-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Jis nušlavė nuo kelio viską, dėl ko būtų patogu pasiteisinti, kodėl aš kažko nedarau, išgrynino mano norus ir siekius“, – tikina Rasa.
Karantino laikotarpiu R. Kaušiūtė sako turėjusi du kelius: liūdėti dėl to, kas vyksta, ir skųstis gyvenimu arba pasinaudoti situacija ir praleisti šį laiką kaip įmanoma geriau bei produktyviau. Ji pasirinko pastarąjį variantą.
„Buvau tam psichologiškai pasiruošusi, – teigia atlikėja. – Pasiruošiau per trejus metus, kai manęs nebesimatė eteryje, kai stiprinau savo kūną ir dvasią įvairiomis meditacijomis, praktikomis. Buvau sustiprėjusi, pasiruošusi skrydžiui ir pasakiusi, kad 2020-ieji man bus geriausi metai. Ir šios stiprios intencijos negalėjo sustabdyti net pasaulį užplūdusi pandemija.“
Praėję metai jai buvo išties labai turtingi kūrybine bei asmeninio tobulėjimo prasme.
Valentino dienos proga Panevėžio muzikiniame teatre įvyko R. Kaušiūtės prodiusuoto teatralizuoto koncerto „Kartą Niujorke“ premjera su tarptautine komanda – muzikantais, aktorėmis, šokėjomis.
Pagrindinį vaidmenį atliko pati Rasa, o scenoje skambėjo žymiausios dainos iš pasaulinių miuziklų. Solo numerius arba duetus panevėžietė atliko kartu su žinomu operos solistu Algirdu Bagdonavičiumi.
„Kai po koncerto užplūdo susižavėjimo šūksniai, griaudėjo plojimai bei skendome gėlių jūroje, nebuvo laimingesnio žmogaus už mane! Šį projektą kūriau kelis mėnesius. Deja, kone iškart po premjeros prasidėjo karantinas“, – apgailestauja dainininkė.
Kad būtų įdomiau gyventi, Rasa stengiasi įkvėpti save ir išvaizdos pokyčiais. „Štai ir dabar į plaukus įpintos šviesios sruogos. Banko tarnautoja galbūt ir neišdrįstu sau leisti tokios šukuosenos, o man galima!“ – dainininkė džiaugiasi turima galimybe išreikšti artistišką sielą. Asmeninio albumo nuotrauka
Rasa neslepia, kad tomis dienomis būta ir nerimo dėl ateities. Bet labai greitai suprato: jeigu pasiduos šiems jausmams bei įnirtingai peršamoms neigiamoms naujienoms, bus blogai.
„Žinau, jog žmogaus smegenys nepajėgios susikoncentruoti iškart į du dalykus, tad atsiribojau nuo visos neigiamos informacijos, išjungdavau radiją vos prasidėjus žinioms – koncentravausi tik į teigiamus, energiją keliančius dalykus, tokius kaip psichologiniai šokio kursai, juoko joga ir visiškai pasinėriau į kūrybą“, – pasakoja Rasa.
Kaip tik per pirmąjį karantiną dainininkė išleido ir pirmąjį karjeroje vaizdo klipą – dainai „Viena“. Pasirodo, jog labai norint, įmanoma viskas, sako R. Kaušiūtė, šiemet kovo mėnesį pristačiusi ir antrąjį klipą, sukurtą dainai „Gal…“
„Man tai didžiulis pasiekimas, – neslepia atlikėja. – Scenarijus gimė kaip tik Naujųjų metų naktį, aidint fejerverkams, ir nepaleido kelias naktis, kol nesudėliojau viso darbų plano ir nepaskambinau visiems, su kuriais norėjau dirbti.“
„Visi žmonės man pasakė „taip!“ – trauktis nebegalėjau“, – priduria.
Rasa juokiasi, jog kodinė frazė, kurią ištardavo ir muzikantams, ir operatoriui, ir šokių mokytojai Rimai Firienei, kad jie geriau suprastų jos kūrinio idėją, buvo „Tvin Pyksas ir sexy“ .
Pastarojo klipo scenarijumi, vaizdų planu, montavimu ir visu kitu rūpinosi pati R. Kaušiūtė. Techniniu montavimo darbu, koloristika, vertingais patarimais bei idėjomis labai pagelbėjo italų kilmės operatorius Stefanas Rufinis.
„Negana to, ruošdamasi filmuotis klipe, nutariau, kad visą kūrybinį procesą įamžinsiu „Karantino dienoraščiuose“, kuriuos keldavau į „Youtube“ kiekvieną sekmadienį. Taigi jaučiausi tarsi turėčiau ir savo asmeninę laidą“, – juokiasi dainininkė.
Pasak Rasos, kūrinys „Gal…“ – apie karantino metu užgimusius jausmus. „Tai daina apie meilę, neribojančią kito žmogaus, leidžiančią būti savimi sau ir kitam. Tai kūrinys apie vidinę laisvę, o kartu – apie jausmus karantino sąlygomis, kai yra tam tikri apribojimai“, – pasakoja dainininkė.
R. Kaušiūtė yra užsiminusi, jog ši daina žymi tam tikrus pokyčius gyvenime. Bet, anot jos, kiekviena daina simbolizuoja tam tikrą kaitą. Dainai užgimti reikalingas tam tikras sukrėtimas – teigiamas arba neigiamas, – tam tikras stiprus emocinis išgyvenimas.
„Neseniai pagalvojau, kad autorinės dainos – tai impresionistinis ryškių gyvenimo momentų fiksavimas, – dalijasi Rasa. – Tik ne dailininko teptuku, bet muzika ir tekstu.“
Ji sako kartais susimąstanti, jog pati save nesąmoningai – o gal sąmoningai? – vedanti į tokias situacijas, kurios neišvengiamai išprovokuos naują dainą.
„Matyt, jaučiu, kad rami, vienoda gyvenimo tėkmė neįkvėps dainoms, – svarsto atlikėja. – Tai tokia ta kūrybos technologija bei kaina…“
Rasa prisipažįsta, jog anksčiau ja gąsdindavo bet koks pokytis gyvenime. Bet dabar suvokimas stipriai pasikeitė.
„Matyt, gyvenimas neišvengiamai atseikės tau su kaupu būtent to, nuo ko bėgi. Šiandien aš jau daug ramiau atsiveriu pokyčiams ir nesistengiu pabėgti nuo nemalonių situacijų. Tiesiog žvelgiu savo baimėms tiesiai į akis“, – tikina pašnekovė.
Vos pasirodžiusi radijo stočių grojaraščiuose naujoji R. Kaušiūtės daina „Gal…“ spėjo įsitvirtinti tarp populiariausiųjų.
Dainininkė neneigia, jog pagalvojus apie tai, kad vėl iš naujo pavyko prisibelsti į klausytojų širdis, apima labai geras jausmas. Tačiau, jos manymu, kai įnirtingai beldiesi, tuomet ir pavyksta.
„Manau, kad mano autorinės dainos visada turėjo savo klausytoją, tik mano kūryba ne visada buvo reguliari ar pakankamai gerai išviešinta“, – Rasa nestokoja atvirumo sakydama, kad ir „prabangios pauzės“, kaip tie treji metai, kuriuos buvo sau leidusi, irgi ne į naudą kūrėjui.
„Bet dabar jaučiuosi kaip naujai gimusi. Tam tikra prasme viską pradedu iš naujo“, – optimizmu vėl dega panevėžietė.
R. Kaušiūtė muzikiniame projekte „Iššūkis žvaigždėms“ su Vidu Petkevičiumi). Asmeninio albumo nuotr.
R. Kaušiūtė kaip niekas kitas žino, ką reiškia, kai žemė slysta iš po kojų ir visa tai, kas anksčiau teikė stabilumo gyvenime, dingsta. Tenka mokytis iš naujo ieškoti atramos taškų, atrasti tikslus ir vertybes.
„Aš manau, kad netektis yra kone stipriausias postūmis gyvenime transformacijai. Nes tu niekada nebebūsi toks, koks buvai ligi šiol…“ – svarsto Rasa.
Didžiausią kūrybinę krizę ji sako patyrusi po lemtingų 2017-ųjų, kai neteko mylimo tėčio. Tuo metu turbūt viskas susidėjo į vieną vietą: praradimo sielvartas, sveikatos pablogėjimas, energijos kritimas… Gyvenimo įvykiai užgriuvo tokia galinga banga, kad teko atšaukti koncertus.
Tuomet dainininkei atrodė, kad atsidūrė padėtyje be išeities. Kad čia, Lietuvoje, visiškai nereikalinga nei ji pati, nei jos muzikinė veikla. Jautėsi tarsi grimztanti į pelkę.
„Netgi rimtai svarstydavau, ką turiu suvokti iš šios situacijos. Galbūt tai, kad laikas viską baigti? Nutariau pakeisti aplinką ir išvykau į Kiprą koncertuoti. O ten pakliuvusi nuo vilko ant meškos, greitai atgavau blaivų protą ir grįžusi supratau, kad visgi esu Lietuvoje labai mylima ir vertinama“, – šypteli Rasa.
Paklausta, ar skaudžios patirtys atsispindi ir jos kūryboje, R. Kaušiūtė susimąsto.
„Sakyčiau, kad mano kūryba – tai gerokai sušvelnintos patirtys, perleistos per mane bei atlaikiusios laiko patikrinimą. Kūryba neatsiranda per patį didžiulio streso piką ar kai jautiesi itin nesaugus. Po tėčio laidotuvių muzikos išvis negalėjau net klausyti, jau nekalbu apie kūrybą. Atrodė, kad viskas viduje tarsi nutilo, išsijungė, lyg kažkas būtų užgesinęs šviesą“, – skaudų laikotarpį prisimena dainininkė.
Muzika – tai aistra, emocijų puota, o jai tuomet reikėjo nusiraminimo. Anot Rasos, tai paaiškintų ir jos kone trejų metų kūrybinę tylą: tiek laiko prireikė, kad atsigautų ir pagaliau prabiltų.
„Nors pernai išleistoje dainoje „Viena“ dainuoju apie išsiskyrimą su mylimuoju, šioje dainoje persipina ir kitokios netekties skausmas, vienatvės pojūtis. Neatsitiktinai parinkta ir itin išskirtinė Latvijoje esančio Karostos miestelio griuvėsių aplinka, simbolizuojanti sugriautus namus… Viskas šiame vaizdo klipe yra labai simboliška“, – pabrėžia dainininkė.
„Būti atviram pačiam sau, tam tikra prasme apsinuoginti, nėra paprasta“, – sako R. Kaušiūtė.
Dabar R. Kaušiūtė kaip niekad trykšta energija. Transliuodama tiesiogiai iš savo studijos, ji jau pristatė dviejų naujų autorinių kūrinių – „Įsimylėjus vaiduoklį“ bei „Lyg tavęs nebūtų“ – akustines, gyvas pirmines versijas. Mintyse jau sukasi ir vaizdo klipo scenarijus vienai jų.
„Mano planuose – visas albumas muzikos gurmanams, skambant tik balsui, kontrabosui, kurio partijas atlieka Norbertas Skraucis iš Latvijos, bei perkusijai, kurią tobulai valdo latvis Andris Buikis. Tai būtų pagrindiniai mano naujojo albumo instrumentai“, – mintimis dalijasi dainininkė.
Daugeliui R. Kaušiūtė ne tik scenos atlikėja, bet ir mokytoja. Gana reikli pedagogė – skuba pridurti pati.
Kadangi jai kelias į sceną nebuvo lengvas, kaip ir gero mokytojo paieškos, Rasa labai vertina tai, ką gavo, – žinias ir patirtį.
„Nesinori tuščiai švaistyti šių gyvenimo dovanų tiems, kas nesugeba jų tinkamai įvertinti, – tiesiai sako atlikėja. – Manau, kad pirmiausia tarp mokytojos bei mokinio turi užsimegzti ryšys, abipusis susidomėjimas bei pagarba. Jau nekalbu apie stiprią motyvaciją. Jei mūsų bendradarbiavime trūks kurio nors išvardinto punkto, bus labai sunku, ir rezultatai – abejotini.“
Tokiu atveju ji kartais netgi pati paprovokuoja mokinį nebetęsti mokslų, nes nemėgsta eikvoti energijos.
„O jei matau, kad mokinys yra pasirengęs įveikti visus pasitaikančius sunkumus, besąlygiškai tiki tuo, ką daro, ir savo mokytoja, toks mokinys sukelia pagarbą ir jo laukia tiesiog neišvengiama sėkmė ir mano pagalba“, – šypteli jaunąją dainininkų kartą auginanti scenos grandė.
R. Kaušiūtės manymu, pedagogikos metai jai padėjo išsiugdyti kantrybę, atlaidumą nenumatytoms aplinkybėms. Išmokė paleisti dalykus, kurių negali pakeisti.
„Tai labai panašu į bet kokius tarpusavio santykius. Tai – bendravimo, diplomatijos menas, o kartais – netgi šiokios tokios manipuliacijos“, – šypteli Rasa.
Mokydama dainavimo pirmiausia ji dirba su visu kūnu, o kad instrumentas – balsas – būtų tinkamai paruoštas, kartais tenka nemažai paplušėti.
„Kaip aš sakau, pirmiausia reikia nuvalyti dulkes“, – nusikvatoja.
„Daugelį stebina mano metodika, bet nuolatiniai mokiniai jau niekuo nebesistebi. Jie žino, kad iš manęs gali laukti įvairiausių netikėtų pratimų, priklausomai nuo situacijos. Bet vėlgi – maksimaliai informacijos aš galiu duoti tik mokiniui, su kuriuo yra sukurtas pasitikėjimas bei tarpusavio ryšio harmonija“, – pabrėžia muzikos pedagogė.
R. Kaušiūtė džiaugiasi, jog yra prisidėjusi prie daug žadančio keleto savo mokinių kūrybinio kelio pradžios.
„Tikiu, kad greitu metu Lietuva plačiau išgirs apie šias jaunąsias kūrėjas“, – intriguoja dainininkė.
Rasai kartais atrodo, jog jauni žmonės dažnai perdega, nes per anksti ir per daug nori apžioti. Pasak jos, pašėlęs tempas, greitai pasiekiamas populiarumas socialiniuose tinkluose, neišvengiamai veikia sąmonę.
Kiek prisimena save, pati niekada nesiekė greito populiarumo ir to nesiūlo savo auklėtiniams.
„Dar studijų metais išpopuliarėjome su krikščioniškos šokių muzikos grupe „Enter-Top“. Tuomet sakiau: „Noriu būti populiari, kai jausiuosi to verta, kai išmoksiu gerai dainuoti.“ Tokia frazė netgi tais laikais buvo mažumėlę neįprasta. Visada siekiau pirmiausia kokybės, o ne pigaus populiarumo“, – tvirtina Rasa.
Paklausta, ar gyvenime save priima tokią, kokia yra, ar visgi natūraliai siekia geresnės savo versijos, R. Kaušiūtė teigia, jog čia ir slypi tikrasis paradoksas. Tik priėmus save tokį, koks esi, įmanoma sukurti geresnę savęs versiją.
„Kitaip viskas bus tik melas sau arba kitiems, – patikina. – Taigi, nuolat mokausi ir siekiu paraleliai abiejų dalykų.“
Visgi Rasa prisipažįsta nesuprantanti sąvokos „būti savimi scenoje“. Jai scena yra ta vieta, kurioje reikia įsikūnyti į personažą.
„Labiausiai visada žavėdavausi būtent tokiais atlikėjais, kurie sukurdavo scenoje paslaptį, intrigą ir jau tikrai nebūdavo savimi. Tiksliau, jų sceninis „aš“ galėdavo netgi labai skirtis nuo kasdieninio „aš“. Tai būtų ir mano vaikystės dievaitė Ala Pugačiova, ir Fredis Merkuris, ir Leidi Gaga“, – vardija dainininkė.
Pati ji visada maksimaliai stengiasi atitikti savo atliekamo kūrinio nuotaiką, įvaizdį – kaip aktorė.
„Ar aktoriai būna savimi scenoje? – retoriškai klausia pašnekovė. – Taip, jie būna savimi, bet tik personažo kailyje, prisiimdami visus personažo išgyvenimus kaip savo. Atlikėjo misija ir yra visiškai išpildyti duotąjį kūrinį, o ne būti savimi. Gal tu šiuo metu liūdnas, o kūrinys linksmas, tai ir darai viską, kad taptum linksmas, nes kitaip koks tu artistas?“
Ir viskas ant scenos, anot Rasos, daroma dėl klausytojo. Ji yra dainavusi, kai atrodė, jog mirs iš nuovargio, ir po bemiegių naktų, ir kai po laidotuvių buvo praėjęs vos mėnuo.
„Visais atvejais pasirodymo kokybė nėra nukentėjusi – tik po to jau man pačiai reikėdavo ilgesnio laiko atsigauti. Bet tai atlikėjo kelio dalis, kuri neturi būti matoma paprastam klausytojui. Tu tiesiog turi kurti šventę, nuotaiką, kaip įmanoma geriau bei įtaigiau“, – įsitikinusi dainininkė.
Pasak R. Kaušiūtės, artistas yra labai geras psichologas. Tad ji jaučia kiekvieną publikos virptelėjimą, kiekvieną nuotaikos pasikeitimą, skaito kūno kalbą bei reakciją, reaguoja į bent kiek pasikeitusią situaciją akimirksniu. Galbūt todėl ji neprisimena nė vieno nepavykusio pasirodymo scenoje.
„Žinoma, atsakingai iš anksto ruošiuosi kiekvienam jų, mėgstu gerai apgalvoti programą, atsižvelgti į būsimą publiką, jos skonį ir koncerto progą. Ir nesvarbu, ar tai būtų stadionas, ar keliolika žmonių kavinėje, – man visi pasirodymai vienodai svarbūs, nes gerbiu klausytoją ir save“, – pabrėžia atlikėja.
Pasak R. Kaušiūtės, jos kūryba gimsta iš ryškiausių patirtų jausmų, dažniausiai – nelabai malonių. Atsižvelgiant į tai, kad klausytojas toks pats žmogus, kaip ir ji, dainininkė pastebi, jog labiausiai juos muzikoje žavi nuoširdumas ir atvirumas.
„Būti atviram pačiam sau, tam tikra prasme apsinuoginti, nėra paprasta. Manau, kiek tu pats save priimi, tiek ir gali būti atviras savo muzikoje. Gan ilgai link to ėjau“, – sako atlikėja.
Iš pradžių Rasa mėgdavo maskuoti jausmus anglišku tekstu. Nors kartais ir dabar sukurtos dainos, atrodo, neskamba lietuviškai.
„Kai kurioms dainoms tiesiog iš anksto lemta būti lietuviškoms, kai kurioms – anglišku tekstu. Parašyti dainą yra tik vienas iš kokių dešimties etapų, kol ji pasiekia klausytojo ausį“, – mano pašnekovė.
Atlikėja įsitikinusi, jog kūrybos procesas prasideda tada, kai atsiranda noras išsisakyti. Kitaip tariant, kai turi, ką pasakyti.
„Tam būtinas stiprus emocinis impulsas, dažniausiai gimęs santykyje su kitu žmogumi bei sukūręs vidinį konfliktą. Tada jau man reikia pabūti dieną arba dvi tik su savimi, viską apgalvoti, galbūt paliūdėti, pagailėti savęs ir su niekuo nekalbėti. Tuomet naujos dainos žodžiai ir muzika liejasi laisvai. Tik spėk užrašinėti!“
R. Kaušiūtė tvirtina visada savimi tikėjusi. Net ir tuomet, kai niekas netikėjo ja. Ir dabar tikinti ir atvira širdimi žengianti į priekį.
Rasa jau pradėjo įrašinėti akustines autorines dainas, sukurtas per karantiną ir atliekamas tik kontraboso bei perkusijos pagrindu. Kaip jau žadėjo, tai bus projektas tikriems muzikos gurmanams.
„Pačiai labai įdomu, kokius žmones pritrauks šis mano naujas projektas ir kokiose salėse po karantino ši programa bus tinkamiausia atlikti… – spėlioja. – Naujoms mano dainoms bus labai svarbi jauki, intymumą su klausytojų sukurianti aplinka. Šiuo metu man tai įdomiausia. O galbūt artėjant Naujiesiems metams galėsime atnaujinti veiklą ir su mano kurtu teatralizuotu tarptautiniu projektu „Kartą Niujorke“.
R. Kaušiūtei laimė – buvimas harmonijoje su savimi, o kartu ir aplinkiniais. Kai eina savo keliu, ir jaučia, kad tai yra teisingiausia ir tinkamiausia. Dar svarbu, jog būtų balansas tarp veiklos ir poilsio.
„Laimė – kai turi draugų ir artimų žmonių, kurie iš tikrųjų tave girdi ir supranta, kai gali dalintis kūryba, potyriais ir matai, kad tai yra reikalinga kitiems. Laimė, kai turi jėgų, energijos nuveikti viską, ką užsibrėžei, kai tave džiugina ir maži dalykai aplinkui, kai gali dažnai juoktis“, – vardija moteris.
Iš savo pagrindinių mokytojų – tėvų Rasa išsinešė nuoširdumą, sąžiningumą, žodžio laikymąsi, svetingumą, gebėjimą sukurti dvasinį komfortą bendraujant su kitu. Anot jos, šios savybės ir šiandien labai padeda gyvenime.
O dar ji sako esanti jautrus žmogus, kuris kartais dėl didesnių tikslų geba pamiršti apie savo jautrumą bei persikūnyti į savimi pasitikintį kūrėją ar šaltakraujį prodiuserį.
„Kitaip tariant, bandau savo visas savybes „įdarbinti“ praktiškai. Jautrumą naudoju kūryboje bei pokalbiuose su draugais, kitas savybes – socialiniame gyvenime“, – aiškina muzikantė.
S. Ruffini nuotr.
Ką beprotiškiausio gyvenime yra iškrėtusi Rasa Kaušiūtė? Tokių dalykų, dainininkės patikinimu, būta išties nemažai. Bet dabar atmintyje kažkodėl iškyla tas vienas momentas, kai ji nutarė viena keliauti į Korfu salą.
„Negana to, bandžiau siauru taku, kurio vienoje pusėje buvo uolos, o kitoje – neaptverta praraja, nueiti iki žymaus vienuolyno. Tiesa, beprotiškai bijau aukščio. Tad ta drąsa baigėsi po kelių žingsnių. Tiesiog suakmenėjau iš baimės ir ėmiausi šauktis pagalbos“, – juokiasi.
Kad būtų įdomiau gyventi, pirmiausia Rasa stengiasi įkvėpti save išvaizdos pokyčiais. Ryškūs plaukai leidžia pasirinkti ir ryškesnes spalvas, įdomesnį stilių. Ji džiaugiasi, kad yra menininkė, ir jai negalioja visuomenės nustatytos normos dėl aprangos ar amžiaus cenzo. Paprasčiausiai stengiasi rinktis tokius drabužius, kurie ją džiugina, įkvepia, suteikia energijos.
„Juk turiu įkvėpti ir jaunąją kartą savo pamokose, – juokiasi Rasa. – Štai ir dabar į plaukus įpintos šviesios sruogos, supintos dvi kasos. Banko tarnautoja galbūt ir neišdrįstų sau leisti tokios šukuosenos, o man galima! Jei aš jaučiuosi gerai, jei tai mane įkvepia – juk aš artistė.“
R. Kaušiūtė gimė ir nerūpestingą vaikystę leido Panevėžyje. Tad yra laiminga, jog šiuo metu vizitai į gimtąjį miestą tik dažnėja.
„Iki tol nebuvau atvykusi į Panevėžį kone pusmetį – stengiausi apsaugoti mamą. Bet užmezgu vis daugiau ryšių su Panevėžio menininkais, radijo stočių didžėjais ir tuo labai džiaugiuosi. Norėčiau savo gimtajame mieste surengti ir savo autorinių dainų koncertą“, – nedrąsiai planais dalijasi atlikėja ir priduria, jog jai labai malonu, jog miesto centras labai išgražėjo, tapo labai modernus ir džiugina akį.
Vienas ryškiausių prisiminimų, Rasą lydinčių iš Aukštaitijos sostinės, kai ji būdama keturiolikos dainavo Naujųjų metų naktį Frenko Sinatros atminimui skirtame koncerte-karaokės vakare. Jį organizavo džiazo mokyklos įkūrėjas Gendrius Jakubėnas.
Tuo metu R. Kaušiūtė buvo niekam nežinoma eilinė mergina, užsiregistravusi padainuoti karaokę. Natūralu, kad didelio pasitikėjimo nesukėlė. O ir savo eilės teko gerokai palaukti.
„Nesulaukusi mano pasirodymo, mane lydėjusi draugė nutarė išeiti namo gerokai po vidurnakčio. Aš pasilikau. Viena, kone vien vyriškoje kompanijoje – juk negalėjau išeiti taip ir nepadainavusi! – šypsosi Rasa. – Vakarui baigiantis savo eilės sulaukiau. Ir nesvarbu, kad buvo jau trečia valanda nakties, bet savo misiją tąkart įvykdžiau.“
Kiek save pamena, R. Kaušiūtė nuo vaikystės norėjo tapti dainininke. Taip pat labai magėjo groti pianinu. Tačiau tų norų tikrumą jai visada reikėjo įrodyti.
Pirmąjį pianiną tėvai Rasai nupirko tik po gerų trejų metų prašymų – tuomet dešimtmetės vis nepatikliai klausinėdami, kiek ilgai ji planuoja groti.
„Juk tai buvo brangus dalykas, o dar užtempti pianiną laiptais į vienuoliktą aukštą buvo reikalų! Į liftą jis netilpo“, – prisimena dainininkė.
Tuo pat metu Rasa pradėjo lankyti Muzikos mokyklą. Kartą pianino mokytoja paklausė, gal ji kurianti dainas. Kaip tik tą vasarą viešint pas močiutę kaime, mergaitę buvo pagavęs kūrybinis įkvėpimas.
„Buvau sukūrusi trejetą dainų. Tuomet mokytoja pasiūlė dalyvauti autorinių kūrinių konkurse, vykusiame Panevėžio muzikos mokykloje. Kažkodėl dainavau akapela, be akompanimento ir gana judrią bei linksmą dainą – „Tralialialialialialialialia! Man patinka vasara žalia!!!…“ Taip skambėjo tos dainos priedainis. Įtariu, kad tai buvo drąsus pasirodymas, jis netgi buvo aprašytas laikraštyje kaip labai originalus“, – prisiminusi kvatoja atlikėja.
R. Kaušiūtė dalyvaudavo visur, kur tik buvo įmanoma. Deja, sovietiniais laikais galimybės buvo stipriai apribotos ir jų buvo itin nedaug.
Jau besimokydama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje R. Kaušiūtė aplankė kone visus Vilniaus karaoke barus. Studentų bendrabutyje ji netgi turėjo pravardę – „Karaoke“.
Rasa yra laimėjusi pirmąją vietą studentiškos autorinės dainos konkurse „Durys-2001“, atlikdama autorinę dainą „Škac!“, tapo laidos „Būk artistas „ Artistų Artiste“.
Besimokydama trečiame kurse, su krikščioniškos šokių muzikos grupe „Enter-TOP“ bei jos lyderiu, dominikonų vienuoliu Pijumi, išleido ir eksperimentinės šokių muzikos albumą „Apie ką tu galvoji…“
Koncertuodami važinėjo po visą Lietuvą, dalyvaudavo įvairiose laidose. 2004-aisias R. Kaušiūtė sudalyvavo atrankoje į „Euroviziją“ ir ten buvo pastebėta. Tais pačiais metais ji buvo pakviesta atlikti pagrindinį vaidmenį John Cander miuzikle „Cabaret“ Kauno muzikiniame teatre, dainavo „Žvaigždžių kvartete“ kartu su lietuviškos estrados grandais – Valdemaru Frankoniu, Viktoru Malinausku bei amžiną atilsį Janina Miščiukaite.
S. Ruffini nuotr.
R. Kaušiūtė yra baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, chorinio dirigavimo magistrantūrą pas amžiną atilsį profesorių Joną Aleksą. Anot Rasos, tai buvo muzikos pajautimo bei perteikimo genijus, tad ir mokslai pas tokio lygio pedagogus palieka pėdsakus visam gyvenimui.
„Turėjau taip giliai suvokti muziką, kad galėčiau savo diriguojamais mostais perduoti ryškią bei suprantamą emociją tiek chorui, tiek orkestrui. Jis išmokė mane labai giliai jausti muziką, taip pat didelę atsakomybę ją atliekant“, – sako dainininkė.
Rasa suskaičiavo, jog iš viso muzikos mokėsi kone keturiolika metų. Tai netgi daugiau nei medicinos studijų trukmė.
„Jei kažkur skamba muzika, noriu aš to ar nenoriu, visada į ją įsigilinsiu. Juk muzika perduoda tam tikrą informaciją ar emociją“, – pabrėžia Rasa.
Todėl kartais, jei fone skamba muzika, gali netgi negirdėti, ką jai kalba pašnekovas. Anot R. Kaušiūtės, tai tas pats, kai vienu metu į ją kreiptųsi du žmonės.
„Muzikos paskirtis – veikti mūsų jausmus ir nuotaiką. Muzika yra tiesiogiai persipynusi su mano gyvenimu, yra neatsiejama jo dalis. Bet ji mane veikia stipriau nei kitus žmones. Labai atsirenku, ką klausyti. Juk ji gali tiek gydyti, tiek griauti. Tai labai stiprus informacinis laukas“, – įsitikinusi atlikėja.
