-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Anot jo, sportas gali vienyti nebūtinai laimėjus lemiamas rungtynes.
V. Čepanonio vardas žinomas visiems gatvės krepšinio gerbėjams, jis – Panevėžio ir net visos Lietuvos vienas gatvės krepšinio pradininkų, šį unikalų sportą, praturtintą įspūdingais šou elementas, garsinęs visoje Lietuvoje ir net pasaulyje.
Su gatvės krepšinio komanda panevėžietis išmaišė didžiąsias arenas, o savotišką gatvės krepšinio metraštį sudėjo ir į kino filmus.
V. Čepanonis sako labiau mėgstantis kalbėti ne apie tai, kas buvo praeityje, bet apie tai, kuo gyvena dabar. O šiuo metu jis – jaunosios kartos mylimas krepšinio treneris, draugas, mokytojas, autoritetas, asociacijos „Laikas sportuoti“ įkūrėjas.
Visgi apie Vytautą neįmanomą kalbėti neprisimenant jo praeities.
Gatvės krepšiniu V. Čepanonis susidomėjo dar paauglystės ieškojimų metais.
Gatvės krepšinį, kurio ištakos siekia 1946 metų Niujorką, V. Čepanonis atrado žiūrėdamas NBA krepšinio tiesiogines naktines transliacijas.
Pertraukų metu ekrane šmėžuodavo vaizdo įrašų ištraukos, kuriose buvo demonstruojami krepšinio triukai, įspūdingi dėjimai į krepšį, tam tikri teatralizuoti judesiai. To Vytautas Lietuvoje dar nebuvo matęs.
Paaugliui šie vaizdai atrodė kažkas neįtikėtino ir nesuvokiamo.
„Turėjau vaizdo kasetę, į kurią visus tuos pasirodymus įrašinėjau, o paskui žiūrėdavau, atsukdavau atgal, vėl žiūrėdavau, vėl atsukdavau. Po to su kiemo draugais bandydavome pakartoti ką matę“, – pasakoja Vytautas.
Vytautas Čepanonis sako labiau mėgstantis kalbėti ne apie tai, kas buvo praeityje, bet apie tai, kuo gyvena dabar. O šiuo metu jis – jaunosios kartos mylimas krepšinio treneris, draugas, mokytojas, autoritetas, sporto asociacijos įkūrėjas. P. ŽIDONIO nuotr.
Gatvės krepšinio aistruoliams V. Čepanonis geriau pažįstamas Wytės pravarde.
Jam tai nėra tik pravardė iš vaikystės. Šis pseudonimas puikuodavosi ir ant vardinių gatvės krepšininko marškinėlių pasirodymų metu.
Visą vaikystę V. Čepanonis sportuodavo su draugais kieme – karaliavo futbolas, krepšinis, kvadratas.
Bet vienu metu, apie 2000 metų pradžią, į Lietuvą atėjo gatvės krepšinio bumas.
Prasidėjo pirmieji gatvės krepšinio turnyrai, sukėlę dar didesnį susidomėjimą šiuo žaidimu. Bet ne tradiciniu penki prieš penkis žaidėjus, bet trys prieš tris ar net vienas prieš vieną.
Didžiausias lūžis įvyko, kai V. Čepanonis su bendraminčiais susibūrė į komandą „Wanted 8-21“ . Panevėžiečiai pradėjo varžytis gatvės krepšinio turnyruose, susirado dosnių rėmėjų, dar daugiau bendraminčių, kuriems šis gatvės žaidimas buvo artimesnis nei tradicinis salės krepšinis.
Atrodytų, kas čia tokio – paaugliai kažkuo susidomėjo, greitai pamirš, bet Vytautas gatvės krepšiniu tiesiog degė.
Kol šis išgyveno klestėjimo amžių, vaikinai įsigijo filmavimo kameras ir sudėtingiausius triukus su kamuoliu ėmėsi įrašinėti.
Apie 2005 metus buvo ne tik gatvės krepšinio era, bet ir interneto pakylėjimo amžius. Tad užfiksuotais vaizdais gatvės krepšininkai pradėjo dalytis internete.
Prie panevėžiečių komandos netrukus prisijungė gatvės krepšiniui neabejingi žmonės iš visos Lietuvos.
„Tiesiog susitiko bendraminčiai, kuriems labiau patiko efektingesnis krepšinis. Tai nereiškia, kad gatvės krepšinis buvo kažkuo geresnis už tradicinį. Tiesiog jis buvo mielesnis akiai ir pritraukdavo daugiau žiūrovų“, – pasakoja Vytautas.
Gatvės krepšinio bendruomenė, anot V. Čepanonio, tuo laiku buvo labai vieninga ir uždeganti. Ją jungė vienas bendras tikslas – jau nebe pakartoti kažkokį televizijos ekrane matytą triuką su kamuoliu, o patiems kažką įspūdingo sukurti.
Tokį kelią, kokį nuėjo panevėžietis, pakartotų ne kiekvienas.
Gatvės krepšininkus į pasirodymus pradėjo kviesti didžiosios arenos, jų šou ant parketo pritraukdavo daugybę žiūrovų.
„Visgi prioritetas liko kurti gatvės vaizdus, kad patiems liktų kaip prisiminimas. Tuo metu mums tai buvo daugiau negu hobis. Tai buvo gyvenimo būdas“, – sako Vytautas.
P. ŽIDONIO nuotr.
Anot V. Čepanonio, ne veltui sakoma, kad kuo daugiau laiko kažkam atiduodi, tuo daugiau gauni atgal.
Ir nors iš pirmo karto visi triukai su kamuoliu anaiptol nepavykdavo, kuo daugiau laiko leisdavo su kamuoliu, tuo geresnių rezultatų pasiekdavo.
„Čia turbūt taip pat, kaip mokantis groti kokiu instrumentu ar mokantis piešti. Kuo daugiau įdedi, tuo daugiau turi“, – svarsto Vytautas.
Ne paskutinę natą grojo ir fiziniai duomenys bei talentas.
„Viena geriausių minčių, kurią esu girdėjęs, yra Rolando Kazlo. Jis sakė: „O kas yra tas talentas? Mano manymu, talentas yra darbas, darbas ir dar kartą darbas“. Jeigu užsidarai, nesustodamas varai, kažkada galų gale turi ateiti ir rezultatas“, – įsitikinęs V. Čepanonis.
Visgi, Vytauto manymu, net ir juodas darbas nežada nuostabių rezultatų.
Tuo jis pats įsitikino treniruodamas savo auklėtinius.
„Nepasirinksi, ar turėti ilgas rankas, ar būti aukštas, ar žemas. Gali mušti galvą į sieną, bet jei būsi per mažas, per lėtas, per silpnas, nieko nepasieksi“, – sako Vytautas.
Jis džiaugiasi, jog gatvės krepšinis dovanojo ne tik gerą laiko praleidimą, neįkainojamas patirtis, bet ir davė platesnį suvokimą, kas iš tiesų yra kūrybiškumas ir kaip jį sėkmingai gyvenime išnaudoti.
„Gatvės krepšinis mokė mus laisvės – nebuvome suvaržyti, vaikščiojome apsmukusiais drabužiais, ilgais šortais, ryšėdavome skareles ir buvo nesvarbu, ką apie mus mano kiti“, – pamena Vytautas.
„Mano tikslas – kad išmoktume daugiau, negu sportuoti. Kad tai turėtų galbūt nematomą, bet labai stiprų atgarsį. Kad Panevėžyje būtų dar šauniau gyventi.“
V. Čepanonis
Prieš keturiolika metų savo gyvenimo aistrą – gatvės krepšinį – V. Čepanonis su bendraminčiais perkėlė į kino ekranus.
2008 metais jie išleido pirmąjį trumpametražį filmą apie gatvės krepšinį, kurį pristatė kino teatre „Skalvija“.
Tai galimybė pamatyti tikrąjį gatvės atspindį, uždegantį veiksmą, kupiną sportiško ritmo, geros muzikos, humoro ir išmonės.
Prieš ketverius metus ekranus pasiekė dar viena kino juosta „Autsaideriai“.
Tai debiutuojančio režisieriaus Almanto Petkūno filmas, kuriame V. Čepanonis atlieka vieną pagrindinių vaidmenų.
Ši juosta apkeliavo daugybę trumpametražių filmų festivalių – nuo Meksikos iki Kinijos.
„Almantas yra dokumentikos mėgėjas, todėl jis ieškojo žmogaus su istorija. Kažkada svečiavausi pas jį Londone, pažaidėme krepšinį ir tiesiog toje pačioje aikštelėje prisėdome pasišnekučiuoti. O jis ir sako: žinai, norėčiau kurti filmą apie tave“, – pasakoja Vytautas.
Nors panevėžietis nebuvo tikras dėl tokios minties, režisierius įtikino, kad jo istorija verta filmo.
„Aš sakiau, kad aš neturiu ką papasakoti, mano istorija labai paprasta, bet Almantas rado kitą pusę, kaip parodyti, kuo iš tiesų gali tapti paprasčiausias hobis“, – pasakoja V. Čepanonis.
Filmas „Autsaideriai“ – apie paauglius, ieškančius vietos po saule. Kęstutis priklauso nusikalstamoms gaujoms, Arni susiduria su šeimos problemomis. Betrindami kamuolį kiemo krepšinio aikštelėje, vaikinai susipažįsta su Wyte – jis atlieka neįtikėtinus triukus su kamuoliu. Per gatvės krepšinį įkvėpdamas jaunus žmones, Wytė suburia bendruomenę ir padeda jaunuoliams išreikšti save, augti kartu, pabėgti nuo „neskanios“ realybės.
Vytautas pažįstamas ne tik krepšinio aikštelėje. Jam teko pagrindinis vaidmuo debiutuojančio režisieriaus Almanto Petkūno filme. P. ŽIDONIO nuotr.
Išreikšti save, sustiprėti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai V. Čepanonis vaikus moko ne tik kino juostoje.
Krepšinio treneris išaugino ne vieną jaunųjų sportininkų kartą.
Ir šiandien į jo treniruotes susirenka nuo pačių mažiausiųjų iki paauglių, norinčių perprasti krepšinio paslaptis.
Anot Vytauto, jis niekada nesistengė tapti geriausiu treneriu ir niekada nesakė, kad toks yra, nes aplinkui – daugybė talentų ugdytojų.
Jam kur kas svarbiau, nei perduoti technines žinias, yra emocija ir mintis, kad krepšinis gali būti kur kas daugiau nei sportas.
„Krepšinis gali būti ne tik papildoma veikla ir užimtumas, bet ir teikti didžiulį džiaugsmą, kaip kažkada buvo mums žaidžiant gatvės krepšinį. Man labai norisi prisidėti prie to džiaugsmo nešimo ir pozityvo kūrimo“, – sako Vytautas.
V. Čepanonis sako šiek tiek vengiantis žodžio „mokytojas“, nes krepšinis lyg ir nėra pamoka.
Jis visada skatina savo auklėtinius į jį kreiptis vardu.
„Disciplina, pagarba kitam turi būti, bet perdėtas mokytojo aukštinimas sukuria atstumą tarp vaiko ir ugdytojo. Man labai pasisekė, nes mokykloje turėjome jaunų specialistų, pedagogų, kurie kviesdavo, bendraudavo ir net kartu krepšinį žaisdavo. Mums, paaugliams, tai būdavo kažkas nerealaus“, – pasakoja Vytautas.
Tokiu pat pavyzdžiu jis nori būti ir savo auklėtiniams.
„Ir pats treniruotėje prisijungiu prie vaikų, matau, kad jie visai kitaip reaguoja, kitaip į tą patį žaidimą žiūri“, – pastebi treneris.
P. ŽIDONIO nuotr.
Didžiausia vertybė V. Čepanoniui – atviras bendravimas. Jam labai svarbus auklėtinių pasitikėjimas.
Anot Vytauto, labai smagu stebėti, jog karta keičiasi, žmonės laisvėja, o bendrauti darosi vis paprasčiau, barjerų vis mažiau.
„Anksčiau, būdavo, einu gatve ir koks mažiukas auklėtinis rėkia: „O, sveiks, Vytautai!“ O tėvas per kuprą tik bam ir moko: „Kaip čia sveikiniesi, kreipkis jūs, sakyk sveiki ar laba diena“. Jį aš raminu, kad viskas gerai, aš juos pats taip mokau ir tokio laisvo bendravimo tikiuosi“, – juokiasi Vytautas.
V. Čepanonis sako norintis būti pedagogu, skatinančius draugiškumą, bendrystę, kad vaikas
šalia jo jaustųsi savimi. Bet tai nereiškia, kad nėra reiklus ar net šiek tiek griežtas treneris.
„Man didžiausias komplimentas išgirsti, kad sugebu suderinti griežtumą su draugiškumu. Jei nebūsiu reiklus, jie kitaip neįsisavins, ką noriu perduoti, neišmoks žaisti krepšinio, neturės bendro fizinio pasirengimo pradmenų“, – aiškina treneris.
Bet jei iš auklėtinių jis tik reikalautų, neabejoja, labai greitai atsirastų monotonija ir didžiulė atskirtis, kuri viską nubrauktų.
Todėl, įsitikinęs Vytautas, labai svarbu rasti aukso viduriuką tarp draugystės ir drausmės.
V. Čepanonis pastebi, kad šiuolaikinė karta yra visai kitokia nei ankstesnės, nes turi didesnę pasirinkimo laisvę.
„Prieš dvidešimt metų nebuvo tokių technologijų, todėl vaikai veiklos dažniau ieškodavo kieme. Dabar gi jie gali netgi bendravimą perkelti į virtualią erdvę. Todėl vienas didžiausių iššūkių treneriui yra šiuolaikinę kartą sudominti“, – teigia Vytautas.
Jis savo auklėtinius vadina „hobistais“, nes kartoje atsiranda tik vienas kitas talentas, kuris išties gyvena tuo, ką daro.
Bet jam ne taip svarbu paruošti aukšto lygio sportininką, kaip perduoti žinią, kad krepšinis ir apskritai sportas gali vienyti.
„Mes ne tik mokome mušinėti kamuolį, ne tik fiziškai rengiame ir stipriname. Mes daug dalykų mokomės drauge. Pirmiausia, siekti savo tikslo“, – pabrėžia Vytautas.
Antras labai svarbus dalykas, anot V. Čepanonio, yra darbas komandoje.
„Treniruotėje mokomės bendrauti, kalbėtis. Aiškiname, kad ne tiek svarbus yra fizinis stiprėjimas, kaip psichologinis. Mokomės kovoti, tikėti savimi, siekti“, – aiškina treneris.
„Ne nuo vietos priklauso laimė, o nuo paties žmogaus – kur jis mato savo namus, kur jaučiasi laimingas, kur nori daryti tai, ką daro“, – įsitikinęs kurį laiką Londone gyvenęs ir į Panevėžį sugrįžęs V. Čepanonis. P. ŽIDONIO nuotr.
Anot V. Čepanonio, ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems svarbu turėti mėgstamą veiklą. Tokią jis atrado Panevėžyje.
Jam Aukštaitijos sostinė yra vieta, kur gera kitus burti, dalytis idėjomis ir skleisti sporto virusą.
V. Čepanoniui kurį laiką teko krimsti emigranto duoną. Londone jis turėjo darbą, gaudavo gerą atlyginimą, gyveno prabangioje vietoje, tačiau juto, kad nedarė to, ko iš tiesų nori.
Tad grįžo į Panevėžį.
„Gali būti geriausiame pasaulio mieste, bet ne nuo vietos priklauso laimė, o nuo paties žmogaus – kur jis mato savo namus, kur jaučiasi laimingas, kur nori daryti tai, ką daro. Jei džiugina tai, ką darai, visai nesvarbu, kur tai darysi. O mane džiugina“, – šypteli Vytautas.
V. Čepanonis sako grįžęs į Panevėžį su mintimi užauginti fiziškai aktyvią jaunąją kartą, kuri čia darys gerus darbus, nebijos skleisti savo idėjų, net jei jos neturi nieko bendro su sportu.
„Panevėžiui dar yra labai daug vietos skleistis. Mes dar nepalietėme labai daug naujų sričių, kai ko dar nesame net pabandę. Bet, manau, augsime, didėsime ir tobulėsime“, – šypsosi Vytautas.
Trenerio svajonė – kad jo įkurta sporto asociacija augtų ir pritrauktų kuo daugiau sportuojančių jaunų žmonių, kad tai išaugtų į kur kas daugiau nei tik krepšinis ar kita sporto šaka.
„Mano tikslas – kad išmoktume daugiau, negu sportuoti. Kad perduotume ne tik žinias, kaip žaisti vieną ar kitą žaidimą, bet ir pozityvumą, draugiškumą, džiaugsmą. Kad tai turėtų galbūt nematomą, bet labai stiprų atgarsį. Kad Panevėžyje būtų dar šauniau gyventi“, – sako V. Čepanonis.
