Velžietis menininkas Rimantas Šimonis džiaugiasi, kad likimas jam suteikė įdomių pamokų. Ne visos jos buvo lengvos, užtat gyvenimą nudažė įvairiomis spalvomis. P. ŽIDONIO nuotr.

Karikatūros meistras mėgaujasi kasdienybės stebuklais

Karikatūros meistras mėgaujasi kasdienybės stebuklais

„Per gyvenimą daugiau nieko ir neišmokau, tik piešti“, – šypsosi neseniai 80-metį atšventęs Velžyje gyvenantis menininkas Rimantas Šimonis.

Į jubiliejinę kūrybos parodą Velžio bibliotekoje kviečiančiam dailininkui teko patirti ir sovietmečio ideologijos presą, ir nelegalaus emigranto duonos sprangumą.

Nors kai kurios gyvenimo pamokos nebuvo lengvos, R. Šimonis įsitikinęs: žmogui jos duodamos ne veltui – kad šis augintų savo asmenybę ir atsikratytų puikybės.

Išsisuko nuo ginklo

Kaip atvirauja R. Šimonis, dailė jį lydi nuo vaikystės – tikriausiai bus gimęs su teptuku rankose.

Jo tėtis buvo visų gerbiamas kalvis, aplinkinius stebinęs savo kūrybingumu. Garsusis tapytojas ir poetas Kazys Šimonis, anot Rimanto, taip pat kilęs iš tos pačios giminės.

„Gal taip gamtos duota, – svarsto dailininkas. – Baigęs vidurinę bandžiau save atrasti įvairiose srityse, bet niekur nepritapau. Tik grįžęs iš kariuomenės supratau, kad noriu savo gyvenimą sieti su daile.“

Gebėjimas meistriškai valdyti piešimo įrankius iš Biržų krašto kilusį Rimantą savotiškai išgelbėjo nuo sovietinės armijos. Nors buvo pašauktas tarnybon kaip ir daugelis jo amžiaus jaunuolių, ginklo į rankas paimti neteko. Biržiečiui patikėjo kitą darbą – pasirūpinti dailiais plakatais, propagandiniais šūkiais, „gazetomis“, kaip pats jas vadina, bei kita atributika, turėjusia kelti šauktinių kovinę dvasią.

Anot R. Šimonio, tarybinėje armijoje dailininkams darbo buvo nemažai – tiek, kad dirbtuvėse likdavo ir miegoti.

„Užtat apkasuose būti nereikėjo, gal tik kartą teko iššauti iš šautuvo, su kitais šauktiniais ateidavau tik į bendrą valgyklą, – prisimena menininkas. – Dailė išgelbėjo nuo tikrosios armijos – tik tiek, kad vilkėjau karišką uniformą ir valgiau kareivišką košę.“

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Kiaušinius mainė į dažus

Grįžęs iš armijos R. Šimonis baigė Dailės akademiją ir jau su diplomu rankoje atvyko dirbti į Panevėžį – dailininkų dirbtuves Staniūnuose.

Nors įprasta, kad menininkai – tarsi laisvi paukščiai, sovietmečiu menas ir laisvė buvo dvi priešingybės.

Kad pragyventų, menininkai turėjo atiduoti duoklę sistemai ir prisitaikyti prie režimo sąlygų. Sistema su maištininkais susidorodavo greitai: tokiems menininkams ne tik būdavo užkertami keliai dalyvauti parodose, bet ir apskritai rasti kokį darbą.

„Reikėjo nusileisti santvarkai, kad būtų galima tiesiog išgyventi, šeimai parnešti duonos“, – prisimena pašnekovas. Todėl, sako, daugelis ir priimdavo sovietines žaidimo taisykles. Nors oficialiajai cenzūrai nematant, „į stalčius“ piešdavo tai, kas eina iš širdies.

„Sovietmečiu tie dailininkai, kurie gražiai sutarė su valdžia, gyveno gerai, – pasakoja R. Šimonis. – Piešdavo visus darbo pirmūnus, socialistinius nugalėtojus – ar kolūkio tematikos piešinius ir vargo nematydavo. O tie, kurie ėjo su avangardinėmis srovėmis, maištavo prieš tuometę santvarką, buvo vargo bitės. Jeigu socialistiniam realizmui neatstovauji, nesi buržuazinio meno atstovas, esi niekas.“

Savotiškas iššūkis menininkams buvo ne tik sovietinio režimo rėmai, bet ir nuolatinis priemonių kūrybai trūkumas. Norint gauti dažų ar drobių, rėmų paveikslams, reikėdavo ne vieną ranką patepti „dovanomis“.

Velžyje gyvenantis menininkas šypsosi, kad tokia itin vertinama dovana „blatui“ susiveikti buvo greta veikusio Staniūnų paukštyno kiaušiniai.

„Važiuodamas į Vilnių visuomet veždavau kiaušinių. Tais laikais kiaušiniai buvo deficitinė prekė, o Staniūnų paukštyne vištos juos dėdavo net dviejų trynių. Už tokius galima buvo gauti ne tik dažų, bet ir rėmelių, popieriaus iš po prekystalio“, – aiškina dailininkas.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Galerija

Humoristinio piešinio virtuozas

Prasidėjus atgimimui, kuomet nebereikėjo piešti socialistinio gyvenimo atributų, menininko duona tapo karikatūros.

Savo darbus R. Šimonis spausdino dienraštyje „Sekundė“, taip pat humoro žurnale „Šluota“ bei laikraštyje „Seklys“.

Kasdien sukurdavo apie dešimt skirtingų karikatūrų.

Nors, atrodytų, tai labai paprasti vienos linijos piešinukai, tam, kad pavyktų jais be žodžių perteikti gerokai daugiau, jau reikia talento.

R. Šimoniui idėjų karikatūroms niekada nestigo, nes semdavosi jų iš paties gyvenimo. Politinės aktualijos, žmogaus ir visuomenės ydos, net anais, nepriklausomybės pradžios laikais klestėjęs kriminalas – neišsemiami lobynai. Ir iš savęs pačių pasijuokti kartais labai sveika.

„Būtent „Sekundėje“ ir „atkaliau“ savo, kaip karikatūristo, ranką“, – pamena R. Šimonis.

Visas jo pieštas karikatūras dabar galima pamatyti autoriaus jubiliejinėje parodoje. Kiek jų yra, karikatūristas neskaičiavo, bet užtikrina, kad visas jas „Sekundės“ skaitytojai matę.

Tiesa, karikatūros – žanras, paprastai klestintis permainų laikais. Tad nepriklausomybės pradžioje renesansą išgyvenęs, ilgainiui jis pasitraukė į pogrindį, o be pragyvenimo šaltinio likęs R. Šimonis ėmė dairytis naujų galimybių.

„Kai tau per penkiasdešimt, tampi nereikalingas – nesvarbu, kad turi išsilavinimą ar esi sukaupęs nemažos patirties, – atvirauja praeitį prisiminęs dailininkas. – Pragyventi darėsi vis sunkiau, tad kai bevaikštinėdami su žmona Vilniaus senamiestyje pamatėme skelbimą, kviečiantį vykti į Ameriką, nusprendėme surizikuoti.“

„Niekas nesuprato, kodėl su aukštuoju išsilavinimu ir tokiu talentu lenkiu nugarą dirbdamas juodžiausius darbus. Bet Amerika man davė svarbių pamokų. Viena jų – niekada nereikia užriesti nosies.“

R. Šimonis

Avantiūra, įvertinta „Oskaru“

Gavę turistines vizas, sutuoktiniai nieko nelaukdami nėrė į turbūt didžiausią savo gyvenime avantiūrą.

Anot Rimanto, tuo metu Amerika daugeliui buvo svajonių vieta, bet kartu jam ir labai svetima šalis – net jei ten jau kurį laiką gyveno sūnus.

„Pinigai ten ant medžių tikrai neaugo. Jeigu norėjai gyventi geriau, reikėjo dirbti daug ir sunkiai, po 12–14 valandų – dolerį uždirbti kruvinu prakaitu. Paskutiniais metais dirbdavau naktimis, o dienomis miegodavau. Neturėdavau net laisvų savaitgalių“, – amerikietiškos svajonės kainą įvardijo vyras.

Pirmuosius dvejus metus emigrantai svečioje šalyje praleido kaip turistai, vėliau tapo nelegalais. Tokiais, kokių Amerikoje jau buvo daugybė ir kuriems siūlyti tik patys juodžiausi ir menkiausiai atlyginami darbai.

Legalizuotis Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo praktiškai neįmanoma dėl labai griežtos imigracijos politikos.

„Dar gerai, jeigu atrandi, kas įdarbintų tokį nelegalą kaip aš, kiti vengdavo nemalonumų, o dar kiti iš to pelnydavosi – už nelegalo įdarbinimą gaudavo savo „atkatą“, – nelengvą emigranto duoną pamena R. Šimonis.

Galiausiai, išbandęs daugybę sunkių darbų, lietuvis įsidarbino viename iš „Hilton“ tinklo viešbučių – kambarinių koordinatoriumi. Čia teko stumdyti ne tik sunkius vežimėlius su svečių patalyne, bet ir išsitraukti teptuką: savininkai jo paprašė freskomis papuošti viešbučio sienas. Už kūrybiškumą emigrantą net apdovanojo „Oskaro“ statulėle – netikra, tiesa.

„Niekas nesuprato, kodėl su aukštuoju išsilavinimu ir tokiu talentu lenkiu nugarą dirbdamas juodžiausius darbus, – prisipažįsta R. Šimonis. – Bet Amerika man davė svarbių pamokų. Viena jų – niekada nereikia užriesti nosies.“

Dailininkas neslepia dirbęs pačius juodžiausius darbus – ir pradėjo nuo šiukšlių rinkimo parke.

„Dievulis davė tokį darbą, kad suprasčiau, jog kiekvienas darbas yra prasmingas ir reikalingas, kad nekelčiau savęs aukščiau kitų. Nieko visata neduoda be reikalo – tik reikia suprasti, kokias pamokas mums siunčia, ir jas priimti“, – plačiau į gyvenimą žvelgia pašnekovas.

Praktiškai visos karikatūros, šiuo metu eksponuojamos menininko jubiliejinėje parodoje Velžio bibliotekoje, Nepriklausomybės pradžioje buvo išspausdintos dienraštyje „Sekundė“. P. ŽIDONIO nuotr.

Praktiškai visos karikatūros, šiuo metu eksponuojamos menininko jubiliejinėje parodoje Velžio bibliotekoje, Nepriklausomybės pradžioje buvo išspausdintos dienraštyje „Sekundė“. P. ŽIDONIO nuotr.

Galerija

Nenorėjo deportacijos

R. Šimonio pasakojimu, emigrantui menininkui Amerikoje prasimušti labai sudėtinga. Vien Atlantos mieste, kur jis gyveno, buvo apie penki šimtai įvairių meno galerijų. Jose pardavinėti savo darbus galėjo tik patys geriausi.

Vis dėlto savo darbų parodą jam irgi pavyko surengti už Atlanto – lietuvių bendruomenės namuose.

„Konkurencija Amerikoje didžiulė. Karjeros siekti meno srityje, ir dar emigrantui, – sunkiai įmanoma. Bet nesakau, kad visai neįmanoma. Ir pats pardaviau ne vieną paveikslą. Juodaodžiai labai pirkdavo mano pieštus Vilniaus senamiesčio vaizdus. Kodėl, iki šiol nežinau, jiems tai atrodė labai gražu“, – pasakojo menininkas.

Tikriausiai Šimoniai Jungtinėse Valstijose ir šaknis būtų įleidę. Po nelengvos pradžios Rimantas su žmona abu jau buvo gana neblogus darbus radę, tapę gerbiamais ir vertinamais darbuotojais, gaudavusiais pakankamai solidų atlyginimą. Be to, Atlantos lietuvių bendruomenė buvo stipri ir draugiška – visos svarbiausios šventės švęstos tik tautiečių rate.

Tačiau po Rugsėjo 11-osios įvykių nelegalai iš šalies pradėti masiškai deportuoti.

„Nusprendėme, kad geriau išvyksime patys, negu mus „supakuotų“ ir kaip nusikaltėlius deportuotų“, – sako R. Šimonis.

„Amerika buvo didžiausias mano gyvenimo nuotykis. Bet tik gyvendamas ten supratau, kad svečioje šalyje niekada nebūsi savas“, – priduria menininkas.

Rimanto Šimonio kūrybinė veikla vertinta ir už Atlanto, tačiau emigrantui iš Lietuvos duona čia skalsi nebuvo. P. ŽIDONIO nuotr.

Rimanto Šimonio kūrybinė veikla vertinta ir už Atlanto, tačiau emigrantui iš Lietuvos duona čia skalsi nebuvo. P. ŽIDONIO nuotr.

Kūrybos gelmė

Po beveik dešimtmečio grįžus į Lietuvą teko gyvenimą lipdyti iš naujo.

Naujai pratintis reikėjo ne tik prie atšiaurių lietuviškų žiemų, bet ir nesišypsančių žmonių. O kai tau jau šešios dešimtys, tą padaryti, anot Rimanto, daug sunkiau.

Tačiau ne veltui sakoma, kad namuose ir sienos padeda. Grįžęs į Velžyje paliktus namus, menininkas ir vėl pradėjo piešti. Kaip pats sako, tik sau.

R. Šimonio dirbtuvėmis tapo jaukus balkonas, kuriame dailininkas ne tik bendrauja su mūzomis, bet ir mėgsta pasportuoti – kone kasdien kilnoja svarmenis, o kartais tiesiog medituoja prie arbatos puodelio.

„Iš meno šiais laikais nepragyvensi, – teigia jis. – Nežinau, kas atsitiko, kad menas, knygos, kultūra žmonių nebetraukia. Bet gal žemė dabar apsivalo ir žmonija galiausiai atsigręš į tikrąsias vertybes. Mano darbai irgi kalba apie tai, kad žemėje labai daug bjaurasties, bet toje tamsumoje yra ir šviesos. Noriu, kad mano kūryba savotiškai kviestų į apmąstymus“, – savosios kūrybos misiją matantis R. Šimonis.

Jis tiki, kad visi vaizdiniai ateina iš pasąmonės, tarsi pačios visatos padiktuoti.

„Žmogus yra labai glaudžiai susijęs su visata, bet kartais prarandame ryšį su ja ir gamta. Tai yra žmonijos tragedija, bet tikiu, kad visi siunčiami kataklizmai tam, kad susimąstytume. Gyvenime nėra nieko šiaip sau“, – neabejoja R. Šimonis.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų