Į Afriką – ieškoti savęs

Į Afriką – ieškoti savęs

Gabrielei Babravičiūtei skautybė daug platesnė sąvoka nei stereotipinis įsivaizdavimas apie žygius ir už gerus darbus ženklelius gaunančius vaikus – ji būsimąją pedagogę nuvedė net į kitą žemyną.

Skautija – tai gyvenimo būdas, auginantis stiprią, atsakingą, patriotišką ir mylinčią asmenybę, teigia Gabrielė Babravičiūtė, pati skautauti pradėjusi devynerių. Jau tada tai pakeitė mergaitės gyvenimą. O kuo toliau, tuo darėsi įdomiau.

Dabar Gabrielė – kandidatė į vyresniuosius skautus. Pakeliui patirti iššūkiai – patys įvairiausi: gamtoje, komandinėje veikloje, darbe su vaikais, – anot pedagogės kelią pasirinkusios merginos, davė jai begalę gyvenimiškos patirties.

Dalysis su Lietuva

Pasak G. Babravičiūtės, skautai gyvena nuostabiomis vertybėmis: meilės gamtai, bendradarbiavimo, pagarbos vienas kitam ir tarnavimo Tėvynei. Jomis mergina dabar ir vadovaujasi gyvendama Danijoje bei studijuodama pedagogiką Būtinųjų mokytojų koledže. Sako, jog mokosi taip, kaip jai atrodo logiškiausia.

Toks gyvenimo būdas išmokė mane būti budrią ir sąmoningą, nors to dar vis mokausi su kiekvienu nauju iššūkiu“, – šypteli pašnekovė, prisipažįstanti, jog skautai ją pastūmėjo ir į švietimo sritį.

Nes visa organizacija užsiima alternatyvia edukacija, – paaiškina Gabrielė. – Supratau, jog vertybės, įgytos skautaujant, atvėrė man akis į platų pasaulį, kurį keičiame kiekvieną dieną.“

Idėja tobulinti švietimo sistemą deganti būsimoji pedagogė mato daug galimybių alternatyviai edukacijai Lietuvoje – Gabrielė Babravičiūtė neabejoja, jog ir poreikis tam yra. Asmeninio albumo nuotraukos

Į Daniją lietuvė išvyko mokytis. Juk dar būdama šešiolikos išsikėlė tikslą – pakeisti Lietuvos švietimo sistemą. Po mokyklos norėjo atsikvėpti, tad neskubėjo stoti į bet kurį universitetą iš plataus sąrašo. Gavo darbą privačioje pradinėje mokykloje kaip mokytojo asistentė ir galutinai įsitikino, kad gyvenimą nori sieti su švietimu. O praėjusių metų pradžioje visai netyčia užtiko reklamą apie Būtinųjų mokytojų koledžą Danijoje ir pasakė sau, kad jei nori patirti netradicinę sistemą, – kas, mano Gabrielė, yra būtina, – turi mokytis būtent ten.

Tik po to perskaičiau koledžo programą ir… susižavėjau dar labiau, – pasakoja G. Babravičiūtė. – Programa išties netradicinė ir pilna visko. Pirmasis periodas daugiausia sukasi apie kelionę į Vakarų Afriką ir žinių atgabenimą Europai. Antrasis – apie Europos realybę, o trečiasis – apie mokymo praktiką.“

Kadangi nusprendė švietimo sistemą keisti, o ne tik jai tarnauti, Gabrielė sako suvokusi, kad teks žinių semtis iš pasaulio.

Užtat Lietuva nepalieka mano minčių ir viskuo, ką išmoksiu, noriu dalintis būtent su ja“, – žada kitokią pedagogiką atradusi mergina.

Kelionėje ieško ryžto keisti

Šiuo metu G. Babravičiūtė pagal koledžo programą keliauja po Vakarų Afriką studentų pilnut pilnutėliu autobusu. Ten ir miega, ir valgo, ir mokosi, ir gyvena. Nors studijų sąlygos labai tolimos įprastosioms, lietuvė tikina šios naujos patirties labai laukusi.

Keliauti ir patirti įvairias kultūras man be galo patinka, – sako Gabrielė. – Neabejoju, kad ši kelionė savotiškai pakeis mano gyvenimą. Tačiau ne tiek ji pati, kiek patirtis, kuri ateina su ja ir keliavimo būdu – su komanda, studijuojant.“

Būsimoji pedagogė įsitikinusi, kad keliavimas ieškant kitokios pedagogikos yra būdas išeiti iš komforto zonos, atverti galimybes, o svarbiausia – laužyti stereotipus, su kuriais nevalingai ugdomi vaikai Europoje.

Taip augau ir aš. Tad noriu paaugti dvasiškai ir mentališkai, pamatyti kitokį gyvenimą, dar labiau vertinti tai, su kokia privilegija atėjome į šį pasaulį, ir kaupti motyvaciją ir ryžtą keisti“, – savo misiją aiškina G. Babravičiūtė.

Gabrielė sako, jog vertybės, įgytos skautaujant, atvėrė jai akis į pasaulį bei įdiegė troškimą jį keisti.

Mokosi vieni iš kitų

Keliaudama Juoduoju žemynu Pietų kryptimi, žemyn, Gabrielė su komanda kiekvienoje šalyje atlieka tyrimus. Išsirenka dominančias temas – pavyzdžiui, švietimas, politika, religija, – ir penkioms dienoms išsiskirsto grupelėmis po du ar tris. Tomis dienomis autobusas, taip pat su grupe ir tyrimo tema, keliauja link susitarto susitikimo taško.

Tirdami gauname paragaut tikrojo šalies skonio: stebim ir gyvenam vietiniu ritmu, ieškom ir randam bendraminčių, šiltų ir svetingų žmonių, kurie priima mus kaip šeimos narius, apgyvendina ir pamaitina, papasakoja istorijų ir ko nors išmoko“, – kelionės svarbą pabrėžia lietuvė.

Po kiekvieno tyrimo komandos rašo atsiskaitomąjį darbą – dėsto išsikeltas tezes, jas analizuoja, dalijasi surinkta informacija bei patirtimi.

Su komanda pasirinkome dvi pagrindines studijų temas: Afrikos žemyną, kovą su skurdu ir didžiausius šių laikų iššūkius. Taigi atliekame koledžo programos pateiktas užduotis, žiūrime su temomis susijusius filmus ir dokumentiką, aktyviai diskutuojame, mokomės iš aplinkos bei vieni iš kitų“, – šypteli pašnekovė.

Gyvenimas verda ant ratų

Kelionė į Vakarų Afriką, tiksliau – spalvingąjį Maroką, Vakarų Sacharą, Bisau Gvinėjoje, – pirmųjų studijų metų programos dalis. Gabrielės, kaip tik dabar su būsimų pedagogų komanda kertančios maliarijos zoną, patikinimu, tai – ne turistinė atrakcija. Pramoginiams maršrutams paprastai neprireikia bemaž dviejų mėnesių intensyvaus pasiruošimo.

Ruošiame pristatymus vieni kitiems apie šalis, kurias aplankysime, ir įvairias aktualijas Afrikos žemyne, apsvarstome biudžetą ir studijų planą, kalendorių, – vardija pašnekovė. – Patys įsirengėme autobuso vidų – viską nusipirkome iš komandos sutaupytų pinigų.“

Net keturis šios programos dalies mėnesius autobusas Gabrielei ir jos bendramoksliams bus ne tik transporto priemonė, bet ir klasė, virtuvė, miegamasis. Kitaip sakant – namai.

Turime lovas, virtuvę bei erdvę studijoms. Kai sustojame nakčiai, dalis komandos narių miega palapinėse, nes naktys šiltos. Taigi gyvename taip, išskyrus dienas, kai išsiskirstome grupėmis. Tuomet gyvename su vietiniais, dažniausiai su vidurinės klasės, nes jie yra pasiekiami, išsilavinę ir galintys išlaikyti kelias papildomas burnas“, – pasakoja G. Babravičiūtė.

Dabar Afrikoje, sako ji, viskas paliesta civilizacijos, ir tai truputį net liūdina. Aišku, teko važiuoti ir per dykumą, kur žmonės sunkiai gauna vandens, bet aplink pilna plastiko šiukšlių.

Teko važiuoti ir per pusiau tropinius miškus, tačiau ir čia pakelėse yra parduotuvėlių. Turbūt kiekvienoje jų, kad ir kokia maža būtų, galima rasti kokakolos. Bet ne visur vandens, – šypteli Gabrielė. – Mes, kaip privilegijuoti studentai, turintys pasirinkimą, kur ir kaip keliauti, ką ir kada valgyti, praustis ar ne, gyvename tikrai gerai.“

Tiesa, drabužius keliautojams ne kartą teko skalbtis rankomis, bet tai, anot jų, irgi savita patirtis, leidžianti suprasti, kiek tingių gyvenimo palengvinimų savo kasdienybėje turime.

Ir tai verčia vertinti ir branginti tai, kad turime tiek daug laisvės rinktis“, – sako Gabrielė.

Įsitikino svetingumu

Mums neretai atrodo, kad afrikiečiai – tarsi tos vargo pelės, kurios tik ir laukia turtingo vakariečio pinigų. Ir toks įsivaizdavimas, pasak Gabrielės, nėra labai nutolęs nuo tiesos.

Pavyzdžiui, Maroke, kuris labai skiriasi nuo kitų Afrikos šalių, nes jis geografiškai arčiau Europos, žmonės pripratę prie turistų ir keliautojų. Tad turguje ar turistiniuose miesteliuose jaučiasi nusistovėjęs mąstymas, kad baltaodžiai čia atvyko leisti nesibaigiančių pinigų.

Tačiau patirtis kaimuose ar mažesniuose miesteliuose keliaujant autostopu, anot G. Babravičiūtės, visiškai kitokia.

Žmonės be galo draugiški ir svetingi, nieko neprašo, dalijasi paskutiniu kąsniu ir šilčiausiai priima pas save namo“, – vietinių svetingumu negali atsistebėti lietuvė.

Mauritanijoje ir Senegale žmonės irgi svetingai žiūri į svetimšalius. Kaip Gabrielei pasakojo vienas Malyje sutiktas Mauritanijoje gyvenantis vaikinas, jie visi supranta, jog atvykęs svetimšalis anksčiau ar vėliau išvyks. Taigi reikia pasirūpinti, jog jis norėtų sugrįžti, – padaryti jo apsilankymą kuo malonesnį.

Kol kas Gabrielė matė tik tris iš šešių šalių, kurias suplanuota aplankyti. Bet nekantraudama laukia susitikimų su jų gyventojais. Nes bendravimas, sako, – vienas nuostabiausių kelionės aspektų, net kai negali susišnekėti žodžiais ir tenka žaisti šaradas.

Tiesa, dauguma žmonių Vakarų Afrikoje kalba prancūziškai: po kolonizavimo ir nepriklausomybės išsikovojimo ši kalba vis dar dėstoma mokyklose, ypač privačiose.

Bet net jei ir nepavyksta rasti bendros kalbos tikrąja šio žodžio prasme, vietiniai būna labai draugiški ir svetingi, šiltai priima nepažįstamus keliautojus.

Gabrielė pasakoja, jog Afrikos šalyse gyvas unikalus arbatos gėrimo paprotys, kuriuo pagerbiami svečiai.

Arbatą jie geria labai stiprią ir karčią, su neįsivaizduojamu kiekiu cukraus, – sako ji. – Arbatos ceremonija turi tris etapus: pirmasis ratas – stiprus, kaip gyvenimas, antrasis – saldus, kaip meilė, ir trečiasis – lengvas, kaip mirtis.“

Ši tradicija labiausiai paplitusi Vakarų Sacharoje, tačiau nesunku ją atrasti ir plačioje teritorijoje aplink“, – priduria lietuvė.

Dabartinį savo gyvenimo etapą Gabrielė vadina ypatingu: užuot užsidariusi troškiose universiteto auditorijose, ji su kitais Danijoje Būtinųjų mokytojų koledžo studentais deda būsimos profesijos pamatus kelionėje po Afriką.

Pirmas įspūdis – ne itin malonus

G. Babravičiūtė neslepia, kad toks įspūdis apie Afriką susiklostė ne iškart. Vos atvykusią keltu į Maroką, sako, buvo apėmęs siaubingai keistas jausmas. Tuomet pasirodė, jog tai labai uždara šalis, su begale biurokratinių procedūrų, apribojimų, daug žmonių ir labai mažai organizuotumo. Atvykusiems studentams teko daugiau nei tris valandas praleisti uoste, kol jų autobusą ištyrė rentgeno skeneriu ir vairuotojai perėjo visas patikrinimo procedūras.

Kai pagaliau mus pasiekė autobusas, negalėjom atsistebėti: per tvorą lipo ir veržėsi jauni vaikinukai. Neaišku, ar norėdami apvogti atvykstančius ir išvykstančius keleivius, ar norėdami slapta prasmukti į uostą ir pabėgti į Europą, – ne itin malonias akimirkas prisimena Gabrielė. – Tarp mūsų net užvirė karšta diskusija: kodėl žmonės bėga į Europą, kuo gyvenimas čia prastesnis, ar jie turi nuo ko bėgti?“

Keliaujant per Maroką stebino ir besikeičiantis kraštovaizdis – nuo turistų knibždančių, išdabintų miestų iki vos gyvenamos Vakarų Sacharos ir smėlėtosios Mauritanijos.

Tačiau daugiausia įspūdžių lietuvė sako parsivešianti apie žmones.

Sacharos apskrityje gyvenimas tikrai sudėtingesnis, kaimuose nedaug pasiekiamo vandens. Tačiau bendruomenės rūpinasi vienos kitomis ir kas gali, tas atveža vandens ar maisto į sunkiau pasiekiamus kampelius“, – pasakoja mergina.

Giliausius išgyvenimus ji sako kol kas patyrusi, kai reikėjo kirsti Mauritanijos ir Senegalo sieną. Islamiškoje Mauritanijoje maža kur išgirsi, jei išvis čia tai įmanoma, skambant muziką. O moterys, nors ir spalvingomis skaromis, bet apsidangsčiusios beveik visą kūną. Bet tik įvažiavus į Senegalą keliautojus pasitinka visiškai kitokia atmosfera: muzika, spalvos, atsipalaidavę žmonės.

Senegalas – terangos šalis, kaip sako vietiniai. Tai reiškia – svetingumo šalis. Jie mielai priima svečius ir svetimšalius, juos globoja ir jais rūpinasi“, – sako G. Babravičiūtė.

Kirtus Senegalo ir Bisau Gvinėjos sieną pasijautė dar kitoks laisvumas. Gabrielei susidarė įspūdis, kad vietos gyventojai net labiau atsipalaidavę, neskuba, rūpinasi savo reikalais ir per daug dėmesio keistiems atvykėliams neskiria.

Apsistojome seserinėje įstaigoje – Būtinųjų mokytojų koledže Bašil kaimelyje. Čia jausmas beveik kaip namie. Viskas panašu, bet kartu – visiškai kitaip. Vietiniai labai šiltai priėmė ir rūpinasi, čia gera ir ramu“, – apie tarpinę stotelę, kurioje šiuo metu yra, pasakoja Gabrielė.

Ypatingas gintaro gabalėlis

Kaip absoliučiai kiekviena kelionė, taip ir ši, neabejoja G. Babravičiūtė, praturtins.

Kaip mėgsta sakyti mano tėtis, keliaudami mes plečiame savo galimybių ribas. Patirdama kitokią realybę išeinu iš savo komforto zonos ir mokausi aktyviausiu būdu – darydama“, – šypteli būsimoji pedagogė, atskleidusi, jog keliaujantiems autobusu studentams teko išmokti jį prižiūrėti, taigi neretai pabūti ir mechanikais.

Kartu veržiamės į nepažintas teritorijas, dalijamės atsakomybėmis ir patirtimis, mokome ir palaikome vienas kitą. Tikiuosi grįžti į Europą su dar stipresniais tarpusavio ryšiais“, – viliasi mergina.

Gabrielė dėkoja likimui, jog buvo apdovanota nuostabiu tėčiu, kuris yra neapsakomas kelionių mėgėjas ir nuolatos plėtė ne tik savo, bet ir dukros akiratį. Jis įsteigė „Klajūnų klubą“, su kuriuo keliauja jau daugybę metų, o kai G. Babravičiūtė kiek paūgėjo, pati pradėjo veržtis vykti kartu. Vaikystėje išmaišė Lietuvą, taip pat teko aplankyti San Mariną, Islandiją, Baltarusiją. Dar truputį paaugus – Turkiją, Latviją, Estiją, Suomiją, Švediją, Norvegiją, Vokietiją, Lenkiją, Didžiąją Britaniją, Ukrainą, Azerbaidžaną, Islandiją ir galiausiai pati atvyko į Daniją.

Pasak Gabrielės, kiekviena kelionė liko kaip mozaikos dalelė jos viduje – sutikti žmonės, uosti kvapai, ragauti skoniai, įspūdžiai, pamokos bei patirtys.

Didžiausi įspūdžiai vis dar lydi iš paskutinės kelionės į Azerbaidžaną iki Kaspijos jūros. Kartu su tėčiu jie leidosi į unikalią ekspediciją.

Šios ekspedicijos tikslas, pagal tėčio idėją, buvo nukeliauti teoriniu Gintaro keliu – kai dar gyvavo Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė ir vyko mainai jos teritorijoje, būtent gintaro eksportas, – ir apvažiuoti Juodąją jūrą. Atsitiktinumas lėmė, kad tolimiausiame kelionės taške – ant Kaspijos jūros kranto radau gintarą. Kažin, ar jis iš Lietuvos atkeliavęs, bet to momento įspūdis ir meilė tėvynei, dar kartą atrasta kartu su juo, tikrai liks širdyje“, – šypsosi Gabrielė.

Iššūkiai, lietuvės įsitikinimu, tik užgrūdina būsimuosius pedagogus, be to, moko juos kitokio, gilesnio bendravimo ir savitarpio supratimo. Asmeninio albumo nuotraukos

Metas išsiveržti iš rėmų

Anot Gabrielės, kelionės yra labai puikus ir natūralus būdas mokytis. Ji prisipažįsta supratusi, kad ir pačiai dar daug ko teks išmokti.

Keliaujant po Vakarų Afriką nenuginčijamai jaučiasi Europos ir viso Vakarų pasaulio įtaka bei išnaudojimas. Prieš kelionę mokėmės pasaulio istoriją bei apie savitarpio ryšius ir koks iš tiesų susijęs, susipynęs mūsų pasaulis yra. Būdamas čia tai smarkiai jauti“, – neslepia pašnekovė.

Gabrielės manymu, šiuo metu pasaulyje labai daug chaoso: nelygybė, diskriminacija, klimato kaita, nesuprantama valstybių politika. Kol dar pati buvo moksleivė, jos netenkino nei mokymo metodai, nei programa, nors ir teko turėti ne vieną įkvepiantį mokytoją.

Jie patys kartais pasiguosdavo, jog negali mokyti taip, kaip jiems atrodo tinkamiausia. Mat yra labai ribojami programos. Tiek mokiniams, tiek mokytojams tenka taikytis, kad tilptų į programos normas“, – sako G. Babravičiūtė, tik po begalinių diskusijų su draugais ir mokytojais supratusi, jog norint padaryti teigiamą įtaką visuomenei, kelti sąmoningumo ir empatijos lygį, būtina tai daryti per švietimą.

Dėl to ir išsikėliau tokį tikslą – pakeisti švietimo sistemą. Po studijų ketinu grįžti į Lietuvą ir tęsti žygį tikslo link“, – ryžto nestokoja būsimoji pedagogė.

Komentarai

  • geriausia ieškoti savęs Antarktidoje….

    • Atsakyti
  • ieško ne tavęs, ne ko kito, o to, ką negali surasti. Taip dabar galima prisiieškoti ir koronavirusą. Reikia palaukti ieškoti, kol atras kokį vaistą nuo viruso ar kasos uždegimo. Savęs ieškoti galima ir Lietuvoje naktį, pilnaty ar spec. įstaigoje.

    • Atsakyti
  • Ieškoti dabar savęs tinkamiausia vieta karantine. Todėl pritariu, kad Antarktida yra gera vieta užsidaryti savyje. Nereiktų svajoti apie dangiškus dalykus, kai yra nemažai žemiškųjų

Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų