Užkibusi ant kabliuko

Užkibusi ant kabliuko

Paskui žuvį – kad ir į pasaulio kraštą! Nors Ieva Breiterytė į Jungtinę Karalystę patraukė vedama meilės, ten atrado kur kas didesnę aistrą.

Ieva – pirmoji ir, beje, vienintelė lietuvė, tapusi kvalifikuota žūklės instruktore. Toks šios merginos įvertinimas nė kiek nestebina. Juk ji – užkietėjusi žvejė, vieną po kito traukianti laimikius ir nė per sprindį nenusileidžianti meškeriotojams vyrams.

Sielą išgydė žūklė

Ant kabliuko tiesiogine to žodžio prasme Ieva Breiterytė užkibo būdama dar visai vaikas. Sesers draugas Jonas – užkietėjęs žvejys – vis nusivesdavo ją ir seserį šen bei ten pažuvauti. Ieva sako tuo metu nelabai turėjusi supratimą, nei ką daranti, nei kas ta žvejyba išvis yra. Tai buvo labiau laisvo laiko praleidimas ar smagus pasibuvimas gamtoje.

Būdama šešiolikos I. Breiterytė, vedama meilės, patraukė į Jungtinę Karalystę pas ten gyvenantį draugą lietuvį. Deja, bet jaunuolių meilė baigėsi ir po penkerių kartu Anglijoje praleistų metų keliai išsiskyrė.

Pasak Ievos, buvo toks metas, kai po skyrybų jai reikėjo atrasti save iš naujo. Ir taip jau nutiko, kad išsilaižyti širdies žaizdas padėjo būtent žvejyba. Joje atrado ne tik malonumą, bet ir naują meilę.

Supratau, kad kai žvejoju, galiu pamiršti visą pasaulį – stresą darbe, nuovargį. Galiu tiesiog džiaugtis susivienijusi su gamta, save realizuoti“, – sako I. Breiterytė.

Dabar po ilgos darbo dienos ar savaitgaliais Ievą namuose užtiksi retai. Ištaikiusi progą, ji lyg ant sparnų kaipmat skrieja upės pusėn.

Kasdien aš iki liemens įbridusi į upę mėtau meškerę ir bandau pagauti savo svajonių žuvį, – šypsodamasi sako Ieva. – O kai ją pagauni, visuomet atsiranda kita svajonių žuvis. Nesibaigiantis ratas! Bet jei tai kada nors man nusibos, turbūt tai bus ženklas, kad reikia liautis žvejoti.“

Bet Ieva tikina, jog ji niekuomet nerymo ant kranto, kol kažkas užkibs. Tuo jos žvejybos stilius ir skiriasi nuo kitų.

Emocijos liejosi per kraštus

I. Breiterytė tikina dar ir dabar puikiai pamenanti, kaip įsigijo savo pirmąją meškerę. Tą akimirką mergina prilygina pirmajam saldžiam bučiniui. Būtent ši meškerė dabar kabo pas Ievą garaže ant sienos – tarsi meno šedevras, kurio niekam nevalia liesti.

Ta meškerė simbolizuoja mano kiek pamišusios aistros pradžią!“ – paaiškina žvejė.

Ieva puikiai pamena ir savo pirmąjį sąmoningą laimikį: tuomet ant jos kabliuko užkibo pirmoji jos gyvenimo lydeka.

Niekuomet nepamiršiu nei masalo, ant kurio aš ją pagavau, nei emocijų. Kol kiti žvejai į mane piktai spoksojo, aš jiems trukdžiau ramybę šokinėdama ir cypdama ant ežero kranto. Emocijos liejosi laisvai, bet tai buvo vienintelis būdas išreikšti jausmus, kurių aš jau nebegalėjau valdyti!“ – šypsosi pašnekovė.

I. Breiterytei toji lydeka buvusi tokia svarbi ir įsimintina, jog vėliau visą mėnesį, kiekvieną laisvą akimirką be atvangos, bandžiusi pagauti dar vieną. Deja, šioji buvo gan užsispyrusi ir Ievos pastangų tąkart neįvertino, tad žvejė namo grįžo tuščiomis rankomis.

Žvejų namai

Ieva tikina žvejyboje nusivylimo niekada nejaučianti. Netgi jeigu būna tokių dienų, kai atsakingai jai ruošiasi, viską kruopščiai suplanuoja, ir še tau kad nori – nei žvyno, nei uodegos!

Net jei aš nepagaunu žuvies, tai tikriausiai kažko žvejyboje išmokstu – ar naują ežerą, ar upę išbandau. Įgaunu geresnį supratimą, kaip kitą kartą tą vietą atakuoti, kur patogesni priėjimai prie vandens ar tiesiog kur yra daug skanių gervuogių ar aviečių“, – juokiasi Ieva.

Anot I. Breiterytės, dažniausiai nusivylimas apima, kai ateina suplanuota žvejybos diena, susiruošia meškeres, masalus ir… Lauke pradeda pilti kaip iš kibiro. Upės patvinsta ir iš planuotos žūklės gaunasi absoliutus šnipštas.

Nors dažnas meškeriotojas pripažįsta, kad žvejyba yra tarsi liga, Ievai šis žodis skamba pernelyg negatyviai.

Aš geriau sakysiu, jog tai yra gyvenimo būdas, – šypteli pašnekovė. – Visuomet juokauju, kad jei ne žvejyba, tai neturėčiau net apie ką kalbėti.“

Ievos dabartinis gyvenimo draugas Endis taip pat yra užkietėjęs žvejas, be to, dar ir gidas-instruktorius. Būtent jį lietuvaitė sutiko žvejodama po nelaimingos meilės.

Endžiui Ieva sako turinti būti dėkinga už tai, kad išmokė visų profesionalios žūklės paslapčių. Tad dabar jų bendri namai, darbai ir hobiai yra neatsiejami nuo žvejybos.

Kitokio gyvenimo jau ir neįsivaizduočiau, net jei esu labai lakios fantazijos!“ – šypsosi žvejė.

Ieva – pirmoji ir, beje, vienintelė lietuvė, tapusi kvalifikuota žūklės instruktore.

Padeda pažeidžiamiausiems

Ieva tikina, jog labiausiai žūklėje ją žavi ne laimikis, o pats procesas, per kurį žmogus gali pasikeisti neatpažįstamai.

Tu tiesiog susivieniji su gamta – tampi ir žvejys, ir paukščių stebėtojas, ir visų galų meistras vos per kelias valandas, – pasakoja mergina. – Nenuostabu, kad žvejyba pradėjo populiarėti tarp organizacijų, kurios padeda veteranams atsigauti po karo traumų, žmonėms su psichikos sutrikimais, negaliom.“

Anot jos, net mokslinės studijos įrodė, kad leidžiant laiką prie vandens žmonėms sumažėja stresas, nerimas, panikos priepuoliai.

Tai yra be galo raminantis sportas. Žinoma, iki tol, kol ta išvajotoji žuvis nenutrūksta nuo kabliuko! Tuo atveju širdies ritmo geriau nematuoti“, – juokauja užkietėjusi žvejė.

Patirtį perduos vaikams

Žvejyba reikalauja išties daug žinių ir pasiruošimo. Todėl I. Breiterytė sako savęs tikra profesionale dar negalinti vadinti – nepaisant to, jog lapkritį tapo pirmąja lietuve moterimi kvalifikuota žūklės instruktorė.

Visgi Ieva juokauja net ir prikelta naktį galinti išpyškinti mums kiek keistai atrodančių žvejybos priemonių ar žuvų pavadinimus.

Jei rimtai, niekuomet nebus įmanoma visko žinoti ar viską išmokti. Turbūt tuo žvejyba ir yra įdomi, – svarsto žūklės entuziastė. – Nesvarbu, kur eisi ar kokiu būdu žvejoji, visuomet yra galimybė išmokti kažko naujo ir tobulintis.“

Ieva prisipažįsta jau dabar turinti begalę idėjų ir minčių, ką šiais metais galėtų nuveikti žvejybos srityje. Vienas iš jos planų – darbas su žūkle susidomėjusiais vaikais.

Dažniausiai, kai vykdavo žvejybos renginiai, vis pasilikdavau antrame plane. Bet dabar galėsiu pati pradėti dirbti su vaikais ir, tikiuosi, veiklos bus išties daug!“ – viliasi.

Pasak I. Breiterytės, ji galėtų valandų valandas kalbėti apie būtinybę vaikams susipažinti su žvejyba, pajusti jos malonumą.

Vaikai domisi žvejyba vis mažiau. Ir ne dėl to, kad kompiuteriniai žaidimai yra svarbiau. Tiesiog jiems nėra duota galimybė pabandyti ir išmokti“, – mano Ieva, kurios didžiausias noras – kad kuo daugiau žvejybos klubų, parduotuvių, organizacijų pasirūpintų renginiais būtent vaikams.

Per ketverius metus padedant tokiuose renginiuose aš nemačiau nė vieno vaiko, kuris nebūtų absoliučiai susižavėjęs pagauta žuvimi. Reikia dėti pastangas, kad kuo daugiau vaikų galėtų patirti ši džiaugsmą, nes kitaip mūsų sportas pradės nykti“, – įsitikinusi pašnekovė.

Laimikių nematuoja

Ieva gyvena mažame Jungtinės Karalystės miestelyje Ašborne, Derbišyro grafystėje. Ši vieta meškeriotojai labai patinka dar ir dėl to, jog mažiau nei pusvalandis kelio nuo namų vingiuoja viena geriausiai žvejų vertinamų upių. Pasak lietuvės, daugybė jų čia suvažiuoja iš įvairiausių kraštų vien dėl galimybės įmerkti meškeres į būtent šiuos vandenis.

Pati I. Breiterytė laimę dažniausiai bando su museline meškere. Gaudo upėtakius ir kiršlius.

Bet būna, kad ir spiningauju – dažniausiai rudenį ir žiemą. Tuomet gaudau ešerius, starkius ir lydekas“, – vardija mergina.

Anot Ievos, linksmų istorijų žvejų gyvenime išties netrūksta. Pačiai Ievai ne sykį yra tekę įsipainioti į valą ar kiaurai permirkti vandenyje.

Kai įsipainiojau į valą, labai skubėjau, kad draugai nepamatytų. Tada tik dar labiau susiraizgiau ir pradėjau panikuoti – nebežinojau, ką daryti! Užtrukau gerą pusvalandį, kol išsipainiojau ir sutvarkiau ritę“, – pasakodama juokiasi lietuvė.

Ypač I. Breiterytei įsiminė praėjęs sezonas: jau visą gegužės mėnesį kiekviena žūklės diena buvo geresnė už kitą. Tačiau savo laimikiais žvejė nemėgsta girtis – sako, žuvies dydis jai niekada nebuvęs svarbus.

Beveik niekada nematuoju ir nesveriu savo laimikio. Man svarbiau, kokios spalvos žuvis yra ar kokie jos žvynų raštai… Vertinu, kokia mudviejų kova buvo, o ne dydį“, – Ieva juokiasi, jog tai vyrai labiau linkę viską matuoti.

Laimikiais žvejė nemėgsta girtis – sako, žuvies dydis jai niekada nebuvęs svarbus.

Džiaugiasi sąmoningumu

Žvejyba – užsiėmimas tik patiems kantriausiems. Nes ką gi veikti laukiant signalo, kad žuvis užkibo?

Bet Ieva tikina, jog ji niekuomet nerymo ant kranto, kol kažkas užkibs. Tuo jos žvejybos stilius ir skiriasi nuo kitų.

Žvejybą aš skirstau į dvi dalis, – aiškina. – Tą, kurioje tu esi medžiotojas ir aktyviai ieškai žuvies, – dažniausiai judi, vaikštai, ir tą, kurioje tu esi spąstų meistras. Dažniausiai tuomet vienoje ar dviejose vietose mėtomas pašaras, kad priviliotų žuvis į tam tikras vietas.“

Lietuvei priimtiniausias pirmasis žvejybos stilius.

Neturiu kantrybės sėdėti ir laukti, – prisipažįsta. – Man patinka iššūkiai: nuolat ieškau vietų vandenyje, kuriose, tikėtina, žuvis gyvens ir maitinsis, svarstau, kokį masalą žuvis norės imti, kaip jį pateikti kuo natūraliau.“

Ieva džiaugiasi, jog su metais žvejybos entuziastų veidas keičiasi: jie tampa sąmoningesni, atsakingesni gamtos atžvilgiu.

Be galo smagu matyti, kaip Lietuvoje jaunesnės kartos keičia žvejų mąstymą, kad žuvis ne tik maistas, bet ir hobis“, – sako I. Breiterytė, savo sugautos žuvies niekada nenešanti namo, o iškart paleidžianti.

Vyrai palydi replikomis

Prie ežerų ir upių vis dar dažniausiai matome rymančius vyrus. O moterys tik skundžiasi ir pyksta, jei jų antrosios pusės nuo ankstyvo ryto traukia žvejybon. Jei kuri dailiosios lyties atstovė ir imasi meškerės, tai dar, žiūrėk, ir pašaipų sulaukia.

I. Breiterytei ir pačiai ne kartą teko susidurti su stereotipais, esą moters vieta – virtuvėje. Deja, dažniausiai tokias stačiokiškas replikas laido Lietuvos žvejai.

Girdžiu tai nuolat, – numoja ranka Ieva. – Paprastai tai būna pasišaipymas dėl išvaizdos arba makiažo, arba bet ko, prie ko galima prikibti.“

Mergina to neima nė į galvą, nė į širdį, ir žvejybai visada skrupulingai ruošia ne tik įrangą. Žaviosios Ievos niekada nepamatysi su meškere, bet nepasidažiusios.

Aš jau pripratusi prie komentarų – man nei šilta, nei šalta. Tik gaila žmonių, kurie lieja tiek daug energijos – ir kam? Nei jiems, nei man nuo to geriau. Totalus laiko švaistymas“, – žodžių į vatą nevynioja žvejybos mėgėja.

Vyrai dažniausiai žvejyboje giriami už ištvermę, didesnę fizinę jėgą. Tačiau I. Breiterytė įsitikinusi, jog moterys yra netgi geresnės žvejės nei vyrai.

Moterų mažesnis ego – nėra reikalo kažkam kažko įrodinėti. Jos labiau atsipalaidavusios, gali lengviau koncentruotis į pačią žvejybą. O jei moteris žvejoja su museline meškere, jai yra daug lengviau – tai subtilus ir delikatus sportas“, – mano Ieva, tvirtai tikinti, jog žūklei sutverti visi be išimties. Ir vardyti savybių, kurios reikalingos geram žvejui, jai net nesinori.

Nėra jokių rėmų, kam žvejyba tinka ir kam ne. Aš raginu visus pabandyti bent vieną kartą – pažadu, nenusivilsite! – drąsina Ieva. – Nebijokite prašyti patarimų, ieškokite žvejų, kurie galėtų jus pamokyti bent elementariausių žūklės ypatumų.“

Galerija

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų