-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ko jau ko, bet šiai slaugytojai kuklintis reikėtų mažiausiai.
Gegužę Giedrė į Panevėžį parvežė prestižinį apdovanojimą, gautą iš pačios Švedijos karalienės Silvijos. Šis apdovanojimas itin brangus visai slaugytojų bendruomenei.
G. Balčiūnienė neslepia, kad gavus kvietimą į apdovanojimų ceremoniją Švedijos karališkuosiuose rūmuose, jaudulio ir įtampos būta nemažai. Juk ne kasdien vyksti pas karalienę! Akimirką Giedrė net spėjo save nuvertinti: pamanyk, eilinė slaugytoja karališkuosiuose rūmuose.
Kad būtų drąsiau, į susitikimą su karaliene Silvija panevėžietę lydėjo dukra, būsimoji slaugytoja.
Švedijoje mama ir dukra praleido dvi dienas. Viena popietė buvo skirta konferencijai. Joje dalyvavo ir Švedijos sveikatos ministerijos atstovai, ir kiti garbingi svečiai.
„Džiugu, kad tokiame dideliame rate diskutuota ir apie slaugytojo profesijos ateitį, jos prestižą. Ne tik mes Lietuvoje skundžiamės, kad trūksta slaugytojų. Jų nepakanka visoje Europa. Ypač trūksta slaugytojų lyderių, kurie trauktų kitus“, – sako Giedrė.
Ypatingą apdovanojimą iš karalienės Silvijos rankų Giedrė Balčiūnienė pelnė už idėją, kaip palengvinti žmonių, priverstų nešioti su stomos maišelį, gyvenimą. YANAN LI nuotr.
Jau kitą dieną po konferencijos vyko karalienės Silvijos oficialus priėmimas Stokholmo karališkuosiuose rūmuose. Anot Giedrės, tai – įspūdis, liksiantis visam gyvenimui.
„Kai nuvažiuoji į Švediją kaip turistas, praeini pro tuos rūmus, užmeti akį – ten viskas uždaryta. O dabar visi rūmai tau atviri, kilimai ištiesti ir būtent tavęs laukia! Jausmas tikrai ypatingas“, – juokiasi G. Balčiūnienė.
Karalienė Silvija panevėžietei padarė itin šilto ir malonaus žmogaus įspūdį.
„Kai matau, kad esu reikalinga, kai matau sveikstantį pacientą, kai išeidamas iš ligoninės jis nuoširdžiai dėkoja, kad galiausiai pasveiko, – tai tikrai prideda man begalinės laimės.“
G. Balčiūnienė
„Po oficialaus renginio ir apdovanojimų turėjome fotosesiją su karaliene. Ji pasirodė labai miela, šilta ir maloni moteris. Tikrai labai žemiška“, – įsitikino Giedrė.
Apdovanojimas iš karalienės Silvijos rankų G. Balčiūnienei – ir paskatinimas, ir ilgo, sunkaus bei nuoseklaus darbo įvertinimas.
„Pavadinčiau tai atlygiu už darbą, tobulinimąsi, nuolatinį mokymąsi. Visgi slaugai atidaviau 25-erius metus“, – sako medikė.
Giedrė ne tik darbuojasi Respublikinėje Panevėžio ligoninėje, kur kasdien rūpinasi pacientais, bet ir aktyviai dalyvauja Lietuvos slaugytojų organizacijos veikloje. Ji – Panevėžio skyriaus pirmininkės pavaduotoja, taip pat būsimų studentų mentorė, padedanti pasirinkti profesinį kelią.
Medikų apsuptyje užaugusi Giedrė niekada nė nesvarstė, kaip galėjo pasisukti gyvenimas, jei ne įvairiausiomis spalvomis jį nuspalvinęs slaugytojos darbas. P. ŽIDONIO nuotr.
G. Balčiūnienė jau įsitikino: kai turi idėją, privalu išdrįsti ją pasidalinti. Jai pačiai tą padarius, atsivėrė Švedijos karališkųjų rūmų vartai.
Karalienės Silvija jau dešimtus metus rengia slaugos apdovanojimus. Juose gali dalyvauti visi slaugytojai ar slaugos studentai – žmonės, kurie būna su mūsų artimaisiais jiems sunkiausiomis akimirkomis.
Pati karalienė Silvija yra slaugiusi demencija sergančią mamą paskutiniais jos gyvenimo metais.
Nuo tada ji skiria ypatingą dėmesį vyresnių žmonių slaugai ir rengia slaugytojų konkursus, kuriuose dalyvauja Lietuvos, Švedijos, Suomijos, Lenkijos, Vokietijos, Brazilijos ir JAV atstovai.
Dalyvauti konkurse G. Balčiūnienę paskatino Klaipėdos universiteto dėstytojai.
„O kodėl gi ne?“ – pagalvojo panevėžietė.
G. Balčiūnienė sukūrė išmaniojo stomos maišelio rinkiklio prototipą. Kasmet tūkstančiai žmonių patiria ostomijos operaciją, kuri tam tikra prasme yra naujo gyvenimo pradžia.
Stoma – tai plonosios arba storosios žarnos išvedimas pro pilvo sienelę, nukreipiantis žarnyno turinį pasišalinti ne natūraliai, o dirbtiniai į tam pritaikytą maišelį. Stoma suformuojama po sudėtingų žarnyno operacijų, kai, pašalinus onkologinės ligos ar uždegimo židinį, nebeįmanoma atkurti vientiso žarnyno. Būtent tokius ligonius dažniausiai tenka slaugyti G. Balčiūnienei.
„Mano darbas susijęs su mano idėja. O ji kilo matant, kaip sudėtinga tokiems pacientams tinkamai prisižiūrėti. To juos mokome, tačiau daug kam gana sunkiai sekasi – jie sunkiai supranta, greitai pamiršta, nejaučia, kada stomos maišelis gali nukristi, vengia kalbėti apie problemą“, – pasakoja slaugytoja.
Pasak G. Balčiūnienės, yra begalė įvairiausių inovatyvių priemonių sergantiesiems debetu ar kitomis ligomis, todėl ji norėjo ką nors panašaus pritaikyti ir turintiems stomą pacientams.
Anot jos, tokių žmonių gyvenimas – labai jautri tema. Dažnai bijoma ir gėdijamasi apie tai kalbėti.
G. Balčiūnienė viliasi, kad pačios karalienės Silvijos įvertinta jos idėja prisidės prie šių stigmų šalinimo.
P. ŽIDONIO nuotr.
G. Balčiūnienė apdovanota už geriausią idėją, kaip pagerinti vyresnių žmonių slaugą. Ji sugalvojo būdą, kaip tiek slaugytojui, tiek pacientui palengvinti stomos maišelio priežiūrą, kad jis nepratekėtų, nenukristų, neatsiklijuotų. Laiku nepakeistas maišelis atkimba, o tada visas rūgštus žarnyno turinys nuteka ant odos ir ją stipriai nudegina.
Kasdien stebint tokius pacientus, Giedrei kilo idėja sukurti išmanųjį stomos turinio rinkiklį. Jį sudarytų plokštelė ir maišelis.
Plokštelė turėtų įmontuotus jutiklius. Maišelis nuolat fiksuotų svorį, o persipildęs siųstų signalą, kad jau laikas keisti.
Signalą girdėtų pacientas, o pranešimai apie pakitimus visą parą būtų siunčiami slaugytojui ar jo padėjėjui į išmaniuosius įrenginius. Tada maišelis nepersipildytų ir tai padėtų išvengti odos pažeidimų.
„Atrodytų, paprasta, menkutė idėja, bet komisija ją įvertino ir džiaugėsi, kad apie šią problemą imta kalbėti. Smagu, kad galiausiai pradėjome galvoti ir apie tokius žmones“, – džiaugiasi G. Balčiūnienė.
Panevėžietės idėja buvo atrinkta net iš šimto vienos, pateiktos konkursui. Už ją G. Balčiūnienė apdovanota pagrindiniu prizu – 6 tūkst. eurų, stažuote, kurią galės atlikti pasirinktoje įstaigoje, ir įsimintinu susitikimu su karaliene Silvija jos rūmuose.
„Mes daug kalbame apie slaugytojo profesijos prestižą, šnekame, kaip pritraukti jaunus žmones, kad pasirinktų tą specialybę. Toks konkursas parodo, kad slaugytojai pasaulyje vertinami, matomi ir girdimi ne tik per pandemiją“, – mano Giedrė.
Laimėtu piniginiu prizu panevėžietė slaugytoja nusprendė palepinti save. Dalį pinigų ji investavo į kelionę ir naujus įspūdžius.
„Poilsio tikrai reikėjo. O kitą dalį turbūt dar rasime, kur padėti“, – juokiasi G. Balčiūnienė.
P. ŽIDONIO nuotr.
Giedrė savo darbui atidavė daugiau nei du dešimtmečius. Net dvylika metų ji yra Respublikinės Panevėžio ligoninės Bendrosios ir abdominalinės chirurgijos skyriaus vyresnioji slaugytoja.
Giedrei tenka išties didžiulė atsakomybė, ant šios medikės pečių – bene visi nuo sklandaus skyriaus darbo neatsiejami dalykai.
„Skyriuje vyresnioji slaugytoja atsakinga praktiškai už viską – nuo darbo grafikų, slaugos kokybės, personalo iki paciento“, – pasakoja G. Balčiūnienė.
Kad ir kiek džiaugsmo pačiai teiktų darbas su tais, kuriems kasdien reikia ne tik globos, rūpesčio, bet ir švelnaus žodžio, jis, anot pašnekovės, ne kiekvienam.
„Slaugytojo darbas, ypač tokiame skyriuje, tikrai intensyvus, o pastaruoju metu ir visokios infekcijos neleidžia atsipalaiduoti“, – sako Giedrė.
Prieš tai ji darbavosi operacinėje instrumentatore, asistavo gydytojui sudėtingose operacijose.
Nors iššūkių ir adrenalino operacinėje tikrai netrūko, vienodų dienų vargu ar yra buvę, bet ir čia darbas G. Balčiūnienei buvo be galo įdomus.
Slaugytojo profesiją G. Balčiūnienė vadina savo pašaukimu.
Niekada nė nesvarstė, kaip galėjo pasisukti gyvenimas, jei ne įvairiausiomis spalvomis jį nuspalvinusi slauga.
Kaip tvirtina G. Balčiūnienė, ji visuomet puoselėjo tik vieną svajonę – tapti medike. Juolab kad gimtajame Kupiškyje augo apsupta gydytojų.
„Nors mano tėvai – ne medikai, bet giminaičių medikų turiu labai daug. Dėdė – veterinarijos gydytojas, teta – felčerė, kita teta – pediatrė. Visi gydytojų pavyzdžiai aplinkui mane visada žavėjo“, – pasakoja G. Balčiūnienė.
Teta, anuomet dirbusi felčere, ir jos darbas darė įspūdį Giedrei.
„Tada viskas atrodė taip įdomu! Juk vaikystėje visos žaisdavome arba mamas, arba daktares. Turbūt tas noras slaugyti atėjo iš vaikystės, iš šeimos. Niekada neturėjau kitos svajonės. Galiu nuoširdžiai pasakyti, kad tikrai nenorėjau būti mokytoja, nors dabar tenka pabūti ir ja“, – juokiasi medikė.
P. ŽIDONIO nuotr.
Studijuoti slaugos G. Balčiūnienė įstojo į tuometę Panevėžio Andriaus Domaševičiaus aukštesniąją medicinos mokyklą.
Ji svarsto, kad bandyti į universitete tada turbūt pritrūko drąsos.
„Dabar kiti laikai. Galima studijuoti praktiškai bet ką, turiu daugiau pasitikėjimo savimi, patirties. Bet man tikrai užtenka to, ką turiu“, – šypsosi Giedrė.
Prieš gerą dešimtmetį G. Balčiūnienė dargi įgijo bakalauro laipsnį Klaipėdos universitete – ji visuomet jautė poreikį tobulintis. Giedrės nuomone, studijos keičią žmogaus požiūri ne tik į darbą, bet ir į šeimą, į aplinką.
O šįmet medikė baigė dar vieną įtemptą gyvenimo etapą – magistrantūros studijas tame pačiame Klaipėdos universitete. Pasirinko slaugos ir akušerijos kryptį.
„Dabar truputėlį laisvesnis, ramesnis laikas – studijos baigtos, vaikai užauginti, galiu tiesiog dirbti tai, ką labiausiai mėgstu. Atrodo, patys didžiausi išbandymai jau praeity“, – šypsosi G. Balčiūnienė.
G. Balčiūnienė yra žavių dvynukių mama. Ji neslepia, jog dukrų gimimas tapo įvykiu, pakeitusių jos ir sutuoktinio gyvenimą, bet kartu – ir viena laimingiausių dienų.
Viena dukrų, didelei mamos laimei, pasekė jos pėdomis ir studijuoja slaugą Vilniaus universitete, kita – būsimoji architektė.
Laiką, kai gimė dukrytės, Giedrė mena su šypsena.
Dvynukes sutuoktiniai augino dviese. Seneliai gyveno kituose miestuose ir dirbo, tad pagalbos tuo metu daug nesulaukė. Be to, jauni tėveliai ir patys dar studijavo.
O su dviem padaužomis jiems tikrai buvo ką veikti.
Dabar 23-ejų dukros ir inžinieriumi dirbantis vyras yra didžiausia G. Balčiūnienės atrama.
Į susitikimą su karaliene Silvija panevėžietę lydėjo dukra, taip pat būsimoji slaugytoja. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Panevėžietė svarsto: kad ir kaip myli savo darbą, privalu rasti pusiausvyrą tarp jo ir asmeninio gyvenimo.
Ji jau ne kartą įsitikino, kad neverta darbo rūpesčių neštis į namus.
„Reikia išmokti atsipalaiduoti, po darbo tiesiog uždaryti duris. Bet visą laiką nerimauju dėl savo pacientų. Ypač jei būna nekasdienių įvykių – sunkesnės ligos, jaunų žmonių netektys. Tai labai sukrečia, nors ir stengiuosi atsiriboti“, – prisipažįsta.
Anot Giedrės, gyventi kitų ligomis būtų neįmanoma.
„Jeigu sirgtum už kiekvieną, turbūt pats niekada nepasveiktum“, – mano slaugytoja.
Savo ramybės uostu, o kartu ir gyvenimo baterija Giedrė vadina darnią šeimą ir jaukius namus.
„Buvimas su šeima mane kasdien pakrauna visiems darbams“, – sako G. Balčiūnienė.
Anot jos, laimingi žmonės, šalia kurių yra mylintys ir palaikantys artimieji. Ji tą palaikymą jaučia, kad ir ko imtųsi.
Slaugytoja svarsto, kad laimės jai suteikia ir mėgstamas darbas.
„Kai matau, kad esu reikalinga, kai matau sveikstantį pacientą, kai išeidamas iš ligoninės jis nuoširdžiai dėkoja, kad galiausiai pasveiko, – tai tikrai prideda man begalinės laimės“, – sako G. Balčiūnienė.
Ji svarsto, kad neretai slaugytojai būdavo nuvertinami.
„Turbūt ne kartą girdėjome: „Ai, slaugytoja, kas gi ji tokia.“ O iš tiesų jau nemažai metų toji profesija yra greta gydytojo kaip lygiavertė. Pastaruoju metu ypač daug girdima, kad slaugytojai yra savarankiški. Užsienyje taip buvo ir anksčiau, nes ten viskas prasideda ne nuo gydytojo, o nuo slaugytojo, kuris visada šalia paciento“, – pasakoja Giedrė.
Atsidavimą kitam, norą padėti, empatiją G. Balčiūnienė svarsto atsinešusi iš tėvelių namų. Jie visą laiką diegė, kad dukra turi užaugti geru ir doru žmogumi, rūpintis kitais. Dabar akivaizdu, kad tėvų pastangos nenuėjo veltui.
Giedrė sako visada buvusi labai smalsi. Ją traukė mokslai, studijos. Tad nenuostabu, jog ir dabar, tik ką baigusi magistro studijas, ir vėl slapta svajoja ko nors mokytis.
„Tokia ta mano profesija, ji neleidžia nustoti mokytis. Ar tikrai dabar noriu vėl studijuoti, gal ir nesu tikra, bet viduje kažkas jau kirba. Mano darbas neleidžia ilgai užsisėdėti“, – šypsosi karalienės įvertinta slaugytoja.
