-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Viktorija Panovaitė jau daugiau nei ketverius metus savo gyvenimą kuria tūkstančiai kilometrų nuo Lietuvos. Kaip pati sako, labai svetingame, bet kiek chaotiškame Indonezijos salų kampelyje – Balyje.
„Net ir dabar dar yra dalykų, kurie čia mane erzina, – prisipažįsta lietuvė, įprastą gyvenimą iškeitusi į Pietryčių Azijos egzotiką. – Tačiau visuomet sau primenu, kad šioje šalyje esu tik viešnia. Todėl jeigu man kas nepatinka, turėčiau keisti savo požiūrį, elgseną, o ne tikėtis, kad vietiniai žmonės prisitaikys prie mano norų.“
Apibūdinti Viktorijos gyvenimo būdą puikiai tiktų kiek perrašyta frazė: „Visi keliai veda į Indoneziją.“
Iššūkius mėgstanti V. Panovaitė įvairovės ir kontrastų šalyje atsidūrė tarsi ištraukusi sėkmingą loterijos bilietą – buvo viena iš šešių laimingųjų lietuvių, kurie kartu su 550 žmonių iš viso pasaulio buvo atrinkti mokslus krimsti Indonezijoje pagal „Darmasiswa“ stipendijų programą.
Kadangi tai kultūros mainų programa, pasak Viktorijos, buvo suteikta galimybė rinktis iš daugelio skirtingų studijų krypčių: šešėlių teatro, muzikos, kalbų. Visgi labiausiai jauną moterį traukė tradicinių indoneziečių šokių studijos.
Apie „Darmasiswa“ programą Viktorija pirmą kartą išgirdo iš draugės, kuri tuo metu jau studijavo Indonezijoje. Bet šiai pasiūlius teikti paraišką studijoms, Viktorija, nors ir labai norėjusi, sako tiesiog nedrįsusi. Tačiau akivaizdu, jog mintis apie pažintį su unikalia šokių kultūra merginos taip lengvai nepaleido, nes po poros metų ji ėmė ir pasiryžo dalyvauti konkurse.
„Nuo vaikystės šokiai buvo mano hobis. Niekada profesionaliai tuo neužsiiminėjau, tačiau nauji stiliai, kūno lavinimo technikos mane labai traukė. Pagalvojau, o kodėl gi nepabandžius kažko naujo ir visiškai kitoniško?“ – šypteli Viktorija.
Sunku įsivaizduoti, kokios emocijos virė lietuvės širdyje sužinojus, jog perėjo atranką. Juk į Indoneziją teko vykti ne atostogų, o ten gyventi!
„Nebuvo lengva apsispręsti, ar išvykti, – neslepia, – nes Lietuvoje gyvenimu nesiskundžiau. Bet pačios sau užduotas klausimas „o kada, jeigu ne dabar“ mane ir paskatino tam ryžtis.“
Javos sala, Džogjakartos miestas, buvo pirmoji V. Panovaitės stotelė Azijoje.
Nors iki tol nieko nežinojo apie tenykštį gyvenimo būdą, kultūrą, maistą ar kasdienybę, tvirtina ten nuvykusi šoko nepatyrusi. Visgi prie naujojo gyvenimo ritmo pratinosi palengva.
Viktorija Panovaitė į Indoneziją išvyko tikėdamasi artimiau susipažinti su kultūra, tačiau prisipažįsta atradusi daug daugiau. Asmeninio archyvo nuotraukos
„Teko matyti, kaip su manimi kartu atvykusiems užsieniečiams buvo sunku adaptuotis prie nuolat supančio chaoso, netvarkos, labai drėgno ir karšo oro, žmonių elgsenos ir kitų visai Pietryčių Azijai būdingų dalykų. Tačiau aš adaptavausi gan lengvai, – džiaugiasi Viktorija. – Taip, tiek kultūrinius, tiek gyvenimo būdo skirtumus pajutau iškart, tačiau atvykau be jokių nuostatų, nusiteikusi pasiimti viską, ką man ši patirtis duos.“
O naujų patirčių tikrai netrūko – atvykėlei iš Lietuvos netikėtumų pateikė net elementariausia buitis.
Dėl tropinio klimato Indonezijoje karštas vanduo vietiniams žmonėms tiesiog nereikalingas. Todėl daugelyje namų naudojamas tik šaltas – iš šulinio arba vandentiekio įmonės.
Tiesa, indoneziečiai, gyvenantys kalnuotose vietovėse, kartais turi karštą vandenį, nes ten visus metus yra daug šalčiau. Taip pat turistų patogumui karšto vandens tiekimu pasirūpina daugelis viešbučių, ypač didesniuose miestuose.
„Sakysite, o kokia čia problema? Prie ko čia reikia prisitaikyti? Jei labai reikia, užverdi puodą ir turi karšto vandens! Tada naudojiesi senuoju metodu, kai karštą vandenį įsipili puodeliu ir nusiprausi. Juk taip kartais tenka daryti Lietuvoje, kai dėl profilaktikos išjungiamas karštas vanduo“, – juokiasi Viktorija.
Bet Indonezijoje ne viskas taip paprasta. Net pasišildyti vandenį čia gali būti sudėtinga, mat daugelis nuomojamų namų tiesiog neturi viryklių.
„Nuomojami namai, kambariai dažniausiai čia yra visiškai tušti – visa įranga, baldais ir kitais dalykais reikia pasirūpinti pačiam“, – pasakoja Viktorija.
Kitas dalykas, prie kurio teko pratintis, buvo turkiškas tualetas. Indonezijoje beveik visi namai, netgi neseniai pastatyti, turi būtent tokius patogumus, taigi europiečiams įprastą tualetą tenka pamiršti ir tenkintis elementaria tupykla.
„Neslėpsiu, įprasti prie tokio tualeto buvo tikrai sunku. Vėliau vietiniai net patarė, kaip juo naudotis, kad nepavargtų kojų raumenys, ar kaip nuleisti vandenį“, – iš svetur užklupusių netikėtumų dabar juokiasi Viktorija.
Kultūrų skirtumų V. Panovaitė irgi sakosi pastebėjusi. Prisimena, kaip pačioje pradžioje nuostabą kėlė tai, jog nuomojamame name lankydavęsi studijų draugai vaikinai visuomet sėdėdavę terasoje. Jei užeidavo į vidų, kaskart palikdavo atviras namų duris, o ir išvykdavo vėliausiai 21 valandą.
„Kai tai pastebėjau ir paklausiau kodėl, man atsakė, kad vaikinai ir merginos lankydami priešingos lyties draugus neturi sukelti įtarimų, kad daro kažką neleistino, nepadoraus. Todėl dažniausiai sėdi vietoje, kur visi gali matyti, kas vyksta – terasoje, prieangyje. O užėjus į namus paliktos atviros durys reiškia, kad neslepia, kas vyksta viduje“, – apie indoneziečių bendravimo normas pasakoja Viktorija.
Kai vienas bičiulis pas merginas svečiuose užsibuvo kiek ilgėliau, iškart sulaukė namo šeimininko vizito, lankytojo buvo paprašyta išvykti.
„Tačiau reikėtų paminėti, kad tokie dalykai vyksta ne visoje Javos saloje, dažniau musulmoniškoje bendruomenėje. Daugiau tokios patirties neturėjau nė vienoje kitoje vietoje“, – prisimena lietuvė.
V. Panovaitė juokiasi, jog norint papasakoti viską, ką per bemaž penkerius gyvenimo Indonezijoje metus jai yra tekę patirti, pamatyti ir sužinoti, prireiktų parašyti knygą. Kiekvienoje didesnėje saloje Pietuose ir Šiaurėje tradicijos, architektūra, žmonių gyvenimo įpročiai, dialektai gali skirtis kardinaliai.
„Tai šalis, kurioje aplankant vis naują salą gali pamatyti ir patirti, ko dar nesi matęs prieš tai lankytoje saloje“, – krašto unikalumu neleidžia abejoti Viktorija.
Pavyzdžiui, tik atvykusi į Džogjakartą, ji sako pasijutusi tarsi būtų didžiausia žvaigždė. Kone kiekviename žingsnyje lietuvės tykojo vietinis jaunimas arba šeimos su vaikais ir vis prašydavo kartu nusifotografuoti.
„Atokiose vietovėse, kur užsieniečiai nėra dažni svečiai, pirmiausia susidursite su vietinių smalsumu, – įspėja Viktorija. – Jie nori ne tik tave pačiupinėti, bet ir dar kokią asmenukę pasidaryti. O pirmieji klausimai „ar esi ištekėjusi, ar turi vaikų?“ – tai tarsi pasakymas: „Labas, noriu apie tave sužinoti daugiau.“
Indonezijoje stebina viskas – nuo kultūros, tradicijų iki gamtos. Nuotraukoje – Borneo salos orangutanai.
Kodėl atvykėliai, ypač šviesios odos, tokie populiarūs Indonezijoje? Nuo senų laikų čia išlikęs įsitikinimas, jog jeigu „bule“ – svetimšalis – bendrauja su indoneziečiu, vadinasi, reiškia jam palankumą, rodo pagarbą ir suteikia pagrindą pasididžiuoti prieš kaimynus bei draugus.
Todėl, anot Viktorijos, indoneziečiai labai džiaugiasi sutikę užsieniečius. Reiškia džiugesį droviai, nes dažniausiai nemoka anglų kalbos, tačiau visuomet šypsosi. O jeigu tau prireikia pagalbos, atiduos viską, ką turi, ir visomis išgalėmis stengsis padėti.
Lietuvę šiek tiek liūdina faktas, jog ten, kur užsieniečiai užsuka dažniau, šie jau sutinkami kaip vaikščiojantys bankomatai.
„Žiūrėk, vietinis nusipirko bananų už vieną kainą, o tau ji staiga išaugo dvigubai“, – indoneziečių apsukrumas vis dar trikdo V. Panovaitę.
Kiek daugiau nei metus pagyvenusi ir pasimokiusi Džogjakartoje V. Panovaitė leidosi į kitą gyvenimo avantiūrą. Lietuvė įsikūrė Balio saloje ir ten tarsi atrado savo tikrąjį pašaukimą – tapo laisvai samdoma kelionių vadove Indonezijoje, nuolatos keliauja ir ieško naujų potyrių net pačiose atokiausiose šalies salose.
Mėgstančiuosius keliauti savarankiškai Viktorija konsultuoja, padeda sukurti individualius maršrutus ar užsakyti reikiamas paslaugas, mielai dalijasi praktiniais patarimais.
„Kelionės man padeda augti kaip žmogui ir į viską žiūrėti atvira širdimi, – sako ji. – Be to, nuolat primena, koks gyvenime yra svarbus pakantumas, tolerancija bei paprastas žmogiškumas. Jau nekalbant apie tai, kiek įvairiausių spalvų, pozityvių jausmų mano pasauliui suteikia naujai pažintos kultūros, sutikti žmonės ar aplankytos vietos.“
Dabar V. Panovaitė Balį vadina savo antraisiais namais. Pasak jos, ši sala, nors tik dvylikta pagal dydį Indonezijoje, keliautojų pati mėgstamiausia – vien per šiuos metus ją jau aplankė bemaž pusseptinto milijono.
Todėl viskas saloje, anot Viktorijos, sukasi apie turizmą: daug parduotuvių, kavinių, skirtingų viešbučių, pramogų ir nuolat besikeičiančių veidų.
Balį lietuvė rinkosi dėl svetimšaliams čia suteikiamų galimybių. Ne tik įvairių vakarietiškų prekių, pramogų, pasirinkimo, bet ir mažiau varžančių taisyklių. Ir, kaip pati sako, neprašovė.
„Pabuvusi čia ilgiau supratau, kad sala turi viską, ko man reikia: daug gamtos kampelių, apie kuriuos dar ne visi keliautojai žino, galimybę lengvai keliauti į kitas artimas salas. Be to, baliečių kultūra ir tradicijos man labai įdomios“, – tikina bei priduria, jog ir darbo galimybių užsieniečiui tikrai daugiau, nei bet kur kitur Indonezijoje.
Vienas iš magiškųjų Balio saulėlydžių.
„Tai sala, kur be visų racionalių privalumų aš jaučiuosi laiminga“, – šypteli.
Daugybę Indonezijos salų jau aplankiusi aistringa keliautoja sako vis dėlto sunkiai galinti įvardyti vieną kampelį, kuris širdyje būtų palikęs ryškiausią pėdsaką. Nors neslepia: mintys vis sukasi apie Sulavesį.
Tai antra pagal dydį Indonezijos sala ir garsėja labai daug skirtingų etninių gyventojų grupių su savomis kultūrinėmis įdomybėmis bei tradicijomis. Toradžių žemė, pasak Viktorijos, viena tų unikalių vietų Sulavesio saloje: „Toradžių tradicijos tikrai ypatingos. Čia daug dėmesio skiriama mirusiųjų pasauliui. Laidotuvėms taupyti imama kuo anksčiau, nes norint palaidoti žmogų reikia ne tik paaukoti ne vieną buivolą, bet ir pačios laidojimo apeigos gali trukti ištisas savaites.
„Jau nekalbu apie tai, kad mirusysis – kaip vietiniai sako, „sunkiai sergantis“, gali būti laikomas namuose metus ir ilgiau, kol tinkamai yra pasiruošiama su juo atsisveikinti, – priduria Viktorija. – Vėliau mirusieji laidojami akmenyse, olose išskaptuotose angose.“
Vietinių namai, pasak lietuvės, irgi išskirtiniai – forma primenantys laivą, su tūkstančiais raižinių, simbolizuojančių ne tik kastą, kuriai priklauso šeimininkai, bet ir jų amatą. Namo priekį visuomet puošia paaukotų buivolų ragai. Tokiu būdu, pasakoja lietuvė, parodoma, kiek šeimoje yra mirusių giminaičių.
Bug-bug kaimo mergaitės Balyje, pasiruošusios ritualui.
Keliautojams Sulavesis, anot Viktorijos, patrauklus ir daugybe nacionalinių parkų. Juose gyvena įvairiausi laukiniai gyvūnai ir paukščiai, kokių daugiau niekur kitur pasaulyje nepamatysi. Atvykėlius žavi laukiniai paplūdimiai, ypač tuo, kad juose retai sutiksi kitų turistų. Keliaujant per visą salą galima išvysti ir ugnikalnių, ir kalnų, ir lygumų, ir krioklių.
„Trumpai tariant, tai sala, kurioje galima rasti visko, todėl visuomet džiaugiuosi, kai čia galiu grįžti“, – atvirauja V. Panovaitės.
Dar viena neįkainojama patirtis Indonezijoje, pasak lietuvės, buvo pažintis su orangutanais, vietos gyventojų kalba – „miško žmonėmis“. Borneo saloje jau bene tris kartus iš arti stebėjusi jų gyvenimą, elgseną Viktorija sako kaskart iš čia parsivežanti labai stiprių įspūdžių.
„Dažniausiai orangutanus galima pamatyti maitinimo stotyse, tačiau man ne kartą teko juos sutikti ir miškuose, pakeliui į stotis. Jų žvilgsnis, elgsena, net charakterio savybės yra neįtikėtinos“, – patikina. – Žiūrėdamas jiems į akis, galvoji, kad žiūri į kitą žmogų, tik kiek kitaip atrodantį. Sunku papasakoti visus jausmus, kurie užplūsta būnant tarp orangutanų, reikia tai tiesiog patirti.“
Norėtumėte pamatyti orangutangus? Pasiruoškite kelionei laiveliu „klotok“. V. Panovaitė sako, jog per tas kelias valandas, praleistas ant vandens, galima pamatyti ir daugybę egzotinių paukščių, kartais net ir upinių krokodilų. Žinoma, ir kitų rūšių beždžionių.
Iš šalies kiek komiška, tačiau labai skaudi pažintis Indonezijoje V. Panovaitės laukė su smalsuolėmis ilgauodegėmis makakomis, kurių Balyje labai gausu.
Akistatą Ubudo beždžionių miške Viktorija dar ir dabar mena su kartėliu – viena nenaudėlė įkando merginai į pėdą, kita makaka savo dantimis pašventino blauzdą, o trečioji įsikibo į šlaunį.
Kodėl jos puolė, moteris sako iki šiol nežinanti. Puikiai išmanydama tokių gyvūnų psichologiją, nei juos erzino, nei žiūrėjo į akis, rankose neturėjo jokių masinančių daiktų. Dabar Viktorija džiaugiasi, kad išpuolis nesibaigė kur kas liūdniau.
„Pirmajai stipriau įkąsti sukliudė mano basutės, antrajai gal ne taip stipriai pavyko įsikabinti, o štai trečioji paliko tikrai ryškų savo dantų antspaudą. Džiaugiuosi, kad įkandimas buvo nestiprus – liko tik visų dantų žymės, – šypsosi. – Juokauju, kad jeigu tuos atspaudus būtų nuėmę specialistai, galėtų tai beždžionei padaryti protezus, nes buvo galima matyti kiekvieną dantį.“
Po tokios pirmosios pažinties Viktorija sako dabar nelinkusi su makakomis bičiuliautis.
„Tačiau kaip tyčia jos jaučia mano nemeilę ir visuomet stengiasi su manimi pabendrauti“, – pasiguodžia.
Daugelis sutiktų, jog Indonezija netektų savo žavesio be daugybės jos kraštovaizdžiui būdingų ugnikalnių. Tačiau tikrai ne kiekvienas ryžtųsi gyventi šalia snaudžiančio pavojaus.
V. Panovaitė tikina dabar jau pripratusi gyventi itin aktyvioje seisminėje zonoje. Lietuvė savo kailiu yra patyrusi, kas yra žemės drebėjimas (jų sako nė nebeskaičiuojanti), ar ką reiškia akistata su dūmais ir pelenais besispjaudančia stichija.
„Pamenu pirmąjį sykį, kai naktį pajutau 5 balų stiprumo žemės drebėjimą… Po to karto dar kelis mėnesius prie lovos turėjau susikrovusi lauknešėlį, kuriame buvo sudėti pagrindiniai daiktai – pasas, drabužių komplektas. Galvojau, jog jeigu nutiks kas rimčiau, jį stvėrusi kuo greičiau bėgsiu laukan“, – su šypsena tuometines baimes prisimena V. Panovaitė.
V. Panovaitė tikina dabar jau pripratusi gyventi itin aktyvioje seisminėje zonoje.
Dabar ji tikina drebėjimus jau pakelianti ramiau. Visgi žemei ėmus judėti kiekvieną kartą mintyse savęs vis klausianti: „Ar ilgai? Ar stiprus?“
Ugnikalnio išsiveržimą gyvenant Balyje lietuvei irgi teko patirti. Prieš metus tirštų pilkų dūmų debesis į bemaž trijų kilometrų aukštį ėmė spjaudyti pabudęs Agungo kalnas. Tada, neslepia Viktorija, minčių būta dvejopų.
„Kai matai tuos aktyviai besiveržiančius dūmus, baisu, – prisipažįsta. – Tačiau kai supranti, kad gyveni toliau nuo įvykių centro, pasidaro kiek ramiau.“
Visgi šis išsiveržimas paliko pėdsaką daugelio baliečių ir užsieniečių gyvenime. Iki šiol visi su nerimu stebi kalną, kiekvieną dieną laukdami informacijos, ar nėra pokyčių.
„Bet tokia šios šalies specifika, – gūžteli lietuvė. – Manau, kad ko bijai, tas ir nutiks. Todėl stengiuosi apie tai negalvoti!“
