išvydusi save naujai, tarsi kokį įdomų meninį objektą.

„Taigi pagalvojau, jog būtų smagu pasidaryti fotosesijų, – gūžteli Kamilė. – Ir, ištaikiusi progą, kai jaučiausi ganėtinai gerai, kai nieko neskaudėjo, galėjau paeiti, pasidariau keletą įsimintinų nuotraukų bei susipažinau su žinomais fotografais.“

O dar ji pradėjo labai daug skaityti.

„Apie molekules, apie mitybą, apie mūsų minčių įtaką sveikatai, apie psichologinius dalykus, apie tai, kaip viskas tarpusavyje susiję“, – prisimena atsakymų į savo klausimą ieškojusi visur.

Prireikė daugiau nei metų, bet Kamilė pasveiko.

Panevėžietės veidoskaitininkės darbuose – žinomi veidai: Kamilei tapyba visada bus pirmoji meilė.

Išlaukta akimirka

Atsitraukus ligai, panevėžietė sėkmingai baigė ir tapybos magistrantūrą. Bet kai atrodė, kad gyvenimas vėl stoja į vėžes, likimas atnešė dar vieną sukrėtimą: mergina pastojo.

Kamilė sako nesiplėsianti pasakoti visos ilgos istorijos, nes perteikti viskama, ką patyrė, reikėtų atskiros knygos.
Nėščia ir visiškai viena Vilniuje, kur prieš tai ilgo konkurso metu buvo gavusi studiją Užupyje tapybai, ji suvokė, kad turės iš pagrindų viską keisti.

„Visą laiką maniusi, jog atsiduosiu kūrybai ir tapybai, supratau, kad turėsiu paskirti laiką vaikučiui. Ir tai bus ne vieneri metai, – prisimena K. Adomaitytė. – Tai visiškai kitaip sudėliojo gyvenimą – pinigų nėra, vyro nėra, palaikymo mažai…“

Kamilę išgelbėjo vestuvių fotografavimas. Jau prieš kurį laiką pradėjusi fiksuoti kitų žmonių laimingiausias gyvenimo akimirkas, darbą tęsė iki pat aštunto mėnesio.

„Ačiū jauniesiems, kurie pasakius, jog būsiu nėščia, tikino, jog tai geras ženklas“, – šypsosi fotografė, kurios sūneliui jau šešeri, jis didžiausias mamos stebuklas ir džiaugsmas.

Pasak Kamilės, vestuvės – nuostabi šventė, todėl lig šiol užsiima jų fotografavimu ir džiaugiasi dėl kiekvienos poros, siekiančios laimės. Jai ir pačiai pagaliau teko patirti tą jausmą: 2019 metais fotografuodama vestuves, panevėžietė susipažino su dabartine savo antrąja puse ir sako esanti labai laiminga.

Pažinimo magija

K. Adomaitytė prisipažįsta jau seniai supratusi, jog vienos srities jai per maža. Pilnatvę moteris jaučia tik kai gali mokytis ir gilintis į naujus dalykus, nes turi, kaip pati sako, mokytojo žymę veide. Matyt, todėl taip stipriai norisi pasidalinti savo žiniomis.

„Taip pat noriu, kad mane nuolat lydėtų tapyba ir fotografija. Noriu paskirstyti šioms veikloms atitinkamai laiko. Štai ką man gera daryti! Esu dėkinga gyvenimui už viską ir kasdien dėkoju už didžiausią stebuklą – patį gyvenimą, nes žinau jo vertę“, – sako Kamilė.

Fotografė, tapytoja nuolat gilinasi ir į save – psichologinės temos jai visuomet buvo labai artimos. Daug laiko praleidžia prie kompiuterio retušuodama klientų nuotraukas, o tuo metu gali klausytis to, kas jai įdomu: įvairių kursų, gyvenimo istorijų, psichologinių temų.

6-metis sūnus – didžiausias Kamilės Adomaitytės gyvenimo stebuklas ir džiaugsmas. Asmeninio albumo nuotraukos

Sykį taip klausantis įrašų internetu, atrodytų, visai netyčia įsijungė žinomo Lietuvoje veidoskaitos specialisto Žydrūno Sadausko vedamus seminarus.

„Man jis patiko, nes aiškiai, kitu kampu ir logiškai, pasiremdamas moksliniais faktais, kalbėjo įvairiomis gyvenimiškomis temomis. Pasidomėjusi plačiau pamačiau, jog jis daug metų užsiima veidoskaita ir veda mokymus“, – pasakoja K. Adomaitytė.

Pasak jos, veidoskaita jai tada buvo kažkas magiško, stebuklingo ir nesuprantamo. Matydavo, jog tokie žmonės puikiai apibūdina kitą žmogų, bet kaip tai padaro, buvo didelė mįslė.

Kadangi Kamilė toliau ieškojo rūpimų atsakymų apie save, kaip būti sveikai ir laimingai, kaip realizuoti save gyvenime ir būti reikalingai, ji pradėjo studijuoti pas Ž. Sadauską.

„Sužinojau įdomių ir neįtikėtinų faktų apie žmogaus veidą. Pirmiausia analizavau save, po to savo artimuosius ir žmones, kuriuos pažįstu. Lyginau veidoskaitos žinias su jų man žinomu charakteriu ir gyvenimu. Viskas puikiai atitiko ir supratau, kodėl jie yra tokie, kodėl elgiasi ir reaguoja būtent taip“, – sako K. Adomaitytė.

Pasitarnauja visose srityse

Pasak Kamilės, skaitymo iš veido mokslas žinomas jau tūkstančius metų. Veidoskaita – senovės kinų medicinos atšaka: jie pagal veidą galėdavo pasakyti žmogaus ligas. Kinijoje netgi buvo speciali kasta, kuriai priklausantieji buvo mokomi šio meno. Vėliau skaitymo iš veido mokslas evoliucionavo, o jį praktikuojantieji tapdavo imperatoriaus patarėjais, padedančiais nustatyti artimų valdovui asmenų patikimumą.

Anot K. Adomaitytės, veide taip pat yra vadinamųjų sėkmės ženklų, kurie rodo, kad vienur ar kitur tiesiog lengviau gyvenime eisis.

Kamilės pasakojimu, Aleksandras Makedonietis irgi naudojo šias žinias, kai rinkdavosi savo armijos generolus. O šiandien pagal tą pačią sistemą Holivude parenkami filmų personažai, veidoskaitos žinovai dirba Baltuosiuose rūmuose. Šios amato paslapčių mokosi ne tik garsūs aktoriai, bet ir politikai, verslininkai – kai kuriose bendrovėse veidoskaitos išmanymas tampa pagrindiniu kriterijumi pretenduojant į darbo vietą.

Paklausta, ar tikrai visų mūsų veidai – lyg atversta knyga, K. Adomaitytė patvirtina: žiūrint į žmogų lengvai galima nustatyti įgimtus ir per gyvenimą atsiradusius asmenybės bruožus.

Kad labiau suprastume veidoskaitą, Kamilė sako galinti duoti paprastą palyginimą su automobiliais. Jų būna lengvųjų, būna lenktyninių, yra sunkvežimiai, yra medikų ir ugniagesių technika, įvairios statybinės mašinos, vilkikai ir daugybė kitų. Lygiai taip ir žmonės turi įgimtas savybes, jas gali geriausiai išreikšti tam tikrose srityse.

„Jei žmogus nežino, kad yra „sunkvežimis“, ir save prievartauja lenktynių trasoje, didelių rezultatų nepasieks ir nesijaus esantis savo vietoje“, – tikina veidoskaitininkė.

Mokslas, kaip visi kiti

Dabar K. Adomaitytei užtenka vos kelių sekundžių tam, kad pažvelgusi galėtų apibūdinti asmenybę. Bet kai buvo tik pradėjusi studijuoti veidoskaitą, turėdavo įprotį užsižiūrėti į žmones: stovėdama prie kasos parduotuvėje, kavinėje ar tiesiog eidama gatve.

„Tai atrodydavo gana įkyriai“, – sutinka. Bet sako kitaip tiesiog negalėjusi. Mat mokydamasi „skaityti veidus“ turėdavo išanalizuodavo kiekvieną žmogaus veido dalį: kaklą, smakrą, žandikaulį, lūpas. Būdavo nepaprastai įdomu atkreipti dėmesį į tai, kas žmones, pasirodo, skiria daug labiau nei anksčiau manė.

Kiek smakras išsikišęs į priekį, lygus ar įlinkęs į vidų iš šono, jis apvalus, platus ar kvadratinis iš priekio? Kokios lūpos: ar jos plačios, storos, siauros, kuri didesnė, kokia jų forma, kuri labiau išsikišusi, o gal virš lūpos ūsai? Akys didelės ar siauros, ar jos vienodo dydžio? Pasirodo, jos dažnai skirtingame aukštyje! Kuri yra aukščiau, kuri – žemiau, kaip pakrypę akių išoriniai kampai, kokios spalvos akys, kokia akių vokų linija, paakiai, o dar visos raukšlės…

Net mokydamasi piešimo anatomijos ir fotografuodama, nuolat retušuodama nuotraukas, K. Adomaitytė neatkreipė dėmesio į žmogaus bruožus.

„Man neturėjo reikšmės ir net nepastebėdavau, koks žmogaus griovelis tarp lūpos ir nosies, vadinamoji „philtrum“ teritorija, ir kad tai galėtų tiek daug reikšti. Dabar man žmogaus veidas pasako labai labai daug“, – teigia juos išmokusi skaityti panevėžietė.

Atsakymai – vaikystėje

Anot Kamilės, pasitelkus veidoskaitą galima lengviau bendrauti su aplinkiniais, suprasti kitų žmonių charakterio savybes ir jų pasirinkimus.

Jos tikinimu, veidoskaita padeda bendrauti ir siekti geriausio rezultato su partneriais, kolegomis, darbdaviais,

„Mes nuolatos mintyse sukame tam tikrą pokalbį su savimi, priimame aplinkos įvykius – atitinkamai formuojasi ir mūsų veido mimikos, fizionomija“, – sako K. Adomaitytė.

atveria naujas galimybes prie derybų stalo ar tiesioginių pardavimų srityje. Tačiau didžiausia nauda, anot K. Adomaitytės, – tai padeda pažinti save.

„Tai savų poreikių išgryninimas, supratimas, kodėl norisi gyventi būtent taip, kas suteikia laimės būtent tau. Galima sakyti, kad daug ką intuityviai žinojau, o veidoskaita man atsakė kodėl“, – apibendrina pašnekovė.

Ar pirmasis įspūdis ir rimtos veido analizės rezultatai gali kardinaliai skirtis? Kamilės pastebėjimu, ne. Tiesiog pirmasis įspūdis apie žmogų yra labiau „teksto santrauka“. Norint atidžiau jį perprasti, reikia dviejų dalykų – šiek tiek pabendrauti ir pasižiūrėti į veidą atidžiau.

„Neilgas pokalbis reikalingas tam, kad suvoktum, kokiomis sąlygomis žmogus augo. Nors iš veidoskaitos matosi, kokia buvo vaikystė – emocionali, sunki ar lengva, kokia buvo sveikata, kokie santykiai su tėvais, bet pasikalbėjus matai, koks yra žmogaus mentalitetas, sąmoningumas, mąstymas“, – aiškina K. Adomaitytė.

Anot jos, nesvarbu, kokio amžiaus esame. Jei kurioje nors gyvenimo srityje nesiseka, naudinga atsakymų paieškoti vaikystėje.

Išdavikas kaklas

Bendraudama su žmogumi K. Adomaitytė atkreipia dėmesį į daugelį veido bruožų. Pirmiausia, kuri sritis dominuoja – intelektas, emocinis intelektas ar fizinis. Tuomet akys krypsta į kaklą, paskui į veido formą – dominuoja kvadratas, apskritimas, ovalas, rombas, trikampis aukštyn, žemyn, stačiakampis ir, žinoma, į kitas veido dalis.

„Kaklas – tai mūsų veido pamatas. Kaip veido parametrai atsiskleis veide, daug lemia būtent kaklas“, – tvirtina pašnekovė.

Trumpas kaklas, anot veidoskaitininkės, byloja apie stabilumą visame kame: reiškiant savo nuomonę, darbe, santykiuose.

„Tokie žmonės yra konservatoriai, mėgsta tai, kas patikrinta, saugu. Daug trumpakaklių rasime Seime ir panašiose saugiose institucijose“, – atkreipia dėmesį K. Adomaitytė.

Ilgas kaklas – inovatorių ženklas. Jiems viskas įdomu, jie nenusėdi vienoje vietoje. Darbe ir santykiuose vertina laisvę – kai jų nekontroliuoja, o tiesiog pasitiki.

„Jiems nepatinka monotonija, išsėdėti visą darbo dieną prie stalo sudėtinga, tokiu atveju dažnai skundžiasi nugaros skausmais. Jei pamatysite kokį drąsų keliautoją, užkariaujanti nežinomas vietoves, tikriausiai jis bus ilgakaklis“, – juokiasi Kamilė.

Ji pastebi, jog netgi veidoskaitos užsiėmimuose dominavo ilgakakliai jos bendrakursiai. Pasak Kamilės, žmonės trumpais kaklais tokių „neaiškių“ mokslų dažniausiai nesiims – jiems priimtiniau patikrinti dalykai.
Vidutinis kaklas – viduriukas. Toks žmogus, pasak K. Adomaitytės, gali sutarti ir su ilgo, ir su trumpo kaklo savininkais.

Storas kaklas – didelis pasitikėjimas savimi, drąsus žmogus. Stresinėje situacijoje jis gali būti agresyvus, tai priklauso nuo vaikystėje patirtų išgyvenimų. Storakaklis gali drąsiai reikšti savo nuomonę aplinkiniams.

Plonas kaklas – žmogus, linkęs prisitaikyti prie kitų. Kuo plonesnis kaklas, tuo žmogus labiau nepasitiki savimi, teigia veidoskaitininkė. Jam sunkiau siekti karjeros galimybių, nes gali sutrukdyti nepasitikėjimas savo jėgomis.

Nieko nėra nekintamo

Žmogaus veido bruožai su amžiumi keičiasi. Ar tai reiškia, jog keičiasi ir jo asmenybė bei gyvenimo istorija? Kamilei atsakymai į tokius klausimus – savaime suprantami.

„Juk dauguma žmonių ir patys sako: jei tik turėčiau dabartinį mąstymą, tai vienoje ar kitoje praeities situacijoje elgčiausi visiškai kitaip, – primena ji. – Vienintelis stabilus dalykas – kad nieko gyvenime nėra stabilaus. Viskas nuolat keičiasi – civilizacijos, gamta, žmogus…“

Vieni mūsų, anot K. Adomaitytės, keičiasi sąmoningai, kiti – tik veikiami tam tikrų gyvenimo situacijų. Vieni atsipeikėja tik jau stipriai nuo likimo gavę per pakaušį, kiti „užuodžia“ įvykį prieš jam nutinkant.

„Mes nuolatos mintyse sukame tam tikrą pokalbį su savimi, priimame aplinkos įvykius – atitinkamai formuojasi ir mūsų veido mimikos, fizionomija, – aiškina veidoskaitininkė. – Kas bus „užkabinta“ ant mūsų kaulinio paveldėto karkaso, priklauso tik nuo mūsų.“

Vos po pusmečio studijų gyvenimu trykštančios Kamilės laukė didžiulis smūgis: gydytojai jai diagnozavo vėžį.

Kamilė prisipažįsta, jog jai patinka nestandartinės išvaizdos žmonės. Be to, pasak jos, kas yra „standartas“ ir kas jo neatitinka – labai jau sąlyginis dalykas.

„Vien žiūrint iš grožio pusės į blakstienas, Senovės Egipte jas dažydavosi tiek vyrai, tiek moterys. Viduramžiais buvo manoma, kad gražiausia ir erotiškiausia moters veido dalis yra kakta. Norėdamos ją pabrėžti moterys pašalindavo visus antakius ir blakstienas – kilmingos gražuolės neretai nepalikdavo nė vieno plaukelio ant veido“, – pasakoja K. Adomaitytė.

Na, o dabar blakstienas merginos ir moterys įvairiausiais būdais didina, klijuoja, formuoja.

„Jei saulė šviečia iš viršaus, nuo tokių blakstienų šešėlis krenta kone per pusę veido ir vien dėl to man fotografuojant reikia paprašyti modelio kilstelėti galvą į viršų“, – juokiasi Kamilė.

Jos pastebėjimu, visur gyvenime esame nusibrėžiame ribas ir tik retais atvejais bandome jų atsisakyti.

„Pavyzdžiui, nosis su kuprele – labai negražu? Bet ar tikrai negražu, jei žinosime, kad kuprelė vadinama riterio nosimi. Tokie žmonės ypač laikosi duoto žodžio, turi didelę savigarbą. Jiems labai svarbios vertybės, žiūri, kad viskas būtų pagal taisykles, tvarką, yra valdingi“, – aiškina veidoskaitininkė.

O didelės ausys? Pasak Kamilės, kuo ausys didesnės, tuo žmogus greičiau įsisavina informaciją. Pagal tai net galima spręsti, kiek žmogus galėtų būti baigęs aukštųjų!

„Tikrai turiu pripažinti, kad veidoskaitos žinios pakoregavo ir mano pačios grožio sampratą bei žmonių vertinimą“, – patikina ji.

Renkamės mes patys

Anot K. Adomaitytės, veide taip pat yra vadinamųjų sėkmės ženklų, kurie rodo, kad vienur ar kitur tiesiog lengviau gyvenime eisis. Pavyzdžiui, tokiu žmogumi senatvėje pasirūpins vaikai ar jam lengviau seksis piniginiuose reikaluose.

„Tačiau noriu pabrėžti, kad daug lemia ir tai, kokia buvo žmogaus vaikystė, koks buvo ir yra jo santykis su tėvais, kokia žmogaus vidinė laikysena“, – priduria pašnekovė.

Šiais laikais gana įprasta save tobulinti grožio specialistų ar plastikos chirurgų rankomis. Bet, sako Kamilė, net ir tai „įsirašo“ veide ir jame atsispindi.

Net ir neišmanydami veidoskaitos puikiai matome, kada žmogus yra savimi pasitikintis, kada laimingas ir gerai jaučiasi.

„Kai gerai jautiesi, savaime geriau sprendi įvairius gyvenimo iššūkius. Mano antroji pusė juokauja, kad kai esu geros nuotaikos, atrodau dešimt metų jaunesnė. Juk taip yra visiems, ar ne?“ – šypsosi Kamilė.

Tiesa, ne ką mažiau lemia ir „kompiuterio programinė įranga“ – mūsų protas.

„Bet yra ir kas tą programinę įrangą „nulaužia“. To reikia išmokti. Saviugda ir „nulaužinėja“ tai, ką mes norime keisti“, – paaiškina K. Adomaitytė.

Paklausta, ar pati drąsiai žiūri į save veidrodyje ir nebijo savęs tyrinėti, jauna moteris atsako irgi klausimu: o kam iš viso ko nors gyvenime bijoti?

„Ką jau kalbėti apie bijojimą savęs pačios! Jei jau bijai savęs, tai koks gyvenimas laukia?“ – stebisi.

„Baimės aš neturiu – turiu kitokių savybių, kurias keičiu. Pavyzdžiui, esu uždara, daug ką laikau savyje, tai matosi ir iš veidoskaitos parametrų. Tad suvokdama, kad tokia esu, specialiai bandau tai „nulaužti“. Esu įsitikinusi, kad visko, ko nemoki ir nori, gali išmokti ir gauti. Visada renkamės mes patys“, – tvirtina pašnekovė. – Linkiu visiems suprasti, kas yra būtent Jūsų laimė – ir siekti jos. Viskas įmanoma. Sėkmės kelyje!“.

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų