Panevėžys iš dangaus nenukris, bet kas kito – gali

Panevėžys iš dangaus nenukris, bet kas kito – gali

Prieš kiek laiko pro Žemę praskriejo asteroidas, apie kurio egzistavimą astronomai nieko nežinojo. Jis buvo nedidelis – kaip geras šaldytuvas, tačiau ir atstumas iki planetos buvo menkas: 3 000 km. Arčiau, nei skrieja kai kurie dirbtiniai palydovai.

Aišku, net jei nelauktas svečias būtų pataikęs į Žemę, žalos nepadarytų – didžioji jo dalis sudegtų dar atmosferoje. Staigmena visuomenei labiau tapo faktas, kad apie asteroido, nuo šiol vadinamo 2021 UA1, „skutamąjį skrydį“ virš Žemės specialistai sužinojo tik praėjus kelioms valandoms.

Šis spalio 24-osios incidentas priminė, kad kosmoso platybėmis klaidžioja nesuskaičiuojamas kiekis dangaus kūnų, galinčių kelti pavojų Žemei. Taigi ir viskam, kas gyva.

Lemtingų susidūrimų jau būta praeityje, ir ne vieno: kaip sužinojome dar mokykloje, dinozaurus irgi veikiausiai išnaikino asteroidas. Tačiau tokius arti Žemės skriejančius objektus sekantys mokslininkai ramina tikindami, jog žmonijai didesnį pavojų kelia ugnikalnių išsiveržimai ir žemės drebėjimai, nei neprašytų kosmoso svečių vizitai. Tuo labiau kad pastarųjų bent šį šimtmetį nenumatoma.

Kita vertus, laikas bėga greitai, tad apie technologijas, galinčias išgelbėti Žemę nuo susidūrimo su asteroidu, pats metas galvoti jau dabar.

Apie visa tai mielai sutiko papasakoti Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, astronomas astrofizikas daktaras Kazimieras ČERNIS.

– Kalbant apie elementariausius dalykus, kuo, daktare, skiriasi asteroidai, meteoritai ir kometos? Ir kuo kiekvieni jų ypatingi?

– Yra aštuonios didžiosios planetos, besisukančios aplink Saulę. Mes žinome, kad, be jų, yra dar daugybė planetėlių – asteroidų, kurių skersmuo gali būti ne didesnis kaip 1000 kilometrų. Tokių luitų, uolų kosmose labai daug.

Asteroidai – kietos uolienos, bet kometų, nors jos taip pat maži Saulės sistemos kūnai, sudėtis visai kita. Kometų branduoliai susideda iš sušalusių dujų – metano, anglies oksido, amoniako. Kometų išvaizda priklauso nuo atstumo iki Saulės. Jeigu kometa priartėja prie Saulės, tampa labai ryški – pradeda garuoti branduolio medžiaga, atsiranda atmosfera, uodega… Tokias kometas mes galime matyti plika akimi – kaip kad 2020 metų vasarą kometą Neowise.

Paskutinė itin ryški kometa – Heilo-Bopo – buvo matoma prieš 25-erius metus. Ir ją stebėti buvo galima ne vieną mėnesį. Asteroidų plika akimi nepamatysi. Nors jie gali būti ir nemaži, tai yra tamsūs Saulės sistemos kūnai. Pats ryškiausias iš didžiųjų asteroidų – Cerera, apie 960 km skersmens vadinama mažoji planetėlė, – gali būti 7 ryškio. Tad pažvelgti į asteroidus galima tik per teleskopą.

Bet kai asteroidai susiduria tarpusavyje, atsiranda skeveldrų, mažų dalelyčių, uolų. Jeigu toks akmenukas įskrieja į Žemės atmosferą, jis įkaista, susidaro meteoro reiškinys, ir mes matome jį kaip krentančią žvaigždę.

Viskas susiję, nes ir nedideli kometos gabaliukai, dulkės gali įskrieti į Žemės atmosferą, tada mes matome meteorus. Jie – mažųjų Saulės sistemos kūnų liekanos. Žinoma, kad retkarčiais tos dalelytės bombarduoja mūsų atmosferą ir sukuria nuostabų reiškinį – meteorų lietų.

Dažniausiai asteroidai skrieja savo apskritomis orbitomis tarp Jupiterio ir Marso orbitų, bet astronomai surado, kad jų gali būti įvairiose vietose: ir arčiau Žemės, prie Saulės, ir toliau nuo Jupiterio – net už Saturno. Vėliau paaiškėjo, kad didelių asteroidų esama ir už Neptūno, Plutono. Pats Plutonas jau praktiškai pasidarė mažoji planeta, nes buvo atrastas ne mažesnis nei Plutonas asteroidas. Todėl XXI a. pradžioje Plutonas buvo išmestas iš didžiųjų planetų sąrašo.

Ateityje gal bus galima surasti dar didesnių labai tolimų asteroidų. Šiuo metu vyksta spartus Saulės sistemos tyrinėjimas ne tik teleskopais, bet ir iš kosmoso, be to, kosminiai aparatai priartėja prie įvairių asteroidų. Mūsų žinios, mūsų horizontai labai išsiplėtė!

Daktaras Kazimieras Černis. Molėtų observatorijos nuotr.

– Kai šiomis dienomis pro Žemę praskriejo maždaug 2 metrų skersmens asteroidas, astronomai jį pamatė jau tolstantį nuo mūsų planetos. Kodėl taip nutinka? Kodėl arti Žemės skriejantys objektai ne visi ir ne visada pastebimi?

– Tokia informacija – apie praskriejusį nepastebėtą asteroidą – skamba sensacingai, bet taip būna dažnai. Mes, astronomai, visiškai ramiai vertiname šiuos dalykus.

Labai maži – dviejų trijų metrų – asteroidai prie Žemės priartėja ir net su ja susiduria kas du mėnesius. Didesnis objektas, pavyzdžiui, 5 metrų skersmens, statistiškai priartėja kas metus. 10 metrų skersmens kūnai su Žeme vidutiniškai susiduria kas dešimt metų. Bet paprastai nukrenta kažkur į dykumą, į vandenyną ir būna beveik nematomi. Tik iš orbitos juos gali pastebėti kosminiai aparatai. Arba, taip būna labai dažnai, astronomai atranda tokį asteroidą jau vėliau, šiam praskriejus. Jie labai greitai juda ir tik apskaičiavus orbitą paaiškėja, kad buvo visiškai netoli Žemės.

Kas 300 metų statistiškai įvyksta susidūrimas su didesniu asteroidu – 20 metrų skersmens. 2013-ųjų vasarį visi buvome Čeliabinsko meteorito kritimo liudininkais – yra daug vaizdo medžiagos, kaip jis įskriejo į mūsų atmosferą.

Čeliabinsko meteoritas buvo labai įspūdingas, didelis, o ką kalbėti apie Tunguskos meteoritą? Jis buvo dar didesnis. Tokie gali pasitaikyti netgi kas tūkstantį metų.

Kalbant apie dar didesnius, statistika sako, kad didžiuliai, katastrofas sukeliantys objektai į Žemę trenkiasi kas pusę milijono metų. Jei toks vieno ar dviejų kilometrų skersmens asteroidas susidurtų su planeta, jau būtų pasekmių. Pasikeistų klimatas – iš pradžių būtų atšalimas. Žemėje pakiltų pelenų debesys ir uždengtų dangų. Žiema užsitęstų ilgus dešimtmečius, būtų sutemos, temperatūra nukristų, pavyzdžiui, iki 20 laipsnių šalčio. Tiesa, tokių katastrofų nebuvo daug milijonų metų, bet astronomai seka jas sukelti galinčius asteroidus.

Visus asteroidus bandoma inventorizuoti, suskaičiuoti, stebėti, kur skrenda, ar yra naujų. Darbas vyksta, tik ne viskas dar padaryta. Pavyzdžiui, atrasta asteroidų, kurie didesni nei pusė kilometro. Tačiau dar reikia ieškoti. Saulės sistemoje jų yra daugiau, bet kol kas negalime pasiekti, jei prie mūsų nepriartėjo.

Vieno kilometro skersmens asteroidus žinome beveik visus – žinome, kur kuris yra bet kuriuo metu. Bet smulkesnių, pavyzdžiui, 100 metrų skersmens, asteroidų, kurie taip pat pavojingi, užregistruota mažai – reikia tęsti darbą. Manau, kad per kokius penkiasdešimt metų su astronomų turima technika bus galima beveik visus juos atrasti, užregistruoti ir apskaičiuoti orbitas.

Kita vertus, yra ir asteroidų, ir kometų, turinčių nestabilias orbitas. Tad esama labai mažos teorinės tikimybės, kad prie Žemės gali priartėti kometa, kurios orbita absoliučiai nežinoma.

Tokių objektų susidūrimai su kitomis planetomis, pavyzdžiui, Marsu, Jupiteriu, vyksta. Astronomai yra stebėję pastarojo susidūrimą su kometa. Kosmose būna tokių dalykų. Tai nėra kažkas keisto, bet galiu nuraminti: visi skaičiavimai, statistika rodo, kad kol kas mūsų Žemei nėra absoliučiai jokio pavojaus. Bus tik priartėjimų, bet susidūrimų, kokių nors baisių katastrofų nenumatoma. Tie 300 metrų, pusės kilometro skersmens asteroidai, kurie gali susidurti su Žeme, pavojingi taps tik kitame amžiuje. Bet juos reikia sekti.

Prisiminkime, kad nuo meteoritų niekas nežuvo. Nepalyginsi su ugnikalniais ar žemės drebėjimais, pandemijomis, kurių poveikis žmonijai tikrai labai didelis. Per pastaruosius tris šimtmečius baisesnis, galima sakyti, buvo tik Tunguskos meteoritas ir tas, ačiū Dievui, nukrito Sibire. Ten, aišku, žalos padarė, išgąsdino, bet žmonių nežuvo.

Aišku, jeigu toks būtų pataikęs nukristi kur nors Europoje…

– Praėjo daugiau nei šimtas metų, bet katastrofą Tunguskoje iki šiol gaubia paslaptis. Papasakokite, kas ten galėjo nutikti.

– 1908-ųjų atvejis Tunguskoje rimtas. Dar ir dabar tiriama, kaip viskas vyko, ir patys naujausi tyrimai rodo keistus dalykus.

Buvo užfiksuota seisminė smūgio banga, bet nerasta jokių meteorito pėdsakų. Daug dulkių, įvairių mikrodalelių, bet labai įdomu, kad Tunguskos meteorito niekas taip ir nerado. Tik stebėjo sprogimą, kuris buvo toks stiprus, kad netgi 700 km nuo įvykio vietos žmonės Sibire matė jį iš traukinių, o sprogimo vietoje medžiai buvo išguldyti, daug jų sudegė.

Šiuolaikinės teorijos teigia, kad, matyt, tas objektas įskriejo į Žemės atmosferą ir sprogo 10 kilometrų aukštyje. Sprogimo metu išsiskyrusi energija prilygo nedidelei atominei bombai. Bet po to objektas vėl išlėkė iš atmosferos – jo skriejimo kampas į Žemės paviršių buvo labai mažas. Panašiai kaip antis, būna, ant vandens leidžiasi ir vos palietusi paviršių vėl pakyla. Tas pats su Tunguskos objektu. Jis buvo geležinio tipo, labai sunkus, tankus. Ir jis neliko Žemėje, bet išskrido atgal į kosmosą. Didelė mįslė, bet galima paaiškinti, kodėl taip įvyko.

Kokio dydžio buvo vadinamasis Tunguskos meteoritas, sunku apskaičiuoti. Niekas negalėjo normaliai įvertinti. Manoma, kad objektas buvo 100 metrų skersmens. Kadangi geležinio tipo, neišgaravo. Jei objektas būtų buvęs mažesnis arba akmeninis, būtų garavęs, sustojęs ir nukritęs į Žemę. Kaip minėjau, tokie įvykiai statistiškai nutinka kas 300 metų. Tokių galėjo būti ir XV amžiuje ir dar anksčiau, bet tada astronomai neužfiksavo, tokių objektų galėjo nukristi Amerikoje, Australijoje.

Čeliabinsko meteorito (nuotraukoje – didžiausias rastas atmosferoje nesudegęs jo fragmentas) kritimas buvo didžiausias toks incidentas nuo Tunguskos laikų, anot mokslininkų, vaizdžiai parodęs, kiek nedaug žmoniją skiria nuo dinozaurų likimo.

– Minėjote katastrofinius susidūrimus. Vienas paskutinių numanomų tikriausiai buvo Meksikos įlankoje, po kurio išmirė dinozaurai?

– Sakoma, kad šis asteroidas buvo toks paskutinis ir kad jis galėjo būti iki 10 kilometrų skersmens. Statistika rodo, kad tokių stambių objektų, vadinamųjų dinozaurų naikintojų, susidūrimai su Žeme įvyksta kas 100 mln. metų. Bet, aišku, patikrinti sunku – čia tik statistinis įvertinimas, rodantis, kad panašios katastrofos labai retos. Tą rodo orbitų skaičiavimai, mūsų Žemės dydis. Jeigu planeta didesnė, pataikyti lengviau.

– Ne vienerius metus kalbama apie asteroidų naudingąsias iškasenas – kaip jas išgauti. Kiek ši idėja reali?

– Asteroidai susideda iš akmenų, mineralų. Kitas jų tipas – geležiniai. Juose yra labai daug geros, švarios geležies su nikelio priemaiša. Yra ir anglingieji asteroidai.

Manau, kad ateityje geležiniai asteroidai būtų labai naudingi žmonijai, bet klausimas, kaip tą geležį paimti. Kol kas tai tas pats, kas nuskristi žmogui į Marsą, – ne taip paprasta. Reikia dar labai daug progresyvių idėjų, naujų technologijų. Tas pats ir su kitų iškasenų paėmimu. Aš, pavyzdžiui, neįsivaizduoju, kaip tą būtų galima padaryti. Kol kas mes tik galime priartėti prie asteroido arba kometos. Nemažai yra nufotografuota ir nusileidimų būta, paimta truputį medžiagos, tačiau kalbėti apie pramoninį iškasenų naudojimą – tai kol kas kalbėti apie tolimą ateitį. Bet toje ateityje visko gali būti. Juolab kad asteroidai turi ir kitų metalų. Juk ir Žemės cheminė sudėtis labai turtinga. Tą patį galime matyti ir žvaigždėse, kosmose skeveldrose, medžiagoje, likusiose nuo planetų formavimosi. Manau, ir Mėnulyje yra gerų dalykų. Todėl, mano nuomone, iš pradžių kažko ieškoti reikėtų ten. O gavyba iš asteroidų – labai tolima idėja.

– Tačiau viena tokia tolima atrodžiusi idėja jau po truputį įgyvendinama – vykdomi praktiniai bandymai pakeisti asteroidų orbitas.

– Tai labai rimta idėja. Jei asteroidas gali būti labai pavojingas Žemei, reikia sugalvoti būdą, kaip jį nukreipti į šoną. Tad šia kryptimi intensyviai dirbama. Atliekama daug įvairių bandymų – buvo net sprogdinimų. Pavyzdžiui, į kometą nukreipta maždaug 300 kg masės kulka – patikrinta, koks kometos paviršius. Pasirodo, labai kietas. Atsirado krateris, bet ne itin didelis.

Tie eksperimentai parodė, kad nukreipti kosminį kūną iš jo orbitos nėra paprasta. Apčiuopiamam poveikiui reikia labai didelio užtaiso, gal labai galingos atominės bombos. Būtų gerai asteroido greitį sumažinti nors keletu centimetrų per sekundę…

Vykdomi ir kariniai projektai – kariškiai irgi apie tai galvoja. Gal su lazeriais, gal su užtaisais, gal su kosminėmis burėmis per 10–20 metų būtų galima nukreipti asteroidą iš jo orbitos.

Nauji projektai turėtų pagelbėti tyrinėjant pavojingus asteroidus. Tarkime, siūloma nusileisti ant pavojingo asteroido, padėti ten aparatūrą – kaip kad GPS, kad būtų tikslios koordinatės, – daryti įvairius eksperimentus ir žiūrėti, kaip keičiasi orbita. Tie eksperimentai daromi labai atsargiai, toli nuo Žemės, kad sau meškos paslaugos nepadarytume, jeigu objektas pakeistų orbitą, – netaptų pavojingas mūsų Žemei.

Tai – rimti dalykai. Su tuo žaisti negalima. Jeigu pavojingiausi susidūrimai su asteroidais gresia po 70 ar 100 metų, reikia tą daryti jau dabar. Jeigu toks asteroidas atsirastų prieš mėnesį, netgi prieš metus iki susidūrimo, mes absoliučiai nieko negalime padaryti – būtų per vėlu. Tam reikia laiko.

– Taigi artimiausias pavojingas susidūrimas su Žeme galėtų įvykti kitame amžiuje. Koks tai būtų objektas?

– Yra vienas didesnis asteroidas (asteroidas 2004 VD17), bet tikimybė su juo susidurti 2102 metais – 1 iš 3 000.

Mes Molėtų observatorijoje – o ir kitos observatorijos matuoja asteroidų koordinates. Tiek matavimų gali atrodyti nereikalinga, bet iš tikrųjų kiekvienas labai reikalingas. Nes kai turime tūkstančius matavimų, galime gana tiksliai pasakyti, kurioje vietoje per, tarkime, kitus dešimt metų konkrečiu momentu bus tas objektas. Žinant Žemės koordinates, apskaičiuojama, ar nesusikirs jų abiejų keliai.

Asteroidų orbitos tikrinamos visą laiką. Pateiksiu pavyzdį. Kai buvo atrastas asteroidas Apofis, skelbta, jog 2029 metais jis susidurs su Žeme. Paskui pasitaisyta, kad 2036-aisiais. Bet kai pradėjo daugiau tyrinėti, susidūrimo tikimybė pradėjo dar mažėti. Dabartiniais skaičiavimais, 2029 metais Apofis nuo Žemės bus maždaug už 30 000 kilometrų – gana toli. Aišku, po septynerių metų apie šį asteroidą vėl bus labai daug kalbama, kad jis gali sukelti katastrofą, bet mes tiksliai žinome, kad jis bus už 30 000 kilometrų nuo mūsų. Pirminiai skaičiavimai buvo neteisingi.

Tas pats ir su tais dviem trimis objektais: skaičiavimai rodo, kad kažkada jie susidurs su Žeme. Visko gali būti XXII–XXIII amžiuje, bet, jeigu bus apskaičiuota tikslesnė orbita, gal tikimybė ir sumažės.

Yra labai daug datų, kada asteroidai priartės. Ir 2048 metais bus priartėjimas. Bet kol kas nieko baisaus savo scenarijuose ir skaičiavimų lentelėse nematome. Pas mane yra netgi lentelė 200 metų į priekį, tai iki 2200 metų tie didesni objektai bus nuo 30 000 iki 385 000 kilometrų iki Žemės paviršiaus.

– Jūs pats esate suradęs nemažai asteroidų, suteikiate jiems vardus. Ar kur nors skrieja ir Panevėžys?

– Mūsų grupė Molėtų observatorijoje, taip pat su kitais teleskopais yra radusi apie 700 asteroidų, bet tų pavojingųjų esame aptikę 10. Aišku, pastaruosius ne taip lengva surasti.

Mes ne tik atrandame, bet ir galime jiems suteikti vardus. Turime ir lietuviškų asteroidų: pavadintų įvairiais miestų, didžiųjų kunigaikščių, rašytojų, kitų veikėjų vardais. Tokių kosmose įrašome vis daugiau. Šiuo metu yra gal koks 60 asteroidų, turinčių lietuviškus vardus.

Asteroidas Panevėžys rastas 2006 metų rugsėjo 23 dieną Molėtų observatorijoje. Pavadinome Panevėžiu 2010-aisiais. Jo apsisukimo periodas yra 4 metai ir 51 diena, rastas Žuvų žvaigždyne.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų