-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dvasios ugdymas pagal japonų filosofiją – nieko blogo nematančios, negirdinčios ir nesakančios trys išmintingosios beždžionėlės – Vakarų pasaulyje ir Lietuvoje suvokiamas kaip atsakomybės trūkumas ir problemų ignoravimas. Nematoma, negirdima ir nesuprantama politikų mūsų šalyje jaučiasi ne viena jautri visuomenės grupė. Tai ne kaktusų augintojai ir net ne miesto medžių gynėjai. Ar politikai stengiasi atstovauti bent jau tiems, kurie juos rinko? 2016-aisiais tokių buvo 1 272 734, arba 50,64 proc. piliečių.
Politologai pažymi – rinkėjų kiekybė nereiškia kokybės, kaip ir partijų programos akivaizdžiai nereiškia jų įsipareigojimo. Rinkėjams nuobodūs partijų debatai, o politikams rinkėjų nuomonė įdomi tik iki tol, kol bus išplėštas paskutinis laisvas mandatas. Rinkėjai kandidatą vis dažniau išsirenka jau stovėdami eilėje prie balsavimo kabinos ir paprastai tai ‒ politiko charizmos, įvaizdžio kūrėjų darbo ar jo bendražygių įvertinimas.
Rinkėjai kandidatą vis dažniau išsirenka jau stovėdami eilėje prie balsavimo kabinos.
Išrinktieji rinkimines programas pamiršta taip greit, lyg jas būtų rašę blunkančiu rašalu. O politinių oponentų programos prisimenamos geriau nei savos. Ir laimi Lietuvoje rinkimus kol kas ne tie, kurie žada ginti valdžios dėmesio stokojančias grupes, o tie, kurie sugeba įtikinti, kad išspręs ekonomines problemas. Arba tie, kurie patenka tarp tų kelių partijų, už kurias balsuojama, „nes taip darau visą gyvenimą“ arba „todėl, kad praėjusį kartą balsavau už jų oponentus“.
Tad kur pagalbos ieškoti Lietuvos piliečiams, nepatenkantiems į stambiąsias partijų atstovaujamas grupes – darbdavių, darbuotojų ar šeimų? Į partijų ar atskirų veikėjų atkakliai ginamas nedideles skaičiumi, bet dideles pajamomis – šilumos tiekėjų, dujininkų ar vėjininkų – grupes? Ar politikams gali rūpėti šalies ateitį kuriantys mokslininkai, laisvai samdomi specialistai, kanapių augintojai, jei jiems tik deklaracijose rūpi emigrantai, dėl savo gyvybės kovojantys ligoniai ar šioje valstybėje mėginantys įsitvirtinti medikai?
Vieni girdi, kad nėra pinigų, kiti – kad trukdo oponentai, treti – kad ne tie prioritetai. O atsakymas turėtų būti teigiamas vien dėl to, kad visos tos grupės nenuspręstų vieną dieną nutraukti žeminančių kovų dėl vietos po Lietuvos saule ir išvykti ten, kur jos laukiamos jau šiandien. Bet politikai to gali net nepastebėti, jei tos visuomenės grupės ir toliau bus tokios mandagios, o mitingai bei protesto akcijos vyks rečiau nei politikų skandalai.
„Bent jau pabandžiau“, – po eilinių Seimo rinkimų guosis už „geriausius iš blogiausių“ balsavę piliečiai. „Mano balsas ir vėl nieko nelems“, – nejausdami kaltės teisinsis išrinktieji. Ir visi išsiskirstys iki kitų rinkimų – gal kitąkart pasiseks geriau.
IQ šiame numeryje išskyrė dešimt visuomenės grupių, kurioms, redakcijos nuomone, partijos galėtų atstovauti geriau, drąsiau ir garsiau – vienoms dėl to, kad jų problemos iš tiesų labai apleistos, kitoms bent jau dėl įvairovės, kad politikai pagaliau imtų konkuruoti ne tik dalydami vis didesnius pažadus, bet ir idėjomis, įsitikinimais.
Pamėginome suskaičiuoti, kiek šios grupės turi atstovų – visus sudėjus, net neskaičiuojant jiems prijaučiančiųjų, išeitų antra Lietuva.
Kai kurios mūsų įžvalgos gali šokiruoti. Kad ir teiginys, jog Lietuvoje nėra politinės jėgos, kuri atstovautų iš tiesų liberalių pažiūrų žmonėms. Turbūt mažiau kas prieštarautų minčiai, kad valdančiąją Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą su žaliosiomis pažiūromis sieja nebent septynios raidės, esančios partijos pavadinime.
Mūsų politikai primena futbolą žaidžiančius mažus vaikus, kurie visu būriu laksto paskui kamuolį, stengdamiesi bent į jį įspirti, nesvarbu, kad trukdo komandos draugui. Bet net vaikai netrunka suprasti, kad pasklidus po visą aikštę žaisti tampa įdomiau, šansų pelnyti įvartį ‒ daugiau, o žaidimas tampa įdomus ne tik patiems žaidėjams, bet ir žiūrovams.
