Tyrinėtojų teigimu, apleistų vietų ir statinių Lietuvoje neįtikėtinai daug – ir visi jie saugo vis kitokią savo baigties priežastį.

Kitokie pasimatymai su miestais

Kitokie pasimatymai su miestais

Andrius ir Neda – miestų tyrinėtojai: apleistuose pastatuose, požeminiuose įrengimuose, tuneliuose ir tokiose vietose, kur pašaliniams įeiti paprastai draudžiama, jie būtinai yra apsilenkę.

Vieniems apleisti pastatai asocijuojasi su miesto veidą darkančiais vandalų nusiaubtomis ir dažnai benamių buveinėmis virtusiomis griuvenomis. Kitiems tai tvirtovės, keliančios tam tikrą žavesį, turinčios gilią, savaip įdomią istoriją.

Nors tokios istorijos aistruoliams gresia realūs pavojai – griūvantys stogai ir smengančios grindys, sudužę stiklai, patalpose galintys būti pavojingi chemikalai, šios savaitės „Panevėžio balso“ pašnekovai tikina, jog noras įsėsti į laiko mašiną kur kas didesnis, nei baimė įkelti koją į apleistą namą.

Prisiliesti prie istorijos

Galbūt kartais atrodo, kad gerai žinomų, tankiai žmonių apgyvendintų vietovių pažinimo ribos seniai pasiektos. Tačiau tam paprieštarautų netradicine urbanistika besidominčių entuziastų grupės. Jie kiekvieną miestą mato iš tokios perspektyvos, iš kurios net jų gyventojų akis kažin ar regėjo. Ir eina ten, kur kitam net nekiltų mintis eiti.

Miestų tyrinėtojų tikslas – žmogaus sukurti objektai ir infrastruktūros, neretai pasenę ir ilgą laiką nebenaudojami, užmiršti įvairios paskirties pastatai: gamyklos, požemiai, gynybiniai įtvirtinimai, bunkeriai ir kita. Viskas, kur seniai kas nors buvo įkėlęs koją.

Ne paslaptis, kad tokių objektų visoje Lietuvoje neįtikėtinai daug. Visi jie saugo vis kitokią savo baigties priežastį.

Andrius ir Neda tikina su kitais miestų tyrinėtojais nesivaržantys – priešingai: nors tokių entuziastų bendruomenių Lietuvoje vis daugėja, žvalgytinų objektų užtenka visiems. Asmeninių archyvų nuotraukos

Siekdami parodyti visuomenei šalyje esančius, tačiau sunkiai pasiekiamus apleistus objektus ir pastatus, du urbanistikos tyrinėtojai – Andrius ir Neda inicijavo projektą „Pamirštos Lietuvos vietos“. Pagrindinė tyrinėtojų misija – nuvykti į apleistą vietą, susipažinti su ja, jos istorija, viską įamžinti nuotraukose ar vaizdo įrašuose, kuriais vėliau pasidalijama internete.

Įtraukė ir draugę

Toks užsiėmimas gali pasirodyti, švelniai tariant, kiek neįprastas ar net bauginantis. Tačiau Andriui ir Nedai jis apima ne tik laisvalaikį – jauniems žmonėms tai gyvenimo būdas.

„Vieni mėgsta žaisti krepšinį, futbolą, kiti – rašyti knygas, o mes tiesiog mėgstame važinėti po Lietuvą ir lankytis apleistose vietose. Šis užsiėmimas mums jau neatsiejama gyvenimo dalis

ir visiškai įprastas laisvalaikio leidimo būdas“, – tikina Andrius ir Neda, jau daugiau nei dvejus metus užsiimantys apleistų, kiek mistiškai atrodančių vietų tyrinėjimu.

Prieš maždaug ketverius metus Andrius Kaune su draugu organizavo dviračių žygius, per kuriuos ir susipažino su pirmaisiais tyrinėtojais.

Šie aprodė vaikinui likimo valiai stovyklas Kauno rajone ir kelias slėptuves pačiame mieste. Tuomet ir gimė susidomėjimas apleistais ir likimo valiai paliktais objektais. O prieš trejus metus vaikinas susipažino su savo dabartine širdies drauge Neda.

Andrius neslepia, jog iš pradžių mergina šį vaikino hobį vertino kiek skeptiškai. Tačiau jau po metų draugystės pati drąsiai nėrė į apleistų vietų paieškas ir dabar jų nuotraukomis aktyviai dalijasi internete.

Keičiasi informacija

Pasak Andriaus, apleistų vietų paieškos tik iš pažiūros gali atrodyti nei žinių, nei ypatingo pasiruošimo nereikalaujanti veikla. Iš tikrųjų prieš leidžiantis į naujų objektų medžioklę privalu atlikti ir namų darbus.

„Domintis apleistomis vietomis, reikia susirinkti nemažai informacijos, – dalinasi miestų tyrinėtojas. – Tačiau didžiausią žinių bagažą suteikia bendraminčiai, kurie domisi tik tam tikrais objektais. Todėl kiekvienos tokios kelionės metu vyksta savotiška istorijos pamoka, kurioje visi bendrai dalijamės savo turimomis žiniomis.“

Anot poros, ir internete yra nemažai žemėlapių, netiesiogiai suteikiančių informacijos apie galimai egzistuojančias apleistas vietas.

„Pavyzdžiui, suradus sovietinių fabrikų žemėlapį, galima daryti prielaidą, kad toje teritorijoje bus slėptuvė ar apleistos gamybinės patalpos, – sako Andrius. – Kitas ir, ko gero, patikimiausias būdas yra keistis su bendraminčiais koordinatėmis, taip padedant vienas kitam atrasti dar nežinomas vietas.“

Įsėsti į laiko mašiną

Miestų tyrinėtojai sutartinai tvirtina, jog nuvykus į apleistą ir seniai gyvos dvasios neregėjusią vietą, visų pirma, tikimasi atrasti kuo mažiau nusiaubtą aplinką. Tokią, kurioje dar atsispindėtų kuo daugiau autentikos.

Ypač daug vilčių dedama į buvusias civilinės saugos slėptuves, į kurias, be Andriaus ir Nedos bendraminčių, dažniai niekas nebūna įkėlęs kojos mažiausiai tris dešimtmečius. Tai objektai, vienareikšmiškai labiausiai dominantys panašios veiklos entuziastus.

Miestų tyrinėtojai į apleistuose objektuose jų tykoti galinčius pavojus sako žvelgiantys labai rimtai: anot jų, tai atsakingų žmonių hobis.

„Tai yra pati tikriausia laiko mašina, galinti nugabenti atgal į sovietmetį, – pasakoja Andrius. – Šiose vietose, turint noro, su istorija galima susipažinti iš labai arti ir ją patiems pajusti. Įdomumo tokioms vietoms suteikia ir pats patekimas į jas. Nėra taip, kad atsidarius duris tu jau būni viduje.“

Visų pirma, anot vaikino, reikia nusileisti apie aštuonis metrus po žeme avariniu slėptuvės išėjimu. Antra, niekad nežinai, ką gali rasti apačioje – kartais dėl suverstų šiukšlių krūvų lieka toks žemas praėjimas, tad iki pačios slėptuvės teks požemiu krypuoti žąsele. O kartais ten galima rasti ir vandens. Tai, anot miestų tyrinėtojų, ypač dažai pasitaiko Panevėžio miesto slėptuvėse.

Pasak Andriaus, Panevėžys – pramoninis miestas, didelė dalis fabrikų čia kilo sovietmečiu, todėl prieš apsilankydami čia buvo tikri rasią slėptuvių: jos privalėjo būti įrengtos.

„Jūsų mieste mes patikrinome 21 slėptuvę“, – patvirtina tyrinėtojas. Deja, iš jų pavyko apžiūrėti tik šešias.

„Pagrindinė iškilusi problema – aukštas vandens lygis, – aiškina Andrius. – Norint ten patekti reikėtų specialaus neperšlampamo kostiumo. Arba tiesiog laukti vasarinės sausros.“

Panevėžyje Andrius su Neda jau yra aplankę apleistą tuberkuliozės ligoninę, policijos komisariatą bei kelis užmarštyje stūksančius dvarus rajone.

Lyg medžioklės trofėjus

Jaunuoliai sako, jog tokia veikla jiems siejasi su galimybe susipažinti su nematoma miestų puse, kuri dažnai atspindi giliai įsišaknijusias visos Lietuvos problemas. Pradedant slėptuvėmis, kurios esant ekstremalioms situacijoms būtų gelbėjusios tik dalį gyventojų, ir baigiant nykstančiais miesteliais, kuriuose dėl emigravusių žmonių uždaromos ligoninės, mokyklos ir net tušti stūkso ištisi daugiabučiai.

Miestų tyrinėtojams tokiose vietovėse padarytos nuotraukos reiškia tiek pat daug, kaip prityrusiam medžiotojui trofėjai.

„Jas visada smagu pažiūrėti ir prisiminti ne tik tą vietą, kurioje buvai, bet ir visą kelionę, kuri neretai trunka ilgiau nei naktį“, – sako pašnekovai.

Labai dažnai miestų tyrinėtojų veikla pristatoma kaip nesaugi. Trupančios lubos, aukštis, byrančios konstrukcijos – tik dalis galimų pavojų.

„Kartais pavojinga gali būti tiesiog išeiti į gatvę, juk nežinai, kas gali atsitikti, – įsitikinęs Andrius. – Tačiau eidamas į apleistas vietas nusiteiki visoms galimoms nelaimėms ir kur kas atidžiau žiūri, kur dėti koją ir už ko galima pasilaikyti, norint įveikti kliūtis.“

Kaip sako miestų tyrinėtojai, kiekvienas pats renkasi ribą, žyminčią, kada dėl įspūdžio ar geresnės nuotraukos verta rizikuoti.

Pora tikina, jog dabar gana retai lanko tokius objektus, kuriuose gali užgriūti stogas ar įlūžti grindys. Daug aktualesni jiems tapę pavojai, susiję cheminiu užterštumu.

„Neretai apsilankius apleistose ligoninėse, laboratorijose ar slėptuvėse jaučiamas aitrus chemikalų kvapas. Tokiose vietose stengiamės būti kiek galima trumpiau“, – pripažįsta Andrius.

Tarpusavyje nesivaržo

Užplūdusio adrenalino poveikio jiedu su Neda tikina nelabai ir jaučiantys. Gūdžiomis naktimis vaikščioti po apleistus pastatus ar lįsti kelis metrus po žeme jiems jau tapo kasdienybė.

„Labiausiai mus įkvepia noras aplankyti kuo daugiau vietų, jas tarpusavyje palyginti ir įspūdžiais pasidalinti su kitais bendraminčiais“, – aiškina pora.

Jaunuosius žvalgytojus labiausiai domina sovietinis paveldas, ypač buvusios civilinės saugos slėptuvės. Asmeninių archyvų nuotraukos

O tokių, pasak Andriaus, kurie pasiryžę prisiliesti prie istorijos per apleistus objektus, yra išties daug. Unikalus laisvalaikio praleidimo būdas darosi vis populiaresnis Lietuvoje.

„Tik dviese važiuoti į apleistas vietas tenka labai retai, – tvirtina pašnekovas. – Vien „Facebook“ yra dešimtys grupių, kurios virtualiai surenka po kelis tūkstančius bendraminčių.“

Pačių miestų tyrinėtojų vertinimu, labiausiai tokia laisvalaikio praleidimo forma domina jaunimą nuo 18 iki 25 metų. Pagal statistiką, ši amžiaus grupė sudaro per 50 procentų visų miestų tyrinėtojų.

Paklaustas, ar miestų tyrinėtojai varžosi tarpusavyje, skaičiuodami aplankytas apleistas vietas, Andrius tikina, jog tokios konkurencijos tarp jų nėra. Dažnai vyksta objektų koordinačių mainai. Žinoma, visada išlieka noras pirmiesiems aplankyti kurią nors pamirštą ir istorija alsuojančią vietą.

Tyrinėja ne tik Lietuvą

Suskaičiuoti per visą šios veiklos laikotarpį aplankytas vietas Nedai ir Andriui būtų labai sunku. Žemėlapyje jie jau sužymėję per du šimtus aplankytų vietų Lietuvoje ir keletą objektų kaimyninėje Latvijoje ar saulėtoje Italijoje.

Didžiausiu atradimu Andrius ir Neda laiko Kauno miesto ekstremalių situacijų valdymo centro vadavietę. Pasak jų, šis objektas buvo skirtas susirinkti skirtingų gelbėjimo institucijų aukščiausiems asmenims.

„Ten buvo galimybė paleisti sirenas, kurios informuotų apie pavojus visą miestą. Tas pačias, kurias iki šių laikų kiekvienas kaunietis girdi du kartus per metus, profilaktinio patikrinimo metu“, – apie įspūdį palikusią vietą pasakoja Andrius.

Miestų tyrinėtojų pora prisipažįsta, jog neretai tenka susidurti su skeptikais, kurie šį pomėgį laiko tam tikra vandalizmo forma. Pasak jų, tokie žmonės dažniausiai būna artimai susiję su apleistu pastatu: seniai nebeveikiančių mokyklų buvę mokiniai, mokytojai ar seniai likviduoto fabriko darbuotojai.

„Jiems nepatinka, kad kiti žmonės vaikšto po pastatus, kurie jiems kelia nostalgiškus prisiminimus“, – supranta Andrius.

Apie šios veiklos legalumą taip pat sklando dvejopos nuomonės, tačiau Audrius su Neda pabrėžia, jog jokių problemų jiems asmeniškai nėra kilę.

„Visada stengiamės surasti savininkus ir su jais suderinti objekto aplankymą. Patrauktų baudžiamojon atsakomybėn apleistų pastatų tyrinėtojų, mūsų žiniomis, nėra. Gali būti tik nubaustas už padarytą žalą turtui“, – paaiškina Andrius.

Pora tikina, jog jokių nuostolių tokia veikla nedaro. Dar daugiau – tarp ja užsiimančiųjų galioja savas garbės kodeksas, draudžiantis vietą niokoti, iš jos pasiimti kažkokį daiktą. Idealu, jog viskas būtų palikta taip, kaip buvo rasta. Miestų tyrinėtojai, aplankę objektą, stengiasi nepalikti išvis jokių pėdsakų: tai kiekvieno tyrinėtojo meistriškumo įrodymas.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų