Jau daug metų Vadokliuose gyvenantis Vidmantas Skurdenis savo gimtajam Gelažių kaimui atminti sukūrė koplytstulpį. P. ŽIDONIO nuotr.

Protėvių trobas išgabeno į Seimą

Per pandemiją, kai nelemtas virusas žmones atskyrė vienus nuo kitų, namuose įkalintas veržlus vadokliškis Vidmantas Skurdenis sukūrė stalo dydžio gimtojo Geležių kaimo maketą.

Geležiais jis vadinamas oficialiai, dokumentuose, bet iš čia kilusieji prisistato esantys iš Gelažių.

Šis senas kaimas gyventojų nebeturi. Telikęs pavadinimas ir kaimą žymintis V. Skurdenio iniciatyva pastatytas koplytstulpis.

O dabar dar ir jo maketas.

Kaimas be žmonių

Pasižvalgius po Lietuvos žemėlapį, galima surasti septynis Geležius. Du taip pavadinti kaimai yra Vilniaus rajone, po vienus Geležius turi Šalčininkų ir Rokiškio rajonai ir net trys Geležių kaimai išsibarstę Panevėžio rajone. Du iš jų Karsakiškio seniūnijoje, o vienas – už pusketvirto kilometro į šiaurę nuo Vadoklių. Būtent šiuos Geležius ir įamžino V. Skurdenis.

„Smetonos laikais Vadoklių parapijoje patys didžiausi kaimai buvo Gelažiai, Alantės ir Stebeikiai. Stebeikių net pavadinimo nebeliko, Gelažiai minimi kaip Geležiai, gyventojų juose nebėra, gyvuoja vien Alantės“, – vardija V. Skurdenis.

Anot jo, dauguma Lietuvos kaimų kūrėsi, kaip tada vadinta, ulyčios principu, kai žemdirbiai savuosius trobesius statė greta.

P. ŽIDONIO nuotr.

Galerija

Bet Gelažius sudarė du atskiri, kaip dabar pavadintume, mikrorajonai – Karališkiai ir Kunigiškiai. Šį faktą V. Skurdenis išskaitė netikėtai į jo rankas patekusiame 1935 metais nubraižytame šio kaimo plane.

„Mano žiniomis, Gelažiai priklausė Alančių dvarui. O dvaras reikalus tvarkė taip, kad Karališkių gyventojai dirbo jiems priskirtą žemę ir mokėjo ponams duoklę, Kunigiškiai duoklės nemokėjo, tačiau pas ponus ėjo atidirbti lažo“, – pasakoja vadokliškis.

Jis atkreipė dėmesį, kad Gelažių kaimas buvo įsikūręs dauboje, nors aplink – iškilumai.

„Svarsčiau, kodėl trobos statytos žemoje vietoje? Priėjau prie išvados, kad taip labai branginta žemė, jog gyventi žmonėms ponai skyrė prastesnę vietą, o geresnėje esanti žemė buvo dirbama, siekta išspausti kuo geresnį derlių“, – mano V. Skurdenis.

Matininko palikimas

V. Skurdenis pasakoja įdomią istoriją, kaip į jo rankas pateko kiek mažiau nei prieš šimtą metų, 1935-aisiais, matininko nubraižytas Gelažių planas. Pagal jį vadokliškis ir sukūrė savo gimtųjų Gelažių maketą.

Visą straipsnį skaitykite savaitraštyje „Panevėžio balsas“, gruodžio 17 dienos numeryje.