-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Po dviejų dešimtmečių, pragyventų Vilniuje, Gita prieš maždaug pusantrų metų apsisprendė kurtis Aukštaitijos sostinėje.
Nors iš Pasvalio kilusiai G. Laurinavičiūtei Panevėžys atrodė visiškai svetimas, su ne viena jam klijuota etikete, tačiau geriau pažintas miestas atsivėrė kitomis spalvomis.
Nors „Pragiedruliuose“ Gita žengia dar tik pirmus žingsnius, anot jos, šis darbas atskleidė, kiek Panevėžyje daug kūrybingų, įdomių, šviesių žmonių.
Kaip pasakoja G. Laurinavičiūtė, nors sprendimas kardinaliai keisti gyvenimą ir kraustytis į nepažįstamą Panevėžį priimtas kiek spontaniškai, pernelyg daug nesvarsčius, šio žingsnio ji niekada nesigailėjo.
Gimusi ir augusi Pasvalio rajone, Gita, baigusi mokyklą, išvyko studijuoti į Vilnių. Ten pragyveno kone dvidešimt metų.
Tačiau tikriausiai ateina laikas, svarsto G. Laurinavičiūtė, kai pavargstama nuo automobilių spūsčių, skubėjimo, itin greito gyvenimo tempo, chaoso. O ir nemažai jos draugų sugrįžo į savo gimtuosius miestus.
„Supratau, kad ir aš noriu namo. Panevėžyje radau viską, ko ieškojau, įsigijau čia namus. Ir tėviškė visai šalia“, – sako Gita.
Nors šį žingsnį ji žengė prieš maždaug pusantrų metų, Panevėžį jauna moteris vis dar jaukinasi. Pašnekovė neslepia, kad pradedant naują etapą būta nerimo, visgi iššūkiai – jos varomoji jėga.
O neseniai pradėjus dirbti „Pragiedruliuose“, Panevėžys jai dar plačiau atsivėrė.
„Niekuomet nebūčiau pagalvojusi, kad gyvensiu ir dirbsiu Panevėžyje. Dar tik antra savaitė, kai bandau įsilieti į naują darbą ir kolektyvą, bet jau dabar matau, kad komanda nuostabi. Jauni žmonės pilni idėjų, užsidegimo, kūrybingi, ambicingi, labai lengva dirbti, kai tave supa tokie kolegos. Pradėjus dirbti čia, pradėjo vertis ir visai kitas Panevėžio veidas“, – teigė G. Laurinavičiūtė.
P. ŽIDONIO nuotr.
Gita naujokė ne tik Panevėžyje, bet ir kultūros srityje.
Baigusi filologijos ir komunikacijos studijas, ji išbandė įvairias sritis.
Pastarąjį dešimtmetį dirbo rinkodaros srityje tarptautinėje farmacijos įmonėje. O persikrausčiusi į Panevėžį įsidarbino vienos bendrovės skambučių centre.
Aptikusi skelbimą, kad „Pragiedruliai“ ieško vadovo, nusprendė dalyvauti konkurse.
Anot G. Laurinavičiūtės, nors jos išsilavinimas ne meninės pakraipos, tačiau turi kitų stipriųjų pusių, kurios bus naudingos „Pragiedruliams“.
Kita vertus, ir jos darbo barai – ne kūrybiniai, o labiau vadybiniai, kitaip tariant, išlaisvinti tikruosius kūrėjus nuo popierinio darbo.
„Šita kultūros įstaiga nauja, bet čia dirba labai ambicingi, kryptingi žmonės. Menininkai visuomet yra kūrybiniame procese, tad mano tikslas juos šiek tiek „įžeminti“, suteikti erdvės jų kūrybiniams sumanymams. O kartu pasirūpinti ta ne visuomet įdomia popierine šio darbo dalimi“, – paaiškino G. Laurinavičiūtė.
Kaip tvirtina naujoji vadovė, ji visuomet dirbo darbus, kuriuose netrūko iššūkių ar net savotiško chaoso, o šį reikėjo suvaldyti. Kita vertus, savęs ir negalėtų apriboti ar imtis darbo, kuriame viskas teka viena vaga. Rutina ir monotonija – peilis kūrybiškumui ir naujoms iniciatyvoms.
„Negaliu sakyti, kad specialiai ieškau iššūkių, bet man smagu atrasti sprendimus, suvaldyti chaosą. Kai viskas labai ramu, pastovu ir aišku, neaugu ir netobulėju. Man reikia iššūkių, o „Pragiedruliuose“ jų tikrai netrūks“, – šypsosi G. Laurinavičiūtė.
„Panevėžyje radau viską, ko ieškojau.“
G. Laurinavičiūtė
Gita neslepia, kad persikėlusi gyventi į Panevėžį susidūrė su savotiškais kultūriniais skirtumais. Panevėžiečiai jai pasirodė kiek šaltesni, uždaresni, tačiau pokyčiai juntami ir čia. Jaunoji karta, G. Laurinavičiūtės akimis, mandagesnė, atviresnė, nebebijoma nusišypsoti gatvėje sutiktam nepažįstamajam ar už kažką padėkoti. O kultūros įstaigos ir kultūrinis gyvenimas prisideda prie šio pokyčio.
„Vienas iš „Pragiedrulių“ tikslų – vienyti bendruomenę. Labai smagu, kad ateina tiek nauji, tiek ne pirmą kartą čia užsukantys žmonės. Fotografijos, dailės, tekstilės užsiėmimai jau turi savo gerbėjų, kurie paprastai į tas veiklas įtraukia ir kitus žmones. Ir tas ratas tik plečiasi“, – pasidžiaugė G. Laurinavičiūtė.
Pasak jos, „Pragiedrulius“ jau atrado tiek darželinukai, tiek senjorai. Tiesa, vyresniosios kartos lankytojai kol kas nedrąsiai praveria centro duris, bet po truputį tie nedrąsumo ledai tirpsta. Paprastai edukacijos tunka dvi valandas ar net ilgiau, tad čia atvykusieji ne tik mėgaujasi įvairiomis veiklomis, bet ir atranda naujų draugų.
„Smagu, kad Panevėžyje yra tokie kūrybiškumo namai, vienijantys visą bendruomenę, nepriklausomai nuo įsitikinimų, amžiaus ir požiūrio į kultūrą. Vieni savo kūrybinius gebėjimus išreiškia tapydami, kiti vaidindami ar šokdami, dar kiti – apranga. Kiekvienas skirtingai suprantame meną, bet „Pragiedrulių“ erdvė visus suvienija. Smagu, kai susirenka daug žmonių, kurie nebijo savęs išreikšti, mėgautis kūrybos procesu, atrasti savo talentus“, – kalbėjo G. Laurinavičiūtė.
Gita šypsosi, jog darbas nuostabaus seno parko apsuptuose „Pragiedruliuose“ – kone svajonės išsipildymas. P. ŽIDONIO nuotr.
Pati Gita taip pat yra išbandžiusi ne vieną kūrybinę veiklą – pradedant nėrimu, karoliukų vėrimu ir baigiant tapyba.
Visgi mieliau renkasi aktyvų laisvalaikį, ypač mėgsta gamtą, todėl darbas nuostabaus seno parko apsuptuose „Pragiedruliuose“ – kone svajonės išsipildymas.
„Esu aktyvaus laisvalaikio mėgėja. Negalėčiau tiesiog gulėti prie baseino ir nieko neveikti. Mėgstu sodo darbus, galiu ne tik nupjauti žolę, bet ir, pavyzdžiui, genėti medžius. Net ir būdama labai pavargusi, gamtoje atsipalaiduoju ir pailsiu“, – pasakojo G. Laurinavičiūtė.
Ji ir judraus penkiamečio mama, tad dažniausiai laisvalaikio planus sudėlioja sūnus. Šiuo metu, kai už lango nuostabi žiema, abu dažniausiai renkasi pramogas ant kalniuko ar lankosi Panevėžio lėlių vežimo teatro ar „Meno“ spektakliuose.
Pasak Gitos, vienas didžiausių privalumų persikėlus į Panevėžį, kad kaimyniniame Pasvalio rajone gyvena jos tėvai, pas kuriuos savaitgalius ir vasaros atostogas leidžia sūnus.
G. Laurinavičiūtė juokauja, jog sūnus tapo Lietuvos poliglotu, mat moka ne tik bendrinę lietuvių kalbą, bet ir tarmes: su seneliais tarška pasvalietiškai, o iš darželio draugų išmoko panevėžietiškai.
„Labai smagu, kad anūkui ir seneliams pavyko užmegzti tokį artimą ir šiltą ryšį, o kai seneliai netoli, daug paprasčiau tą ryšį išsaugoti. Kaime daugiau laisvės, be to, seneliai leidžia daugiau nei mama“, – šypsosi pašnekovė.
