-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nors parodoje Gintarė lankosi ne pirmus metus, tikina, jog šiųmetė buvo tikrai kitokia.
„Ne tik ekspozicijos, bet ir pačios parodos koncepcija labai supaprastinta, mažiau pompastikos ir daug daugiau dėmesio skirta ekologijai“, – sako dizainerė, sutikusi pasidalyti naujausiomis interjero mados tendencijomis, kurios galėtų būti pritaikytos kiekvieno namuose.
Tris dienas nuo ryto iki vakaro naršiusi kiekvieną Milano parodos kampelį, G. Žvybaitė sako kažką tokiame šurmulyje galėjusi ir praleisti. Visgi interjero dizainerė tikina susidariusi nuomonę, jog parodoje vyravęs stilius, spalvos ir visos tendencijos ganėtinai vientisos, aiškios ir labai priimtinos mums, lietuviams.
„Atradau daug detalių, baldų, šviestuvų, kurie jau yra pritaikyti mano kuriamuose interjeruose, tad niekur toli nenukrypstama nuo to, kas jau įgyvendinama“, – tikina pašnekovė.
Pasak jos, interjerui ir baldams naudojama vis daugiau medžio, daug dėmesio skiriama natūralumui, svarbios išlieka linijos, formos, spalvos ir apšvietimas, daug gamtos motyvų ir žemiškų spalvų.
„Visi baldai, šviestuvai, sienų dekoravimo sprendimai labai supaprastinti, minimalistiniai, drąsesnės spalvos kuriamos akcentais. Interjere labai daug betono ar tiesiog dažytos sienos dekoruojamos minimalistinėmis detalėmis, popierinių tapetų vis mažiau“, – pabrėžia G. Žvybaitė.
Net ir prabanga, anot jos, kuriama pasitelkiant lengvumą, švarą, saikingumą, minimalistines detales. „Svarbiausiu akcentu išlieka kokybiškos medžiagos: akmuo, medis, stiklas, metalas, o visas interjeras dekoruojamas gamtos augmenija“, – pasakoja Gintarė.
Panevėžietės interjero žinovės nenustebino, kad didžioji dalis gamintojų, dizainerių ir interjero studijų parodoje buvo italų. Ji sako esanti įsitikinusi, jog italai – tobuli dizaineriai, kūrėjai ir dizaino tendencijų diktatoriai.
„Jų saikingumas ir subtilumas, linijos, spalvos ir visas užbaigtumas tobulas. Aiškiai matoma, kad visos tendencijos jų rankose“, – tvirtina G. Žvybaitė.
Nors, sako, nemažai gamintojų ir dizainerių buvo atvykę ir iš Vokietijos bei kitų šalių, būtent vokiečių stenduose visomis tekstūromis itin pabrėžiamas medis. Ispanų, olandų ar Jungtinės Karalystės kurti interjerai ir detalės išskirtinai ryškūs, tad, specialistės manymu, sunkiau pritaikomi mūsų būstuose.
Šiais metais veiklos dešimtmetį švęsianti interjero dizainerė sako, jog tiek ji pati, tiek jos klientai mėgsta jaukius namus, žemiškas spalvas, tvarką, neapkrautą erdvę ir natūralumą.
„Visi pageidauja įsirengti jaukius, komfortiškus ir praktiškus namus. Tad atsigręžusi į Milano parodos tendencijas, galiu pasakyti, kad mūsų interjeruose taip pat mėgstamas ir betonas, kaip sienų danga, ir patvarus akmuo stalviršiams, jaukumo, šilumos namuose suteikiantis medis“, – lietuvių interjerus apžvelgia G. Žvybaitė.
Kadangi dizainerė dirba visoje Lietuvoje, sako galinti drąsiai teigti, jog panevėžiečiai yra kur kas subtilesni ir atsargiau iššūkius besirenkantys klientai. Visgi skirstyti žmones pagal gyvenamąją vietą Gintarė nelinkusi. Anot jos, mažas miestas ar didelis, visi nori gyventi geriau, patogiau ir gražiau.
„Labai drąsių sprendimų dažniausiai tik norima. Kai pasiūlau, klientus tai suintriguoja, bet galiausiai pasirenkami atsargesni, ramesni ir visiems priimtini sprendimai. Tam turi įtakos ir paties būsto vieta, aplinka, planavimas ir erdvės“, – aiškina dizainerė.
G. Žvybaitė tvirtina Milano parodoje mačiusi ir lietuvių interjere pamėgtą koloritą. Tai visos žemiškos ir gamtos spalvos, jūriniai, dangaus mėlio, rudi kalnų ir šilti smėlio atspalviai.
„Savo klientams jau seniai siūlau visas tas spalvas ir visi lieka labai patenkinti. Šiomis spalvomis kuriami interjerai negali būti nejaukūs ir šalti. Harmonija ir vieningumas su gamta mane žavi ir mano darbuose tai atsispindi“, – šypteli stiliaus žinovė.
Dizainerės patikinimu, lietuviai paprastai nėra ekstravagantiški. Savo namuose jie nori matyti jaukias žemiškas spalvas, tvarką, neapkrautą erdvę ir natūralumą.
Į klausimą, ar lietuvių interjeras vis dar turi tikrojo lietuviškumo prieskonio, o gal etnines detales jau seniai išstūmė skandinaviškas minimalizmas, modernas, eklektiškas stilius, G. Žvybaitė atsako atvirai.
„Lietuvišką stilių tikriausiai galima būtų lyginti su šiuo metu populiariu Provanso stiliumi, kuriam būdingos natūralios medžiagos, antikvariniai baldai. Į šiuolaikinius interjerus jie atkeliauja netgi ir iš senelių kaimų, o detalėmis tampa senoviniai daiktai, močiučių siuvinėtos antklodės, staltiesės, nertos servetėlės, – vardija interjero dizainerė. – Puikiu akcentu tampa senoviniai, masyvūs veidrodžiai, sunkios žvakidės ar netgi kilimai, prikelti antram gyvenimui.“
Tačiau kad ir kaip tai būtų gražu ar patiktų klientui, Gintarė sako visada atsižvelgianti į tai, kokia yra patalpa, koks būstas ir ar tikrai toks stilius bus tinkamas.
„Turiu atsižvelgti, ar antikvarinė spinta nebus per didelė, per sunki ir per masyvi, tad kartais tenka viską supaprastinti ir pasilikti tik keletą detalių, primenančių tą lietuviškąjį stilių“, – prisipažįsta G. Žvybaitė.
Dizainerė įsitikinusi, jog lietuviai labai originalūs ir stilingi žmonės. Tačiau natūralu, jog jų skonį, požiūrį į interjerą formuoja kelionės, matyti vaizdai, potyriai.
Lygiai taip pat ir Gintarė sako labai mėgstanti keliauti ir būtent kelionėse pasisemianti idėjų, įkvėpimo. O mintyse nuolatos sukasi vizijos, kaip būtų galima visa tai pritaikyti ir įgyvendinti savo darbuose.
„Manau, kad lietuviams trūksta ne originalumo, o drąsos priimti išskirtinį sprendimą, padaryti kažką kitaip nei dauguma, ryškiau ir drąsiau, – sako Gintarė. – Dažnai susiduriu ir su tuo, kad klientams pasiūlyta įdomesnė idėja patinka, žavi, bet jie neišdrįsta tam pasiduoti – nerizikuoja, neinvestuoja ir pasirenka atsargesnį variantą.“
G. Žvybaitė nemano, jog kitų šalių interjero stilius ir mados labai skiriasi nuo mūsiškių.
„Visur viskas kinta, keičiasi, tad naujos tendencijos pasiekia ir Lietuvą, ir interjere tai puikiai matosi“, – sako specialistė.
Deja, apgailestauja dizainerė, kai kurias idėjas Lietuvoje kartais vis dar sunku įgyvendinti, nes trūksta gerų meistrų, jiems reikalingos įrangos ar tiesiog neproporcingai padidėja išlaidos, kol idėja būna įgyvendinta.
Nors Gintarė sako, jog panevėžiečiai nėra išskirtinai įnoringi, interjerų kūrėjos praktikoje pasitaikė ir tikrai neeilinių užsakymų.
Vos vieno kambario butą senos statybos daugiabutyje dizainerė sugebėjo paversti prabangia klasika, Provansu alsuojančiais kone karališkais namais.
Pasak Gintarės, dažniausiai atvykus į objektą dar sovietmečiu statytame daugiabutyje tenka taikytis prie esamų erdvių, patalpų ir sienų. Tačiau šiame būste jai buvo duota visiška laisvė.
„Turėjome leidimus griauti visas sienas ir iš naujo planuoti erdves ir praėjimus, tad didžiausias iššūkis buvo teisingai tą padaryti“, – išskirtinį užsakymą prisimenanti moteris tikina jau po pirmo susitikimo su kliente turėjusi aiškią viziją dėl buto stilistikos, tad darbai vyko tarsi atgalina tvarka.
„Pirmiausia žinojau, kokie bus baldai ir jų matmenys, o tik tada iki galo buvo projektuojamos sienos ir apšvietimas. Tad klasikinio stiliaus, masyvūs, natūralaus medžio baldai neapsunkino erdvės, puikiai tiko, tilpo ir atlieka savo funkcijas.“
Anot interjero dizainerės, profesionaliai ir nuosekliai sudėliojus mintis, idėjas, darbus, didelių nesklandumų nebūna ir visi iššūkiai nesunkiai išsprendžiami ir įgyvendinami.
„Su kliente esame labai patenkintos galutiniu rezultatu“, – dabar šypsosi Gintarė.
G. Žvybaitė pabrėžia: labai svarbu, kad interjero dizaineris klientui padėtų nepasiklysti galimybių ir pasiūlymų gausoje. Žmogus, įsirengiantis būstą, turi labai daug laiko skirti paieškoms ir apmąstymams, kad išsirinktų tinkamas grindų, sienų dangas, baldus ir kitas smulkmenas.
„Prekybos vietose, internetinėse parduotuvėse, kataloguose labai daug grožybių, atrodo, tinkančių ir patinkančių, – sako ji. – Bet čia susiduriama su pagrindine klaida: žmonės įsigyja daug gražių dalykų, nederančių tarpusavyje, ir taip namuose sukuriamas chaosas.“
Gintarei darbas suteikia galimybe mėgautis dar vienu dideliu gyvenimo malonumu – kelionėmis. Juolab kad jose dizainerė visada pasisemia įkvėpimo ir naujų sumanymų. Asmeninio archyvo nuotraukos
Gintarė neslepia dažnai sulaukianti kvietimo padėti pabaigti įrengti būstą. O atvykusi į tokius namus pamatanti tik gražias grindis, dailius baldus, pavienes detales, ir sutrikusius klientus, nesuprantančius, kodėl, kai rinkosi parduotuvėje, viskas buvo įspūdinga, bet namuose – nedera.
„Todėl, kad ne visi gražūs daiktai tinka tam tikrai erdvei, – labai paprastai paaiškina dizainerė. – Kai sumaišomi stiliai, proporcijos ir spalvos, atsiranda daug netvarkos ir chaoso. Gerbdama klientų pasirinkimus nepuolu siūlyti visko iš kart išmesti, bet kai ko tikrai tenka atsisakyti. Svarbiausia užduotis tada – sudėlioti viską į savas vietas, kad atsirastų darna, harmonija ir namai taptų jaukūs, neperkrauti ir patogūs.“
G. Žvybaitei jos darbe svarbiausias abipusis kliento ir jos, kaip specialistės, ryšys, susikalbėjimas. Pasak jos, žmonės visada nori būti išgirsti, ir būtent tai ji pirmiausia stengiasi daryti – išklausyti.
„Bendraujame, kalbame ir analizuojame jų poreikius, norus ir svajones. Nuo tos dienos aš mintyse gyvenu su jais, jų namuose ir kuriu vizijas, kaip viskas turi atrodyti, kaip viskas turi būti perplanuota, kad būtų patogu ir komfortiška“, – pasakoja dizainerė.
Savo vizijas, idėjas ir pasiūlymus G. Žvybaitė perkelia į 3D vizualizacijas, su klientais aptaria visas smulkmenas ir tik tuomet turi aiškų planą, kurį įgyvendina būste.
„Kiekviena mano darbo diena labai įdomi ir vis kitokia. Tai viena iš priežasčių, kodėl taip myliu savo darbą, – šypsosi Gintarė. – Galiu dirbti prie brėžinių dieną naktį susikaupusi ir tyliai, o galiu nors ir valandų valandas bendrauti su klientais ir prekybos vietose rinktis įvairiausias dangas, baldus, detales, ieškoti tinkančių prekių už priimtiną kainą, diskutuoti, bendrauti, nenuilsdama plepėti ir argumentuoti, kodėl taip, o ne kitaip.“
Ilgai buvo manoma, jog dizainerio paslaugos eiliniam mirtingajam tiesiog neprieinamos, sako G. Žvybaitė, tačiau toks požiūris po truputį keičiasi.
„Eiliniame būste gyvenantys žmonės tikrai net nesvarstydavo tokios galimybės – samdyti interjero dizainerį ir rekonstrukcijų ar būsto įrengimo imdavosi patys, idėjų ieškodavo žurnaluose ar kitų interjere, – sako ji. – Šiandien dizainerį samdyti išdrįsta ne tik išskirtinumo ir prabangos siekiantys klientai, bet ir eiliniai žmonės, įsirengiantys praktiškus, jaukius, nedidelius butukus.“
Pasak specialistės, vis labiau yra suvokiama dizainerio paslaugų svarba, nes profesionalaus interjero dizainerio pagalba galima sutaupyti ne tik brangų laiką, bet ir teisingai paskirstyti finansus. Išvengti brangių klaidų, originaliai ir praktiškai įsirengti būstą, kuris atspindės šeimininkų gyvenimo būdą, bus patogus ir suteiks daug gražių emocijų.
Dizainerė atvira: kurdami savo namų jaukumą, funkcionalumą, darną ir harmoniją lietuviai linkę taupyti ir skrupulingai skaičiuoti, į ką investuojantys.
„Jei jau samdo interjero dizainerį, tai jau yra savotiškas taupymas, – patikina Gintarė. – Žinoma, dizainerio paslaugos nėra pigios, bet klaidos įsirengiant būstą patiems gali kainuoti daug daugiau.“
„Renkantis dangas, baldus, apšvietimo sprendimus kartais pataupome ten, kur galima pataupyti, bet kartais tikrai investuojame į brangesnes ir kokybiškas medžiagas, toliau pasakoja specialistė. – Visada siūlau laviruoti ir neinvestuoti ten, kur nebūtina. Na, o kur tikrai reikia, ten reikia. Tad klientui visada sufleruoju, kur, kiek ir už ką galima mokėti, o kur galima pataupyti.“
Gintarė tikina, kad sukurti namų jaukumą minimaliomis sąnaudomis – įveikiama užduotis. „Pati labai vertinu jaukius vakarus su šeima namuose, tad labai stengiuosi, kad ir mano klientai gyventų ta šiluma, meile ir jaukumu.“
Pasak interjerų stiliaus žinovės, teisingo spektro apšvietimas ir jo kuriamas jaukumas – visagalis. Tuomet ir spalvos sužaidžia taip, kaip reikia, o kažką prigesinus, kažką akcentuojant sukuriama harmonija ir šiluma.
„Taip pat labai svarbu tinkamai parinkti audiniai baldams, langų uždengimas ir kitos smulkmenos. Visa tai tikrai galima padaryti be didelių investicijų ir naujai kuriamuose interjeruose, ir ištaisyti klaidas esamuose“, – detalių svarbą pabrėžia panevėžietė specialistė.
Gintarė, kiek save pamenanti, visuomet buvo linkusi į menus. Mergina juokiasi, jog jos kambarys visuomet buvo perstumdomas, perkraustomas, o rašomasis stalas vis kitaip perdažomas, apklijuojamas ir apipavidalinamas.
„Ačiū tėveliams, kad niekada nedraudė to daryti pačiai ir leido mano meniškumui skleistis“, – sako Gintarė ir prisipažįsta, jog artimieji jos senąsias užrašų knygeles dar ir dabar varto su nuostaba – kiek daug įdėta į jas meilės ir darbo: tai lapas apsiūtas, tai apkarpytas, nulakuotas, nudažytas ir kitaip apipavidalintas.
Net šešerius metus Gintarė savo meniškumą ugdė ir dailės būrelyje.
„Visada draugavau su spalvomis ir turėjau tekstūrų pojūtį. Laisvalaikiu tapydavau paveikslus, bet kad norėčiau būti interjero dizainere – niekada apie tai negalvojau ir nesvajojau. Greičiau norėjau būti drabužių dizainere, o dar labiau – psichologe“, – prisimena.
Likimas viską sudėliojo taip, kaip reikia, ir dabar G. Žvybaitė džiaugiasi atradusi savo gyvenimo kelią.
Baigusi Panevėžio Kazimiero Paltaroko mokyklą, Gintarė įstojo į dizaino kolegiją Vilniuje. Visgi tuomet tokiu sprendimu visiškai nesidžiaugė.
„Šias studijas iškeičiau į baldų gamybos ir dizaino studijas Kaune, taip pat baigiau reklamos gamybos studijas, toliau sekė vadybos studijos Panevėžyje KTU fakultete. Turbūt tik po penkerių metų supratau, kad vis dėlto pirmasis žingsnis buvo labai teisingas ir pati tiesiog prieštaravau jam“, – dabar svarsto moteris.
Pradėjusi domėtis interjero dekoravimu, Gintarė dirbo interjero artelėje, konsultavo klientus renkantis interjero detales, sienų dangas – taip po truputį pradėjo savo kelią link interjero dizaino kūrimo.
Anot panevėžietės, kad suprastų, jog dirba iš pašaukimo bei įgautų pasitikėjimo savimi, ji baigė studijas Kaune pas architektą, aibėje seminarų dar pasitobulino žinias.
„Po didelių blaškymųsi, bet visada šalia meno ir spalvų, drąsiai galiu pasakyti, kad savo kelią atradau. Esu ten, kur noriu būti, ir esu tas, kuo noriu būti. Myliu savo darbą, noriu tobulėti ir kurti dar daugiau grožio, – dabar savo pasirinkimu neabejoja Gintarė. – Myliu namus, kuriuose sklinda juokas, meilė, draugystė, kuriuose šilta ir jauku. Gyvenu tuo ir mėgaujuosi kiekviena darbo diena.“
