-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Apie fotografę ir jos nuotraukų ciklus ne kartą yra rašiusi viso pasaulio spauda. Tačiau šį kartą Panevėžio ambasadorė Čikagoje ėmėsi projekto, kuris jai labai svarbus asmeniškai.
Surengusi pirmąją gyvenime asmeninę fotografijų parodą, visą gautą pelną Giedrė paaukojo vėžiu sergantiems ir neįgaliems Lietuvos bei Čikagos vaikams.
Giedrė sako kasdien dėkojanti likimui, dovanojusiam saugų gyvenimą ir sveiką šeimą. Jauna moteris tą priima ne kaip duotybę, bet kaip pareigą dalytis gėriu su kitais. Asmeninio albumo nuotr.
Praėjusį spalį Giedrė Gomes dalyvavo Čikagoje įsikūrusios lietuviškos galerijos „Siela“ naujojo sezono atidaryme. Tąkart meno įstaigos sieną puošė viena nedidelė panevėžietės daryta nuotrauka.
„Sulaukiau nemažai pagyrimų ir klausimų, kada surengsiu savo parodą, – pasakoja fotografė. – Kodėl gi ne, pagalvojau. Fotografuoju jau devynerius metus, žmonės mano darbais patenkinti, visada sugrįžta. Taip ir šovė mintis apie fotografijų parodą.“
Visgi artėjo didžiosios žiemos šventės, tad G. Gomes nutarė projektą atidėti po Naujųjų metų. Laikotarpiui, kai darbo turi mažiau, kai galės viskam ramiai pasiruošti.
Galerijos į savo fotografijų parodą duris Giedrė atvėrė vasario 12-ąją, Valentino dienos išvakarėse. Tačiau nusprendusi eksponuojamuose darbuose paliesti meilės temą vien vyro ir moters jausmais neapsiribojo. Autorė atrinko nuotraukas, bylojančias meilę visomis jos formomis: mamos ir vaiko, vaiko ir gyvūno, gamtos, tikėjimo… Vienoje fotografijoje į objektyvą žvelgia Antrojo pasaulinio karo veteranas, šimto metų senolis, apsikabinęs Amerikos vėliavą, taip parodydamas neblėstančią meilę tėvynei.
„Norėjau, kad pirmoji paroda būtų įsimintina, reikštų kai ką daugiau, – sako fotografė. – Rengiau ją ne todėl, kad kažkas ateitų ir mane pagirtų, kokia aš gabi ir talentinga.“
Parodą G. Gomes pavadino „Heart“ – „Širdis“. Jį, kaip ir temą, taip pat pasirinko neatsitiktinai: Giedrė vylėsi, kad ekspozicijos lankytojai bus žmonės didelėmis ir atviromis širdimis. Tokie, kurie susiburtų padėti labiausiai reikalingiems pagalbos. Nes užsibrėžė tikslą parodos metu surinkti kuo daugiau pinigų su klastingu vėžiu kovojantiems ir negalią turintiems vaikams ne tik Čikagoje, bet ir gimtojoje Lietuvoje.
Fotografja – tai, kas Giedrei Gomes padeda ne tik išreikšti save, džiuginti kitus, bet ir siekti labdaringų tikslų. Just Gaba Photography nuotr.
Fotografė patikina: surengti parodą nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti. Pakabinti kelias gražias nuotraukas tikrai neužtenka. Reikia ir galerijos patalpas išsinuomoti, ir atspausdinti parodinės kokybės fotografijas. Jau vien tai atsiėjo tūkstančius. O kur dar vakarą praskaidrinanti pianistės muzika, vaišės svečiams… Susidėjo išties nemenka suma.
„Labai nemėgstu žmonių prašyti pagalbos, tiesiog nepatogiai jaučiuosi. Ypač jei reikia prašyti piniginės paramos. Aš net šeimoje nemoku to daryti. Atrodo, kam kaulyti, jei pati turiu kojas ir rankas, viską pasidarysiu“, – šypteli Giedrė.
Tad kai draugės pasiūlė ieškoti rėmėjų parodai surengti, vilkino laiką iki pat paskutinės minutės. Galiausiai parašė laišką su prašymu paremti parodą, bet niekaip nedrįso jo kam nors išsiųsti – prireikė laiko įkalbėti save.
„Pagalvojau: na, kas blogiausia gali nutikti? Pasakys „ne“ – ot tai bėda! – juokiasi dabar Giedrė. – Visgi ne sau prašiau, o sergantiems vaikams.“
Laiškus G. Gomes išsiuntinėjo lietuvių kompanijoms, įsikūrusioms Čikagoje. Taip pat parašė vienam pasiturinčiam vyrui, vardu Benas. Jis kilęs iš Albanijos, yra vedęs lietuvę. Giedrei dar visai neseniai teko fotografuoti jo 50-metį.
„Nusiunčiau laišką ir jau po penkių minučių gavau atsakymą. Tai buvo pirmasis atsakymas į prašymą padėti finansiškai, tad man pakirto kojas. Tris dienas žiūrėjau į tą žinutę ir paniškai bijojau ją atidaryti“, – prisimena fotografė.
Visgi kažkaip prisivertusi perskaityti laišką, Giedrė apstulbo. Benas rašė, jog labai nori prisidėti ir dovanos 3 tūkst. dolerių parodai surengti.
„Jo dosnumas padengė visas mano nuotraukų gamybos išlaidas. O spaustuvė suteikė dar 30 procentų nuolaidą! Tada supratau: prašykite ir jums tikrai bus duota.“
Paprasta idėja, ne toks paprastas jos įgyvendinimas ir daugybės gerų žmonių parama padėjo buvusiai panevėžietei įgyvendinti iškart dvi svajones: surengti pirmąją savo darbų parodą ir surinkti lėšų labai kilniai misijai. Just Gaba Photography nuotr.
Kitas panevėžietis Andrius Bučas, valdantis restoraną Čikagoje, pasirūpino užkandžiais vakaro svečiams. Žinia apie kilniu tikslu rengiamą parodą pasidalinus socialiniuose tinkluose, žmonės patys pradėjo rašyti ir siūlyti savo paslaugas. Kas prisidėjo pinigais, kas užkandžiais, kas desertais.
„Sutikau tiek gerų žmonių, tiek norinčių padėti ir bent kažkaip prisidėti!“ – neatsistebi fotografė.
G. Gomes tąkart pavyko surinkti per 5 tūkst. dolerių. Pusė jų iškeliavo į organizacijos „Chicago Mother‘s Foundation“, kitaip „Vilties aitvarai“, fondą. Tai – ne pelno siekianti organizacija, kuri rūpinasi sergančiais vaikais Lietuvoje ir Čikagoje.
„Mano draugė Edita, šios organizacijos prezidentė, man papasakojo apie ligoniukus, kuriais rūpinasi. Nė minutės nesuabejojau, kad pinigai nukeliaus tiems, kam labiausiai reikia“, – džiaugiasi galėjusi prisidėti Giedrė.
Dar tūkstantį dolerių ji nusiuntė gerai pažįstamai Mildai, kurią sutiko prieš dvidešimt metų, kai gyveno Floridoje. Jos penkerių metų dukrelė Sofija susirgo retu inkstų vėžiu, kurį pavyko išgydyti. Tačiau praėjusią vasarą liga smogė vėl.
Tokia pati suma nukeliavo ir Dženitai Vaičiulienei, gyvenančiai Jurbarko rajone. Neįgaliai vienišai mamai, auginančiai taip pat neįgalią dukrą Miglę. Mergaitei, gimusiai su Dauno sindromu, nustatytas cerebrinis paralyžius. Mama už Giedrės paaukotus pinigus jau nupirko ėjimo takelį, tikėdamasi, kad Miglutės raumenys sustiprės ir ji pradės vaikščioti. G. Gomes svajoja kada nors nuvežti Miglę į Klaipėdos delfinariumą nors vienam terapijos su delfinais seansui.
Dar tūkstančio dolerių auką Giedrė nusiuntė Skaistei Mickutei – irgi vienišai mamai, kuri augina net penkis vaikus. Viena jų – dukrelė Evelina – taip pat serga cerebriniu paralyžiumi. Už gautus pinigus mama pirks mankštos kamuoliukų, lavinamojo smėlio, kitų terapinių priemonių. Nori atžalai parūpinti ir specialias pirštines, nes mergaitės rankytės labai dreba, jas sunku valdyti.
„Man baisu net įsivaizduoti, kaip jaučiasi tėvai, matydami šitaip sergančius vaikus“, – atsidūsta G. Gomes, kuriai pačiai sunkios ligos tema ne svetima. Kovo 11-ąją fotografė šventė trejų metų pasveikimo nuo onkologinės ligos sukaktį.
„Aš be galo laiminga, kad esu gyva, sveika ir kad galiu daryti tai, ką mėgstu labiausiai. Liūdna, kai suaugęs žmogus išgirsta vėžio diagnozę, bet dar liūdniau, kai tai atsitinka vaikui“, – apgailestauja Giedrė.
Ji krūties vėžio diagnozę išgirdo būdama 35-erių. Tuo metu maitino savo antrąjį sūnų ir nelabai kreipė dėmesį į tai, jog mažylis atsisako vienos krūties. Be to, manė, visai natūralu, kad žindant abi krūtys gali išoriškai skirtis.
Giedrė prisipažįsta, jog jai baisu net įsivaizduoti, kaip jaučiasi tėvai, matydami savo vaikus sergančius ar atsidūrusius karo pragare. Tokio kiekvienai motinai pažįstamo nerimo vedama ji su draugėmis ir pasinėrė į labdaringą veiklą.
Vis dėlto, kadangi šeimoje iš mamos pusės būta labai daug vėžio atvejų, paprašė ginekologo siuntimo mamogramai – dėl visa pikta.
„Visoms mano šeimos moterims vėžys buvo diagnozuota iki keturiasdešimties, tad nenorėjau laukti“, – sako Giedrė.
Rentgeno nuotraukos nieko neįprasto neparodė, tačiau gydytojas nusiuntė ištirti dar ir kraują – kad sužinoti, ar turimas šios ligos genas, teigiamas BRCA1.
Deja, tyrimo rezultatai nenudžiugino: šansas, jog Giedrė susirgs krūties vėžiu iki 70-ies, siekė 87 procentus, kiaušidžių vėžiu – 63 procentus.
„Pamenu, kaip gydytojas mane pasikvietė, kad praneštų blogas žinias, – pasakoja. – Bet aš esu labai pozityvus žmogus ir visada bet kurioje situacijoje bandau įžvelgti ką nors gero. Tad nenusiminiau nė minutei. Tiesiog padėkojau ir išėjau.“
G. Gomes svarsto, jog išgirsta naujiena apie genetiškai paveldimą didžiulę ligos tikimybę buvo savotiškas išganymas: ji suprato gavusi progą pakeisti savo ateitį.
„Apsidžiaugiau, kad tai žinodama galiu išvengti to, ką iškentė mano amžinąjį atilsį močiutė ir teta, mirusios nuo krūties vėžio“, – sako moteris, nedelsdama susiradusi patį geriausią plastikos chirurgą Čikagoje ir chirurgę, kurios specializacija – krūtų šalinimo operacijos.
Net tokioje nepavydėtinoje situacijoje jai, Giedrės manymu, pasisekė dukart, mat sveikatos draudimas tokias išlaidas padengia. Amerikiečiams atrodo paprasčiau padaryti prevencinę operaciją nei metų metus gydyti vėžiu sergantį žmogų.
„Kaip šiandien pamenu, kokia laiminga važiavau pašalinti krūtis ir jas pakeisti implantais“, – drąsiai apie savo ligą pasakoja lietuvę. Nors, neslepia, priėmusi sprendimą užbėgti ligai už akių ir pašalinti krūtinę, išklausė visokiausių nuomonių. „Tu dar jauna, tau tik 35-eri, kam tau to reikia“ – vienas per kitą atkalbinėjo aplinkiniai. Tačiau Giedrė buvo nepalaužiama.
„Tuo metu namuose manęs laukė du maži vaikai. Vienam sūnui buvo treji, kitam – penkeri. Na jau ne, pagalvojau, našlaičiais jie tikrai neliks vien dėl to, kad mama pabijojo paaukoti krūtis“, – sako Giedrė, juolab kad šios savo misiją jau atliko – išmaitino du sveikus vaikus.
Kovo 11-ąją G. Gomes nuvyko į apžiūrą po operacijos ir išgirdo pribloškiančią žinią: po atlikto jau pašalintos krūties audinio tyrimo buvo rastas pirmosios stadijos vėžys.
„Kas galėjo pagalvoti? Ėjau profilaktiškai pašalinti krūtį, o pasirodo, pačiu laiku. Trigubas neigiamas vėžys labai sparčiai auga. Jei būčiau laukusi dar šešis mėnesius, man jau būtų reikėję chemoterapijos ir radiacinio gydymo“, – aiškina Giedrė.
Vos atsigavusi po pirmosios operacijos, ji ryžosi ir antrajai – suskubo pašalinti ir kiaušides, nes jų vėžys – dar klastingesnė liga: ją aptikti beveik neįmanoma, o kai jau pavyksta, būna per vėlu. Lygiai taip pat, pasak lietuvės, pasielgė ir aktorė Andželina Džoli, turinti tokį pat vėžio geną.
„Aš kiekvieną kartą susitikusi su gydytoju jam dėkoju, kad padarė tą kraujo tyrimą, apie kurį aš nė nebuvau girdėjusi, ir kad išgelbėjo man gyvybę.“, – G. Gomes tvirtai įsitikinusi, jog atvirai kalbėdama apie savo ligą ir sveikimą kažkam gali padėti.
„Jei kas sužino apie vėžiu sergančius, siunčia juos pas mane pasikalbėti. Jau dvi čia gyvenančias merginas nuraminau. Jos labai išgyveno dėl galimo vėžio, dėl biopsijos rezultatų, dėl laukiančios operacijos. Tačiau nereikia bijoti tirtis“, – drąsina.
Giedrė puikiai supranta, kaip būna baisu, kai pasiekia blogi tyrimų rezultatai. Tačiau geriau jau juos gauti anksčiau, kai dar gali kažką pakeisti, o ne tuomet, kai jau per vėlu.
„Jei kažką neįprasto jaučiate, eikite tikrintis. Greičiausiai tai nieko blogo nereikš, bet jei vis dėlto sergate ir ligą aptiksite anksti, turėsite viltį pasveikti“, – pabrėžia.
Surinkusi solidžią paramą sergantiems vaikams. G. Gomes neliko abejinga ir nuo karo nukentėjusiems Ukrainos žmonėms. Karas Giedrei – taip pat iki skausmo pažįstamas. Jos vyras Kelvio Gomesas yra Jungtinių Amerikos Valstijų karo veteranas, dalyvavęs ne vienoje pavojingoje misijoje karo
niokojamuose kraštuose.
Lietuvė su būsimu vyru susipažino prieš jam išskrendant tarnauti į Iraką. Po kiek laiko Giedrė metams į karštąją karo zoną Afganistane neramia širdimi išleido jau sutuoktinį.
Giedrė prisipažįsta: nesuskaičiuotų, kiek ašarų buvo išlieta išleidus mylimą vyrą į dar vieną, tačiau labai pavojingą misiją.
„Pamatydavau, kad pašautas toks pat malūnsparnis, kokiu jo komanda skraidydavo, ir iš karto laidodavau“, – sunkias akimirkas prisimena panevėžietė.
Nurimdavo tik tuomet, kai gaudavo elektroninį laišką iš vadovybės, patvirtinantį, jog tai nebuvo jos vyras ir jam šiuo metu viskas gerai. Dažnai apie įvykius karo zonoje Giedrė sužinodavo anksčiau, nei apie juos pranešdavo per žinių laidas.
„Tai buvo labai ilgi metai, – prisipažįsta G. Gomes. – Vėliau pastojau ir nutarėme, kad kario karjera baigta. Tėvas turi būti namie su vaiku.“
Jauna dviejų sūnų mama ne iš nuogirdų žino, ką reiškia sunki liga ir karo grėsmė mylimiems žmonėms. Giedrės vyras Kelvio – buvęs Jungtinių Amerikos Valstijų karys.
G. Gomes prisipažįsta, jog labai sunkiai priėmė žinią apie visai netoli Lietuvos, Ukrainoje, pradėtą karą. Pirmomis dienomis buvo tiesiog prilipusi prie televizoriaus ir sekė kiekvieną pasirodžiusį pranešimą.
„Maniau, kad gali prireikti kokių raminamųjų. Tai labai mane paveikė“, – neslepia Giedrė.
Paaukojusi pinigų į Ukrainos kariais besirūpinančios organizacijos „Blue / Yellow“ sąskaitą, dabar G. Gomes padeda organizacijos „Vilties aitvarai“ vadovei Editai dalytis žinia apie karo zonoje vargstantiems ukrainiečiams organizuojamą paramą. Turėdama socialiniuose tinkluose daugiau nei 7 000 sekėjų, ji aktyviai dalijasi prašymu aukoti tai, ko karo siaubiamos šalies gyventojams šiuo metu labiausiai trūksta.
„Yra tokiu amerikiečių, kurie norėtų prisidėti, bet nežino kaip. Tad pamatę prašymą, mielai prisideda ir siunčia reikalingus daiktus Editai. Ne visi gali sau leisti kažką nupirkti, bet tikrai gali pasidalinti žinia su kitais. Taip ir sukamės kartu“, – pasakoja fotografė.
Ukrainos žmonėms aktyvi čikagiečių bendruomenė jau parūpino šiltų miegmaišių, vaistų, medicinos priemonių, kitų būtinų daiktų.
„Dėžės su parama plaukia kasdien, – džiaugiasi Giedrė. – Paskui ji kraunama į lėktuvus ir gabenama į Lenkiją. Iš ten – kur labiausiai reikia.“
Gera daryti geraEmpatiškumo genas, atrodytų, užkoduotas G. Gomes kraujyje. Ir savo atžalas nuo mažų dienų ji moko, jog visada reikia dalytis su tuo, kuriam gyvenime pasisekė mažiau. Kasmet kartu su sūneliais Giedrė dalyvauja bėgimo maratone, bėgdami renka aukas onkologiniams ligoniams, įtraukia atžalas į įvairias prasmingas iniciatyvas.
Savo norą pasaulį daryti gražesnį G. Gomes aiškina labai paprastai: jai tiesiog labai gera aplinkui matyti laimingus žmones. Ypač kai prie tos laimės bent menka dalimi galėjo prisidėti pati.
„Vien pagalvojus apie tai, kad tie keli mano nupirkti miegmaišiai leis kokiam vaikui Ukrainoje šilčiau išsimiegoti, širdyje pasidaro labai gera“, – Giedrė sako pastebėjusi, kad kuo daugiau duoda, tuo daugiau jai pačiai sugrįžta.
„Labai tikiu karma. Visada noriu atiduoti duoklę už tai, kad man sekasi, kad esame sveiki, laimingi, kad turime darbus ir ką padėti ant stalo“, – priduria fotografė, iš patirties žinanti, kaip gera sulaukti vilties, kai mažiausiai to tikiesi.
