Kontaktai

Tai nėra Venecija

Būtų netikslu teigti, kad Venecija – tai tik turistinė įdomybė. Į ją nukeliavęs fotografas Arūnas Baltėnas patiria vaizdinį šoką ir po pusmečio ten grįžta fotografuoti milijonus kartų užfiksuotų vietų. Ievai Rekštytei-Matuliauskei fotomenininkas pasakoja, kuo jį papirko šis miestas.

Nors A. Baltėnas šia fotografija liko patenkintas, sudvejojo dėl jos pasirinkimo „Nuotraukos istorijos“ rubrikai. (Butauto Barausko nuotr.)

Pirmoji pažintis su Venecija buvo tokia, kad A. Baltėnui lieka pavydėti pačiam sau. Tai buvo šiltas Viduržemio regiono pavasaris. Su bičiulių grupele jis ką tik aplankė senovinį romėnų miestą Akvilėją, tuo metu kaip tik skendėjusį blyškiame rūke, itin džiuginančiame fotografus. Eidami šimtamečių kiparisų keliu jie pateko į romaninę baziliką autentiškomis, dėl grunto svyravimų susibangavusiomis mozaikinėmis grindimis. Šis netikėtas atradimas, gera kompanija ir dar įsimintinesnę aurą kurianti migla tapo maloniu Venecijos pažadu.

Galiausiai bičiuliai pasiekia kelionės tikslą, per patį vidurdienį sėda į sausakimšą vaporetto ir išplaukia į Canal Grande vidurį. Per bortą matyti skaidrus vanduo, virš galvų – balti barokiniai debesys, o iš abiejų pusių – vienas už kitą įspūdingesni palazzo, kiekvienas visiškai kitoks nei ką tik matytas. Ir rūmai, ir masyvūs debesų kamuoliai atsispindi vandenyje ir sukuria kitos dimensijos įspūdį, tarsi plaukiotumei veidrodžių karalystėje. Horizonto nematyti, esi čia ir dabar, be jokios perspektyvos. Jei budistinė nirvanos būsena iš tiesų egzistuoja, tai labai panašu į ją.

„Neprisimenu, jog kada nors būčiau patyręs tokį vaizdinį šoką, – prisimena A. Baltėnas. – Tai, ką mačiau, mane visiškai iškirto. Supratau, kad bandyti griebtis kameros ir įamžinti to vaizdo, o dar labiau pojūčio, beveik neįmanoma. Tokiais atvejais pasijunti bejėgis.“

Praėjus maždaug pusmečiui, žiemą, fotografas grįžo į Veneciją savaitei. Tik fotografuoti. „Jeigu fotografuoju keliaudamas, prarandu atsipalaidavusio keliautojo stebėtojo džiaugsmą. Į lankytinas vietas tuomet imu žiūrėti ne kaip į realybės, o kaip į fotografijos objektus. Gerai nepažinodamas vietos turiu būti itin budrus, ieškoti gero rakurso, šviesos, momento. Jei pavyksta, aplanko kitoks džiaugsmas – ne turisto, o fotografo“, – skirtį tarp kelionių su fotokamera ir be jos paaiškina A. Baltėnas.

Vykdamas į Veneciją žiemą jis tikėjosi mažesnių turistų srautų ir šiam metų laikui būdingo minkšto rūko. Žmonių iš tiesų buvo mažiau, bet rūko – nė kruopelės: kas rytą storomis rūmų sienomis kopdavo saulė ir skaidria šviesa užliedavo kiekvieną užkaborį. „Aišku, Venecijai viskas padeda: kiekvienas metų ir paros laikas ten skirtingai žavūs. Tačiau dienomis mieste viskas buvo tarsi ant delno, o juk aš vis dėlto – daugiau paslapties fotografas, – iš sau skirto apibūdinimo šypteli A. Baltėnas. – Todėl daugiausia fotografuodavau vakare.“ Beje, iš Venecijos parsivežtuose fotomenininko archyvuose nerastumėte nė vieno portreto. „Jei jau fotografuoju žmones, noriu su jais užmegzti ryšį, nors šiek tiek pažinti, – paaiškina jis. – Gatvėje jų negaudau.“

Bandyti griebtis kameros ir įamžinti to vaizdo, o dar labiau pojūčio, beveik neįmanoma. Pasijunti bejėgis.

Ši nuotrauka taip pat daryta vėlyvą vakarą. Joje matyti Ca’ D’oro, arba Šv. Sofijos rūmai, fotografo žvilgsnį prikaustę įspūdingu fasado dekoru, panėšėjusiu į prabangų venecijietišką nėrinį. Visiška dieviško architektūros dailumo priešingybė: grubūs mediniai kuolai, nubraukiantys nė nepradėtas spėliones, kur šis kadras įamžintas.

Tai tipinis A. Baltėno dailiosios fotografijos pavyzdys: gražus, nostalgiškas, mistiškai apšviestas. „Būdamas tose vietose, kurios iš tiesų yra turistinės, visada ieškau kultūros ženklų, – pasakoja jis. – Minimaliomis vaizdinėmis priemonėmis stengiuosi perteikti kaip įmanoma daugiau informacijos. Nežinau, kiek tai pavyksta, bet toks būna siekis ir dėl jo kylanti vidinė įtampa. Laikausi nuostatos kuo mažiau ir kuo taupiau fotografuoti.“

Nors A. Baltėnas šia fotografija liko patenkintas, sudvejojo dėl jos pasirinkimo „Nuotraukos istorijos“ rubrikai. „Su viena fotografija neišsiversi, – sako pašnekovas. – Šis miestas vertas gerokai didesnių dalykų: fotografijos ciklo, filmo. Jis man per daug svarbus, kad galėčiau pasakyti, štai, šioje fotografijoje yra Venecija.“

Turbūt panašiai apie šį miestą galvojo ir rusų poetas Josifas Brodskis, skyręs Venecijai esė „Vandens ženklai“, kurios ištraukos lietuvių ir italų kalbomis išleistos dailioje knygelėje greta A. Baltėno fotografijų. „Gal menas tėra organizmo reakcija į jo ribotas išsaugojimo galimybes, – esė svarsto J. Brodskis. – Šiaip ar taip, tu paklūsti įstatymui ir čiumpi fotoaparatą, papildantį tiek tavo smegenų ląsteles, tiek vyzdį. Jei kada nors tam miestui pristigtų grynųjų pinigų, jis gali kreiptis pagalbos tiesiai į „Kodaką“ arba žiauriai apmokestinti jo produkciją. O kol šis miestas gyvuoja, kol jį apšviečia žiemos šviesa, „Kodako“ akcijos yra geriausia investicija.“

Jei perskaitėte iki šių eilučių, vadinasi, esate (ar tikitės būti) Venecijai neabejingi. Aksioma, kad bet kuriam miestui pažinti reikia laiko, Venecijoje neaktuali kaip ir Kelių eismo taisyklės. Tai miestas, manantis, kad būtent jis iškart perpranta kiekvieną atvykėlį. Išties, ar nesijautėte jame demaskuoti?