Avantiūristai į Alpes

Avantiūristai į Alpes

Praėjusią liepą septyni nepažįstami keliautojai sėdo ant keturių motociklų ir patraukė į Alpes – įkvėpti gurkšnelio kalnų oro ir nuotykių dvasios.

Beveik dvi savaites trukusi ir maždaug devynis tūkstančius kilometrų nusidriekusi Nerijaus, Astos, Liudo, Juditos, Augustino ir Oksanos kelionė, anot jos vedliu tapusio Nerijaus, ne tik dovanojo nepamirštamų vaizdų ir emocijų, tačiau pareikalavo ir nemažai jėgų bei pažėrė aibę iššūkių.

Nerijus sako kiekvieną kelionę priimantis kaip avantiūrą ir jos skrupulingai neplanuojantis. Tiesiog susidedantis orientyrus, sėdantis ant motociklo ir traukiantis, kur akys mato.

„Aišku, visada yra startinis planas, per kiek laiko ir kaip pasiekti pradinį tašką. Tačiau po to palieku viską savieigai“, – paaiškina vyras.

Lygiai taip pat buvo ir su spontaniška kelione į Alpes, kai jam draugiją palaikė grupė nepažįstamųjų.

Nerijus neneigia: nepažįstamiems žmonėms ir taip nėra lengva kartu keliauti, visų skirtingi poreikiai ir charakteriai. O šiuo atveju, susitikę ir susipažinę vos keletą akimirkų prieš didžiąją kelionę, išvis nenumanė, ko tikėtis.

„Nežinojau, kas ir kaip bus, – galų gale, su kuo važiuosiu ir kas tai per žmogus. Todėl tai ir vadinu avantiūra, nes taip dariau pirmą kartą, o daugelis to nedarytų niekada ir net nesutiktų su tuo, kad tai įmanoma!“ – įsitikinęs motociklininkas.

Nerijus sako kiekvieną kelionę priimantis kaip avantiūrą ir jos skrupulingai neplanuojantis. Tiesiog susidedantis orientyrus, sėdantis ant motociklo ir traukiantis, kur akys mato.

Planus sugriovė meilė

Drąsios kelionės motociklais idėja Nerijui kilo dar prieš metus.

Po apsilankymo Graikijoje motociklininkas internetinėje erdvėje pasidalijo įspūdžiais bei nuotraukomis ir, žinoma, sulaukė gausybės dailiosios lyties atstovių komentarų. Merginos lyg susitarusios tvirtino, jog tai būtų tiesiog svajonių kelionė.

„Kadangi galinė motociklo sėdynė neužimta, pasiūliau kam nors važiuoti kartu kitais metais, – prisimena Nerijus. – Sulaukiau daug teigiamų atsiliepimų ir mano kelionių horizonte atsirado Vilija. Pasikeitėme keliomis žinutėmis, vėliau dar susiskambinome ir sutarėme, kad jei mūsų abiejų gyvenimą toliau puoš saldi vienatvė, ateinančiais metais rauname motociklu į pasaulio kraštą!“

Tačiau atėjęs pavasaris atnešė naujų vėjų į Vilijos gyvenimą.

„Mes taip niekada ir nesusitikome, – sako Nerijus. – Tai reiškė, kad praradau kelionių partnerę ir vėl atsidūriau pradiniame taške: su tuščia sėdyne už nugaros. O kelionę planuoti buvau pradėjęs dar žiemą.“

Kita kelionė – kiti tikslai

Šios kelionės tikslas, anot Nerijaus, buvo pervažiuoti kiek įmanoma daugiau kalnų perkėlų. Tai reiškė savotišką „šokinėjimą“ per Austrijos, Šveicarijos, Prancūzijos ir Italijos kalnus, tai pakylant į jų aukštumas, tai vėl nusileidžiant.

Nerijus sako nemėgstantis keliauti vienas, tad jam būtinai reikėjo kelionės bičiulio.

„Kadangi esu empatiškas, man kito žmogaus emocija reiškia labai daug. Gėrėtis kažkuo drauge su kitais yra daug stipriau, nei tai daryti vienam“, – tikina vyras, solo kelionių esą atsikandęs dar gyvendamas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tuomet, sėdęs ant motociklo, Nerijus mėgdavo dingti savaitgaliui ar kelioms dienoms nuo visų, o kartu ir nuo savęs.

„Tačiau tai buvo visiškai kita gyvenimo situacija ir visai kiti kelionės tikslai – daugiau savęs paieškos, meditacija, galvos pravalymas, – sako motociklininkas. – Anuomet keliaudavau į niekur. Tiesiog į ramybę. O dabartinių kelionių tikslas yra pamatyti, atrasti, galų gale – parodyti.“

Iššūkis lietuviškam drovumui

Dar prieš avantiūrą su Alpėmis Nerijui buvo tekę pakeliauti motociklu su kitu žmogumi ir jis tikina jutęs, kaip nuo teigiamų bendrakeleivio emocijų pasikraudavo pats.

„Tuomet ir grįžo idėja nevažiuoti vienam, o pabandyti susirasti pakeleivę. Taip keliose motociklininkų ir keliautojų grupėse atsirado mano įrašas su pasiūlymu prisijungti merginai“, – paaiškina.

Kodėl tik merginai? Nerijui tai buvęs savotiškas socialinis eksperimentas.

„Mes, lietuviai, dar esame labai suvaržyti žmonės. Sunkiai atsikratome stereotipų, mums per daug svarbi aplinkinių nuomonė. Galų gale per daug svarbus ir įvaizdis, kuri susikuriame“, – įsitikinęs vyras, metęs iššūkį lietuviškam drovumui ir norui visada visur įžvelgti kažką blogo.

Pasiskelbęs, jog kelionei ieško merginos, jis net tikėjęsis sulaukti kažko panašaus į bombos sprogimą ir komentarų su nešvankiomis potekstėmis. Tačiau, Nerijaus nuostabai, to beveik nebuvo.

„Aš nemanau, kad vaikinas ir mergina negali būti tik draugai. Pats turiu draugių merginų, su kuriomis bendraujame jau daugybę metų ir visuomet randame laiko susitikti išgerti kavos. Tačiau aš taip pat nemaniau, kad bus įmanoma atrasti nepažįstamų merginų, kurios prisijungs prie tokios kelionės“, – prisipažįsta motociklininkas.

Šios kelionės tikslas, anot jo, buvo pervažiuoti kiek įmanoma daugiau kalnų perkėlų. Tai reiškė savotišką „šokinėjimą“ per Austrijos, Šveicarijos, Prancūzijos ir Italijos kalnus, tai pakylant į jų aukštumas, tai vėl nusileidžiant.

Kompanionų ratas išsiplėtė

Nors keliauti motociklu į Alpes Nerijus ketino tik su viena nepažįstamąja, aplinkybės planus ir vėl pakoregavo – gerokai! – kai norą prisijungti pareiškė būrys motociklų entuziastų.

„Mano nuostabai atsirado net penkios merginos, kurios labai tuo susidomėjo. Susirašiau su visomis, nes norėjau, kad išvažiuotų būtent ta, kuri labiausiai nori, tačiau nelabai turi galimybių, – pirmąjį atrankos etapą prisimena keliautojas. – Galbūt tai skambės labai šabloniškai, tačiau norėjau išpildyti prisijungusio žmogaus svajonę. Juk yra tiek dalykų, kuriuos norėtume padaryti, bet sutrukdo finansai, laikas, o gal tinkamo žmogaus nebuvimas…“

Bet tada įsilieti į keliautojų gretas netikėtai pasisiūlė dar vienas motociklininkas, ne tik pasiryžęs važiuoti drauge, bet taip pat priimti pakeleivę, jei tokia atsirastų.

„Susiformavo dar vienas ekipažas ir jau buvome keturiese. O po geros savaitėlės prisidėjo ir mano draugas su savo mergina bei dar vienas motociklininkas“, – pasakoja Nerijus.

Pirmoji visų keliautojų pažintis įvyko bendraujant tarpusavyje virtualiai. Tačiau, anot Nerijaus, viena yra bendravimas per atstumą ir visiškai kita – fiziškai būti vienam šalia kito net dvi savaites.

„Jau bendraujant man nerimą pradėjo kelti kai kurie aspektai, tačiau trauktis nebuvo kur, – juokiasi Nerijus. – Sniego lavina pajudėjo ir beliko žiūrėti, ar pavyks išlaviruoti.“

Tą akimirką vyras sako supratęs, jog išvykos organizavimas ir toliau lieka ant jo pečių, tik rūpintis jau reikia visa keliautojų grupe.

Pasak Nerijaus, bene daugiausia iššūkių kėlė nakvynės vietų paieškos tokiam būriui žmonių. Vakarų Europoje, pradedant Lenkija, stovyklauti gamtoje su palapine griežtai draudžiama.

„Kai važiuoji vienu motociklu, gali lįsti į kokį užkampį ir sau ramiai išsimiegoti. Bet to nepadarysi su motociklininkų būriu ir visu palapinių miesteliu“ , – juokiasi pašnekovas.

Motociklininkų svajonė

Kodėl Alpės? Nerijus tikina, jog jam, nežinančiam nieko gražesnio už gamtą, toks pasirinkimas atrodęs tobulas.

„Man miestai, architektūra nėra tokie įdomūs. Nebent tai būtų griuvėsiai ar kokie požeminiai tuneliai. Aš – gamtos vaikis“, – šypteli motociklininkas.

„Anuomet keliaudavau į niekur. Tiesiog į ramybę. O dabartinės kelionės yra su tikslu pamatyti, atrasti, galų gale – parodyti“, – sako Nerijus.

Pasak Nerijaus, Alpėse atsiveria daugybė nuostabių vaizdų – kalnai, tarpekliai, kriokliai ir urvai. Todėl, be organizacinių darbų, jis dar su didžiule aistra kibo į filmavimo mokymus, mat buvo užsibrėžęs tikslą visą neeilinę kelionę įamžinti kamera.

Nerijus neslepia, kad pradinėje projekto stadijoje nebuvo labai lengva, tačiau viską atpirko džiugios laukimo nuotaikos ir netikėtai malonios pažintys. Tame etape jam teko susidurti su daugybe nepažįstamų žmonių, kurie sužavėjo savo atvirumu ir neabejotinai Nerijaus gyvenimui suteikė naujų spalvų.

„Stabtelėjus Kaune viena mergina į kelionę mums prikrovė tiek kareiviškų maisto davinių, kad maniau, jog reikės priekabą kabinti“, – žmonių draugiškumu prieš kelionę įsitikino Nerijus.

Kelionę baigė autobusų stotyje

Nuotykiai prasidėjo ekipažams dar nė nepajudėjus iš vietos, kai Nerijus sulaukė bendrakeleivės Oksanos skambučio: jos vairuotojas tik ką pranešęs, jog niekur nebevyks.

„Iki starto buvo likę apie šešiolika valandų. Mergina pasiėmusi atostogų, susipirkusi visą aprangą, laukė tos kelionės du mėnesius… – kiek nemalonią pradžią mena Nerijus. – Vis dėlto vėjas, regis, papūtė geron pusėn ir jis nutarė važiuoti.“

Kelionė buvo numatyta ganėtinai sunki fiziškai. Pirmąją dieną planuota įveikti bene 800 kilometrų, o antrąją – tik šimtu mažiau. Tad ir čia, anot Nerijaus, būta nesklandumų.

„Jau antrąją dieną antrasis ekipažas perėmė vadovavimą ir mes tenuvažiavome 350 kilometrų“, – juokiasi motociklininkas ir priduria būtent tuomet supratęs, kad išvažiavo su visiškai nepažįstamais žmonėmis, ir vien tai yra atskiras iššūkis.

Tiesa, savo bendrakeleivei Astai, užėmusiai jo motociklo galinę sėdynę, Nerijus negaili gražių žodžių. Sako, jog su ja visą kelionės laiką puikiai sutarė ir suprato, ką reiškia turėti tvirtą užnugarį.

Trečiąją dieną kelionės planas vėl sušlubavo. Pasiekti tikslą ekipažai vėlavo kone visą parą, tad kalnus išvydo tik ketvirtą dieną, o penktą pagaliau žavėjosi kalnų perkėlomis.

„Vos porą jų įveikus ir pasiekus Italiją vakare išgirdau, jog mūsų antrasis pilotas nebenori važiuoti per kalnus, nes jam tai labai sunkus darbas ir yra baisu. Jis nutarė atsiskirti. Na, o jo keleivei Oksanai nieko daugiau neliko, kaip tik važiuoti kartu“, – pasakoja Nerijus, neslepiantis, jog buvo ir ašarų, ir pykčių. Atmosfera stovykloje tikrai nebepriminė atostogų. Tačiau ryte ekipažai šiaip taip sutarė, kad po kelių dienų susitiks prie Komo ežero.

„Bet po keturių valandų mes gavome nuotrauką iš Oksanos, sėdinčios autobusų stotyje. Nes jai buvo duoti du pasirinkimai – oro uostas arba stotis. Ir tai pasiūlyta ne pačiu maloniausiu tonu“, neslepia Nerijus.

Padėjo kritusiems kolegoms

Kiek vėliau kompanija gavo žinią, kad Oksana autobusu iš Milano išvyko į Šveicariją paviešėti pas savo gerą bičiulį, taigi rūpestis dėl bendrakeleivės atslūgo. Tačiau kelionę teko tęsti jau trimis motociklais.

Motociklininkai patraukė link Šveicarijos, vaizdingosios Stelvio kalnų perėjos. Anot Nerijaus, tai buvusi pati įsimintiniausia kalnų perkėla. Net jei oras pasitaikė išties prastokas ir visai nepriminė vasaros – liepos mėnesį temperatūra nukrito iki šešių laipsnių. O kur dar lietus, sunkinęs kelią žemyn tekančiomis upelių kasomis?

„Rankos gerokai atgrubo, – pripažįsta Nerijus. – Be to, Stelvio perėja – labai techniškas pakilimas, ir važiuojant su keleiviu ten tikrai yra ką veikti.“

Net ir važiuodami po vieną motociklininkai griuvo staigiuose posūkiuose.

„Jei motociklininkas nepratęs, sutikęs nusileidžiantį priešpriešinį transportą turi posūkį imti daug aštriau. Tuomet pritrūksta greičio, o jei kojos trumpesnės, skriejant į stačią įkalnę tenka patikrinti kelio dangą horizontalioje padėtyje, – juokiasi keliautojas. – Telieka pasidžiaugti, kad mūsų kompanija to jausmo nepatyrė – stojome padėti pakelti tik kitų motobrolių technikos.“

Užbūrė gamtos didybė

Lietuvių kompanija kelionę tęsė per kalnus, nuostabių vaizdų dovanojusius šveicariškus ir itališkus kaimelius.

„Tai vaizdai, kurie įstrigo ilgam“, – emocijų neslepia Nerijus.

Turtinga įspūdžių, šiaip kelionė buvo ekonomiška: bendrakeleiviai miegodavo kempinguose, apsipirkdavo parduotuvėse – neišlaidavo. Nebent tik kartais, nes, juokiasi, neparagauti tikros vietinės itališkos picos būtų buvusi tikrų tikriausia nuodėmė.

Prisisotinę kalnų vaizdų, motociklininkai pakeitė maršrutą ir pasuko į Italijos pietus – link užburiančio Komo ežero. Apsistoję kempinge gavo įspūdingą vietą prie pat kranto.

„Tačiau ten susipažinome ir su itališkais uodais. Tie padarai turi tą pačią bjaurią savybę, kaip ir lietuviški, – smarkiai kąsti“, – kvatojasi Nerijus.

Nerijus neneigia: nepažįstamiems žmonėms ir taip nėra lengva kartu keliauti, visų skirtingi poreikiai ir charakteriai. O šiuo atveju, susitikę ir susipažinę vos keletą akimirkų prieš didžiąją kelionę, išvis nenumanė, ko tikėtis.

Motociklininkas kiek apgailestauja, kad, atsidūrę taip arti, jie nepasiekė Prancūzijos. Tai buvo didžiausias nusivylimas, bet vyras neabejoja, jog Prancūzijos Alpės lieka ateičiai.

„Toliau traukėme link Genujos. Ten aplankėme jūrą, pasisukinėjome po senamiestį, kuris tikrai įspūdingas. Laikas pradėjo spausti, tad ruošėmės link namų. Kalnų jau buvome pasiilgę, tad sukome atgal į Alpes“, – pasakoja keliautojas.

Kartoti nebedrįstų

Pasak Nerijaus, buvo smagu vėl grįžti iš miesto ir greitkelių eismo į kalnus, matyti didingus vaizdus ir justi gryną orą.

„Aš vėl kvėpavau tuo, kas mane čia atvedė, – šypsosi Nerijus. – Mano keleivė Asta, atrodo, gyveno tuo pačiu. Išmokom važiuoti kaip komanda. Buvo aišku, kada ir kaip reikia sėdėti, pasilenkti ar balansuoti. Tai labai svarbi važiavimo dviese dalis.“

Nerijus sako šioje kelionėje supratęs, kad visi žmonės yra individualybės. Išmokęs nesijausti kaltas, jei ne viskas einasi taip, kaip iš anksto planuota.

„Man buvo labai didelis išmėginimas išskaityti žmonių nuotaikas iš veidų. Kai nepažįsti žmonių, nežinai, ką tam tikra veido išraiška reiškia. Kartais atrodė, kad viskas tiesiog eina tik blogyn ir nebeliko jokio mėgavimosi. Bet gal man tik taip atrodė?“ – svarsto.

Pasak vyro, net jei ši kelionė motociklais jam pačiam daug davė, kartoti jos nebesiryžtų.

„Ar išvažiuočiau vėl su nepažįstama bendrakeleive? Turbūt ne. Ar važiuočiau su motociklu grupe? Ne. Reikia būti labai gerais bičiuliais ir turėti bendrų tikslų. Tuomet misija tampa visavertė ir gali mėgautis tuo, kur esi ir ką darai“, – mano Nerijus.

Įvertino gyvybės kainą

Šiuo metu Norvegijoje, Bergane gyvenantis ir dirbantis Nerijus su motociklais nesiskiria nuo pat vaikystės.

Viskas prasidėjo nuo mažo mopedo, vėliau sekė senutis IŽ‘as, dar vėliau JAWA ir „Harley-Davidson“ stiliumi perdarytas „Dniepras“.

Nuo galingos transporto priemonės Nerijaus neatgrasė net labai sunki avarija, vos nekainavusi jam gyvybės.

„Dingo atmintis, kuri, ačiū Dievui, po truputį grįžo. Tačiau atvaizdas veidrodyje to neleidžia pamiršti“, – atviras motociklininkas.

Po nelaimės prabėgus porai metų lietuvis išvyko gyventi į JAV. Ten sena aistra plieniniams žirgams kaipmat atgijo ir motociklai vėl grįžo į jo gyvenimą. Laisvesniu laiku pradėjo bastytis po valstijas.

„Dabar, gyvendamas Norvegijoje, kai tik randu laisvesnio laiko, ir vėl traukiu į savaitgalio keliones. Kiekvienas posūkis ar vingis atneša vis kitą vaizdą. Norvegija yra motociklininko svajonių šalis“, – patikina vyras.

Anot jo, šioje šalyje gali keliauti tūkstančius kilometrų ir gėrėtis vaizdais nepakliūdamas į piko valandos spūstis, ir vien jau tas yra savotiškai žavu.

„Turiu du motociklus, tad kartais pasikviečiu tautiečius apsilankyti ir išbandyti norvegiškus kelius. Nepamirštami įspūdžiai kiekvienam apsilankiusiam“, – tvirtina Nerijus, vien šiais metais motociklu įveikęs daugiau nei 25 000 kilometrų. Ir jau rezga planus kitais metais juo pasiekti Portugaliją.

„Dar laukia Norvegijos šiaurė, pakeliui Lofoteno salos ir Nordkapo kyšulys Magerojos saloje, – vardija. – Tai daugelio motociklininkų kelionių gairės…“

O su žygio į Alpes kompanionais ryšio Nerijus prisipažįsta neišlaikęs.

„Nesusipykom, viskas gerai. Tačiau dabar visi pasinėrę į darbus ir savus reikalus. Visgi kai būsiu Lietuvoje, neabejoju, tikrai rasime progą susibėgti ir palaidyti liežuvį“, – šypsosi pašnekovas.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų