P. Židonio nuotr.

Laimės recepte – ir mokėjimas mylėti save

Laimės recepte – ir mokėjimas mylėti save

Neseniai Danutė Kriščiūnienė atšventė jubiliejų. Nepatikėsite, kokį. Net daugelis sveikinusiųjų manė, kad žinomai panevėžietei bent jau dešimčia, penkiolika ar net visais dvidešimčia metų mažiau, nei yra iš tiesų.

Metų neslepianti moteris neslepia ir to, kad jų našta tikrai neslegia: jaučiasi ir jauna, ir energinga, ir veržli, ir graži. Jubiliatė pabrėžia, jog tokia yra todėl, kad myli save.

Energijos teikiantis bendravimas

Įsileidžiame į svarstymus, ką reiškia mylėti save.

„Manau, kad mylėti save – tai visų pirma gyventi dorą gyvenimą laikantis Dievo mums duotų dešimties įsakymų. Juos pažeisdamas skriaudi ne kitus, o visų pirma pats save. Tad pagal išgales gyvendamas teisingai, patiri džiaugsmą, laimę, gyveni meile ir kitiems, ir sau“, – aiškina D. Kriščiūnienė.

Bet priduria, kad jai maloni ir kitokia meilės sau rūšis.

„Gal nuskambės kiek juokingai, bet, pavyzdžiui, aš leidžiu sau pasilepinti“, – šypsosi moteris.

Tas savęs palepinimas, kurį galbūt galima ir šiokia tokia prabanga pavadinti, Danutei yra kelionės, geros knygos ir koncertai, gražūs, puošnūs drabužiai. Pagaliau, net ir geras, galbūt ir brangokas veido kremas.
„Dėl to, kad myliu save, visam tam randu laiko, skiriu pinigų. Bet dar didesnę laimę ir malonumą man suteikia bendravimas. Gal ne visi patikės, gal ir nesupras, bet būtent bendravimas man teikia energijos, gyvasties, pakrauna mane naujiems darbams, įkvepia minčių, idėjų, sumanymų“, – tikina D. Kriščiūnienė.

„Geriausi mano mokytojai buvo patys mokiniai. Aš mokiau juos, jie – mane“, – sako D. Kriščiūnienė.

Pašaukimą pajuto vaikystėje

Turbūt mažai kas Panevėžyje nepažįsta D. Kriščiūnienės ar bent jau nėra apie ją girdėjęs.

Paklausta, kaip trumpai prisistatytų, ponia Danutė atsako, jog ji – visų pirma mokytoja, pedagogė. Ja norėjusi būti jau nuo trejų metų, būtent tada ir pareiškusi namiškiams, kad užaugusi bus mokytoja ir niekas kitas.

„Neturiu paaiškinimo, kas man, vaikui, įkvėpė tokią mintį ir tokį norą, – prisipažįsta. – Bet tikrai žinau, kad tokio noro būta, būti mokytoja aš norėjau visada, noriu ir dabar. Tikiu, kad tai būta pašaukimo. Tad labai džiaugiuosi, kad dirbu svajonių darbą.“

D. Kriščiūnienė vadovauja Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinei mokyklai. Šioje įstaigoje mokosi ne tik mūsų, bet ir aplinkinių rajonų bei miestų vaikai.

Iš toli į Panevėžį klausos negalią turintiesiems tenka važinėti todėl, kad tokių ugdymo įstaigų Lietuvoje labai mažai. O Panevėžyje ji ne tik gyvuoja, bet ir klesti – pačios D. Kriščiūnienės rūpesčiu, jos įdėtu darbu ir begalinėmis pastangomis.

Pritrūko pusės balo

„Trejų pareiškusi, kad būsiu mokytoja, jau kokių šešerių aš ėmiau manyti, kad noriu būti ne šiaip sau mokytoja, bet mokyti būtent pačius silpniausius, reikalingus pagalbos. Man norėjosi globoti tuos, kas ne tokie vikrūs, ne tokie drąsūs ar gabūs“, – sako D. Kriščiūnienė.

Ji teigia, kad būtent tokių paskatų vedama baigusi mokyklą stojo į dabar pavadinimą pakeitusį tuometį Šiaulių pedagoginį institutą studijuoti defektologijos.

Šiandien toji studijų kryptis taip pat turi kitą pavadinimą, bet mokslo esmė liko ta pati: studentai mokomi dirbti su įvairių vystymosi, sveikatos problemų turinčiais vaikais.

„Deja, neįstojau – pritrūko pusės balo“, – tuometį liūdesį dėl nesėkmės prisimena Danutė.

Tiesa, liūdėjo ji neilgai. Viename Šiaulių lopšelių-darželių įsidarbino auklėtojos padėjėja – labai norėjo dirbti su mažyliais.

Gabi ir vaikus mylinti mergina greitai padarė karjerą: iš auklėtojos padėjėjos tapo eksperimentinės vaikų grupės auklėtoja. Įgavusi patirties, įstojo studijuoti pradinių klasių mokytojos specialybės.

D. Kriščiūnienė mena, koks džiaugsmas jai buvo, kai ji, jauna diplomuota mokytoja, Panevėžyje stojo prieš pradinukus: „Labai laiminga tuomet buvau!“

Moteris, nestokojanti azarto

Danutė skaičiuoja, kad pedagogė ji – jau keturi dešimtmečiai. Ir mokytojaudama, ir vadovaudama mokyklai jautėsi ir tebesijaučia palaiminta. O būti puikia mokytoja bei nebloga direktore jai padeda štai tokios savybės: azartas, kūrybiškumas, noras rizikuoti ir improvizuoti.

„Tikrai esu azartiška moteris. Tai paliudytų tie, kurie matė mane važinėjančią motociklais, keturračiais, nardančią, banglentėmis šokinėjančią per bangas ir net šokančią su gumomis nuo kalnų“, – savo patirtis vardija D. Kriščiūnienė.

Ji sako gerokai surizikavusi ir tuomet, kai būdama pradinių klasių mokytoja ryžosi dalyvauti konkurse kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklos vadovo vietai užimti. Ir taip jau nutiko, kad laimėjo.

Nemenkas išbandymas jai buvo ateiti vadovauti įstaigai, kurios mokiniai, o ir nemažai kolektyvo narių – neprigirdintys ar visai negirdintys.

„Tuomet visiškai nepažinau šios negalios žmonių, – atvira D. Kriščiūnienė. – Nemokėdama gestų kalbos, nelabai ir susikalbėdavau su jais…“

Tad buvo priversta skubiai mokytis šios jai iki tol nepažintos kalbos.

„O geriausi mano mokytojai buvo patys mokiniai. Aš mokiau juos, jie – mane“, – direktoriavimo pradžią kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokykloje mena jos vadovė.

Ne vien moko, bet ir mokosi

Naujasis darbas šią moterį privertė baigti dar ir kitus mokslus, gauti žinių ir įgyti antrąjį – surdopedagogės, kitaip – kurčiųjų mokytojos diplomą.

Kiek vėliau Danutė dar pabaigė ir edukologijos studijas, įgijo edukologijos magistro diplomą. Paskui mokėsi vadybos, psichologijos, o dabar dar vis su malonumu mokosi esperanto, lenkų, anglų kalbų.

„Mokytis aš visada norėjau ir mėgau. Visada troškau bendravimo, žinių. Tad noriai lankau įvairius tobulinimosi kursus, esu uoli seminarų dalyvė“, – šypsosi pašnekovė.

Ne mažiau nei mokytis jai vis dar patinka mokyti. Pedagogė darsyk pasidžiaugė, kad išsipildė jos vaikystės, o ir viso gyvenimo svajonė dirbti su turinčiaisiais specialiųjų poreikių, su negalios žmonėmis. D. Kriščiūnienė sako niekada nepritrūksianti tam kantrybės, džiaugiasi, kad pakanka išmonės pamokyti, išaiškinti, padėti suvokti.

„Ir dar džiaugiuosi, kad ir netikėtose, kartais net grėsmingose situacijose išlieku rami. Širdyje aš toli gražu nebūnu rami, bet man pavyksta elgtis, bendrauti ramiai, kalbėti ramiu tonu ir netgi šaltu protu ieškoti išeičių“, – teigia pedagogė, mananti, jog gebėjimas valdytis jos profesijoje ypač reikalingas.

Žmonės, negirdintys, ką jiems sako, labai gerai perpranta kalbančiojo emocijas, o po to ir patys persiima jomis, aiškina D. Kriščiūnienė. Tad nesivaldydamas labai lengvai įerzinsi tuos, su kuriais bendrauji, o tuomet pats prisidarysi problemų, joms spręsti teks įdėti itin daug pastangų. Tik gebėjimas neprarasti šalto proto, suvaldyti emocijas padeda burti kolektyvą.

Jei tik netrūktų laiko

Bet lyderė D. Kriščiūnienė yra toli gražu ne tik savo vadovaujamoje mokykloje. Ji – ir mūsų miesto moterų politikių klubo vadovė, ir Mokyklų vadovų asociacijos tarybos bei švietimo koordinacinės grupės narė, esperantininkų klubo vadovė. Pirmininkauja Lietuvos surdopedagogų asociacijai ir priklauso Lietuvai pagražinti draugijos Panevėžio skyriaus tarybai.

„Turiu daug pažįstamų, jie daug kur mane pakviečia, o kur nueinu, labai greit manęs imama prašyti imtis vadovo pareigų“, – kaip nutiko, kad yra apkrauta šitiekos „titulų“, dėsto D. Kriščiūnienė.

Įvertinusi tai, kiek turi idėjų, ši moteris neslepia galinti turėti ir daugiau veiklos, daugiau pareigų.

„Bet kad laiko nelieka“, – išsako savotišką gailestį. Ir priduria, kad labai norėtų ką nors nuveikti daugiabučio, kuriame gyvena, labui. Sako, sumanymų turinti, tad tikinti, jog pavyks ir juos įgyvendinti.

D. Kriščiūnienės daugiabutis – visai šalia mokyklos, kuriai vadovauja. Dar vieni jos namai, kur gyvena su seserimi, yra Piniavoje. Tuos paveldėjo iš amžiną atilsį tėvų. O butą direktorė nusižiūrėjo specialiai norėdama turėti gyvenamąją vietą darbovietės pašonėje. Nes jos reikalai mokykloje su darbo valandomis nesibaigia – anaiptol.

Prisireikė net avantiūrizmo

Rūpindamasi mokykla D. Kriščiūnienė neslepia leidusis net į savotiškas avantiūras. Kaip vieną tokių ji įvardija sumanymą kreiptis į Jungtinių Amerikos Valstybių ambasadą su prašymu jos vadovaujamai kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklai, kuri įsikūrusi buvusiame lopšelyje-darželyje, skirti lėšų sporto salei pasistatyti.
„Lėšų Amerika mums skyrė, – pasakoja, – tačiau kaip tik tuomet teroristų buvo susprogdinti Manhatano dangoraižiai, o po šios tragedijos bet koks lėšų skyrimas buvo sustabdytas…“

Visgi Danutė sako ir po to vėl bemaž avantiūristiškai išprašiusi – gal net išreikalavusi iš ambasados skirtųjų pinigų. Ir štai dabar ant vieno buvusio darželio korpuso pastatytas trečiasis aukštas, o ten įrengta ne tik puiki renginių ir sporto salė, bet ir darbo kabinetai, kitos patalpos.

Direktorė svarsto, kad kolegos galbūt irgi kaip josios įvykdytą avantiūrą įvardytų ir tai, jog mokykla pajėgė susiorganizuoti ir aukštą, teritoriją juosiančią tvorą, iš rėmėjų išprašyti, kad mokykloje įrengtų vadinamąjį pojūčių kambarį, kuris ypač reikalingas neįgaliems vaikams lavinti.

Ieškojo deimančiukų

Mintis apie tai, kiek daug moterų, ponios Danutės įtrauktų į jos pačios suburtą moterų politikių klubą, savo gyvenimą gerokai paįvairino, turėjo puikių įspūdžių, keliavo ir netgi filmavosi įvairiose televizijos laidose, jai irgi teikia džiaugsmą.

D. Kriščiūnienė sako, kad buvo laikai, kai matė save didžiojoje politikoje, bandė tapti miesto Tarybos nare, dargi parlamentare. Pergalės nepatyrė, užtat savomis akimis įsitikino, kokios batalijos vyksta tarp partijų ir jų narių.

„Tada aš ir pamaniau: o kodėl politikai, ypač politikės moterys, turėtų kautis? Kodėl negalima susivienyti, o susivienijus nuveikti ką nors gero visų labui“, – mena D. Kriščiūnienė.

Ji sako, kad tada įvairioms partijoms priklausiusias panevėžietes pakvietė jungtis į jos suburtą politikių, veiklių moterų klubą. Pakviestosios ne tik noriai sutiko, bet ir iškart ėmėsi aktyvios veiklos.

D. Kriščiūnienei smagu, kad visoms klubo narėms sutarus, imta Panevėžyje ieškoti dėmesio bei pagarbos vertų deimančiukų. Pirmiausia buvo apdovanoti gabūs, talentingi moksleiviai. Po jų surasta kuo nors nusipelniusių, taip pat dėmesio vertų moterų, surengta šventė ir joms.

„Kai apdovanojome moteris, į mus kreipėsi vyrai. Pareiškė, kad dėmesio bei pripažinimo nori ir jie“, – juokiasi ponia Danutė.

Tad imta ieškoti vyrų, kurie būtų ryškūs visuomenininkai, politikai, geri darbuotojai, puikūs tėvai.
Ilgainiui nutarta apdovanoti ir gerai vaikus auklėjančias šeimas, senjorus. O kas nutarta – ir įgyvendinta.
Jau tradicinius savo renginius veikliosios moterys organizuotų ir dabar, bet, kaip ir visiems, taip ir joms trukdo pandemija.

Šventojo giminaitė

Pokalbiui einant į pabaigą, D. Kriščiūnienės paklausiau, kokios vertybės jai pačios svarbiausios.
„Dievas, darbas, šeima“, – iškart atsakė ji.

Tikinti, šalies patriotė, užaugusi itin darnioje šeimoje, ne be pasididžiavimo priduria, kad artimas jos giminaitis – močiutės brolis yra kunigas Alfonsas Lipniūnas, kuriam Panevėžio vyskupija siekia palaimintojo titulo. Šis kunigas kankinio mirtimi mirė iki gimstant Danutei, tačiau moteris mena nuo pat vaikystės girdėjusi, koks tai puikus, dėl kitų gyvenęs šventas žmogus buvo.

D. Kriščiūnienė taip pat mena nuo vaikystės girdėjusi tėvus šnekant apie tai, kokia neteisinga yra okupacinė sovietinė santvarka, kiek ji blogo pridariusi ir tebedaro, o viena iš didžiausių blogybių – toji santvarka iš žmonių gyvenimų, jų širdžių stengėsi išguiti Dievą.

„Mums, šeimoje augusioms dviem dukterims, tėvai tiesiogiai nekritikavo tos tarybinės santvarkos, nenuteikinėjo prieš ją. Bet aš jutau tėvų nuostatą ir turbūt dėl to mokykloje pareiškiau, kad nebūsiu spaliuke, pioniere, o po to ir komjaunuole. Ir nebuvau“, – sako ponia Danutė.

Tikrai laiminga

Skirtingai nei iš daugelio kitų sovietijos vaikų, Dievas iš jos gyvenimo taip pat nebuvo išguitas.

„Tėvams bažnyčia buvo šventovė, ėjimas jon – šventė. Sekmadienių jie laukdavo, į bažnyčią eidavo pasipuošę, papuošdavo ir mus, savo dukteris. Tad man bažnyčioje nuo pat vaikystės buvo ir tebėra gera, ramu. Bažnyčia mane visuomet traukė, ramybę, atgaivą, poilsį, susikaupimą joje patiriu ir dabar“, – sako D. Kriščiūnienė.

Prisideda, neslepia ji, ir kraujo ryšys su kunigu A. Lipniūnu.

„Dabar, kai vyskupijoje baigta rinkti medžiaga kunigo Alfonso tapimui palaimintuoju, mes, visi tikintieji, esame kviečiami kreiptis į šį kunigą, prašyti jo užtarimo, malonių. O aš tą darau jau daugybę metų – kreipiuosi į savo giminės kunigą, prašau patarimų, kai pati nesugalvoju, kaip pasielgti, prašau atsiųsti man pagalbos. Ir patikėkit, pagalbą tikrai gaunu, kunigas Alfonsas padeda man“, – sako.

Išdrįsau pasiteirauti apie jos pačios šeimą. D. Kriščiūnienė į tai atsakė, jog su vyru, su kuriuo ji negyvena ir yra oficialiai išsituokusi, ją tebesieja bažnytinės santuokos ryšiai. Kadangi yra prisiekusi pačiam Dievui neišsižadėti sutuoktinio, kitų vyrų dėmesio paprasčiausiai nepriima. Priduria, kad to daryti neturi teisės, o be to, ir nėra jokio reikalo ar noro. Save ji išreiškia darbe, įvairiose kitose jai įdomiose bei patinkančiose veiklose. Ir dar sako, kad yra tikrai laiminga moteris.

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų