Švediškai nuo pirmųjų žingsnių

Jei būti tėvais, tai tik šiaurėje, sakytų liaudies patarlė, jei tokia egzistuotų

Lyčių lygybė – viena esminių ES vertybių, kuriai įtvirtinti pastaruoju metu skiriamas labai didelis dėmesys. Vis dėlto moterys darbo rinkoje dalyvauja kur kas mažiau nei vyrai, o nevienodas laiko pasidalijimas tarp lyčių – viena didžiausių Bendrijos problemų, rodo Europos lyčių lygybės instituto (European Institute for Gender Equality, EIGE) sudarytas lyčių lygybės indeksas.

„Analizuodami pagal šeimos tipą pastebime, kad didžiausia nelygybė tenka poroms, auginančioms vaikus, – sakė EIGE tyrimų programų koordinatorė dr. Jolanta Reingardė. – Šeimos sukūrimas ir vaikų auginimas moteriai tampa papildoma našta, vis mažiau laiko lieka kvalifikacijai kelti, sportui, pomėgiams.“

Pasak tyrimo autorių, tik 40 proc. moterų ES šalyse dirba visą darbo dieną, bet net 79 proc. jų bent valandą skiria maisto gamybos ir namų ruošos reikalams. Atitinkamai 60 proc. vyrų dirba visą darbo dieną, o buičiai bent valandą skiria tik 34 proc. jų.

Jei jauna, tai… neis į darbą

Nors moterų užimtumas ir įtraukimas į darbo rinką po truputį auga, tai nebūtinai garantuoja moterų ekonominę nepriklausomybę. Jos turi didesnę tikimybę atsidurti skurde dėl mažesnio darbo užmokesčio, pensijos.

„Šis iššūkis kyla todėl, kad moterys dėl vaikų priežiūros negali visiškai atsiduoti profesinei karjerai, jos nėra paaukštinamos, nes daro pertraukas“, – aiškino J. Reingardė. Tai, kad kultūriškai moterys yra siejamos su vaikų priežiūra, lemia diskriminacijos prielaidas: „Darbdavių požiūris paprastas: jei moteris jauna, ji ištekės, jei ištekės, susilauks vaikų, jei susilauks vaikų, jie sirgs, jei sirgs, ji neis į darbą ir t. t.“

Situacija panaši ir atstovavimo srityse. „Viena priežasčių, kodėl moterys neina į politiką, yra susijusi su vaikų ir darbo derinimu: jos abejoja, ar yra pajėgios dalyvauti politikoje, savo energiją nukreipti į darbą, jų siekiai nėra palaikomi“, – sakė J. Reingardė.

Švediškas problemų sprendimas

Siekdama spręsti šias problemas Europos Komisija (EK) dar rugsėjį nutarė pradėti derybas dėl darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros direktyvos, kuria numatoma tobulinti vaiko priežiūros sistemą – keisti normatyvinį paveldą ir įsivaizdavimą, kad vaikų priežiūra – moterų pareiga. Svarstoma, kad tam geriausiai tiktų Švedijoje taikomas vaiko priežiūros sistemos modelis.

Gimus vaikui ar įtėviais tapę vyras ir moteris Švedijoje gali gauti 480 dienų atostogas, per kurias jiems mokama 80 proc. buvusio atlyginimo. Pirmosios 18 savaičių yra rezervuotos moterims, vėliau laikas dalijamas sutarimu tarp tėvo ir motinos. Teisę gauti išmokas turi ir prieš tai niekur nedirbę asmenys.

Europos Komisija nutarė pradėti derybas dėl darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros direktyvos, kuria numatoma tobulinti vaiko priežiūros sistemą.

Švedijoje dedama daug pastangų vaiko ir tėvo ryšiui stiprinti, todėl vyrai turi teisę pasiimti 90 dienų mokamų vaiko priežiūros atostogų. Jos gali būti panaudojamos iki vaikui sueis 8 metai. Šiuo laikotarpiu motina ir tėvas taip pat turi teisę iki ketvirtadalio susimažinti darbo valandų skaičių, tiesa, atlyginimas jiems bus mokamas tik už darbo valandas.

Paramos buhalterija

Lietuvos vaiko priežiūros sistema gali būti laikoma dar dosnesne nei Švedijos. Vaiko priežiūros atostogos mūsų šalyje yra suteikiamos iki vaikui sukaks 3 metai, jomis gali pasinaudoti abu vaiko tėvai pasirinktinai. Jiems siūlomi du modeliai: išeiti metus trunkančių vaiko priežiūros atostogų ir gauti 100 proc. įprasto atlyginimo arba prižiūrėti vaiką dvejus metus ir per pirmuosius gauti 70 proc., vėliau – 40 proc. atlyginimo. Tiesa, yra nustatytos išmokų „grindys“ ir „lubos“, kurios priklauso nuo šalies vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (VMDU) dydžio. Šiuo metu minimali vaiko priežiūros išmoka yra 20 proc. VMDU, tai yra 154,38 euro, o maksimali – 2 VMDU – 1543,8 euro.

Norintiesiems prižiūrėti vaiką iki trejų metų jau teks verstis be finansinės valstybės paramos. Jei ilgųjų atostogų tradiciškai išeina moteris, vyrams priklauso mėnuo mokamų vaiko priežiūros atostogų. Už tą mėnesį jie privalo gauti 100 proc. kompensuojamojo darbo užmokesčio, tačiau irgi neprakiurdinant nustatytų „lubų“.

Motinystės išmokų dydis nuo 2017 m. nėra ribojamas, jis priklauso tik nuo uždirbto atlyginimo – nėštumo ir gimdymo atostogų metu už 126 dienas yra mokama 100 proc. kompensuojamojo darbo užmokesčio. Tėvystės išmoka (kai išeinama 30 dienų tėvystės atostogų) yra 100 proc. kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio, tačiau – tik iki lubų.

Kitose Europos valstybėse sistema nėra tokia dosni. Kai kuriose – Belgijoje, Ispanijoje, Nyderlanduose, Maltoje – mokamos vaiko priežiūros atostogos vienam iš partnerių trunka mažiau nei 20 savaičių ir turi būti išnaudojamos iš karto po vaiko gimimo, be to, tėvams kyla problemų bandant atostogas suderinti tarpusavyje.

Tačiau atostogos ir išmokos nėra vieninteliai sprendimai, reikalingi norint pagerinti moterų situaciją darbo rinkoje.

Patriarchalinių santykių apraiškos

Daugiausia problemų kelia konservatyvios mūsų visuomenės nuostatos lyčių vaidmenų klausimais. Skandinavams, ko gero, keistai skambėtų Lietuvos moterų pasididžiuojant neretai sakoma frazė: „Vyras man labai daug padeda buityje ir prižiūrint vaikus.“

„Kol tėčiai nėra finansiškai skatinami eiti vaiko priežiūros atostogų, jie neturi stimulo tai daryti“, – sakė advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ partnerė, viena asociacijos „Lyderė“ įkūrėjų Dovilė Burgienė. Tokia paskata, jos nuomone, galėtų būti nuostata, kad, jei vyras nepaima bent kelių mėnesių vaiko priežiūros atostogų, šeima tų pinigų apskritai netenka.

„Tačiau visuomenės tradicijas pakeisti sunku, o moterims, norinčioms dirbti, lengviau atiduoti vaiką į lopšelį, negu priversti savo vyrą nedirbti“, – ironizavo D. Burgienė.

Lietuvoje šiandien galiojančią vaiko priežiūros atostogų sistemą pašnekovė vertina kaip neblogą toms šeimoms, kuriose vienas ar abu tėvai dirba ne tokį kvalifikuotą darbą ir uždirba mažai. Tačiau daugiau uždirbantiems vyrams dabar galiojanti išmokų tvarka reiškia pajamų sumažėjimą, tad ši aplinkybė eiti vaiko priežiūros atostogų neskatina.

„Be to, net ir neblogai uždirbančiai šeimai legaliai samdyti auklę yra labai brangu, todėl retai kam apsimoka grįžti dirbti. O ir auklių kiekvienai šeimai nepakaktų, net jei visi galėtų jas samdyti“, – sakė D. Burgienė.

Todėl, norint iš tiesų padėti moterims lygiavertiškai dalyvauti darbo rinkoje reikalingi, advokatės nuomone, tokie sprendimai kaip didesnė vaikų priežiūros paslaugų pasiūla ir valstybės tam skiriamas finansavimas.

„Jei mama ar tėtis grįžę į darbą galėtų ir toliau dvejus metus gauti tokias išmokas, kokios priklauso pasirinkusiesiems likti vaiko priežiūros atostogose, tik jos būtų skiriamos tiesiai paslaugos teikėjams (darželiams, lopšeliams, auklėms), laimėtų visi, – mano D. Burgienė. – Tėvai galėtų dirbti ir nedaryti ilgų karjeros pertrūkių, tokiu būdu moterys ilgalaikėje perspektyvoje darytų karjerą panašiai, kaip ir vyrai, mažėtų vyrų ir moterų atlygio atskirtis.“

Svarbu ir tai, kad dirbantys tėvai mokėtų valstybei mokesčius, taigi valstybei finansinė vaikų išlaikymo našta būtų mažesnė. „Verta paminėti ir tokius padarinius kaip privačių ir savivaldybių darželių kūrimąsi, naujas darbo vietas, auklių išėjimą iš šešėlio, – kalbėjo pašnekovė. – Įgyvendinus tokias priemones, didėtų gimstamumas, nes tėvams nebūtų taip sudėtinga auginti vaikus neprarandant karjeros perspektyvų.“

Tobulų pavyzdžių nėra

Žiūrint iš socialinio saugumo perspektyvos, EK siūloma direktyva labai teisinga: mamų ir tėvų teisių išeiti vaiko priežiūros atostogų ir gauti išmokas sulyginimas galėtų užtikrinti lygų pareigų pasidalijimą bei vienodą padėtį darbo rinkoje. Taip pat prisidėtų prie pasitikėjimo ES projektu sugrąžinimo: Bendrijos institucijos juk sukurtos tarnauti žmonėms.

Lietuviai turėtų būti patenkinti – atostogų ir išmokų sistema prižiūrintiems vaikus mūsų valstybėje – dosnesnė nei Šiaurės šalyse. O tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai galima pasigirti nušluosčius švedams nosį. Tačiau sistema neišsprendžia visų tėvus slegiančių problemų.

Lietuva yra ketvirtoje vietoje pagal moterų užimtumo rodiklius visoje Bendrijoje, bet kuriant ir gerinant vaikų auginimo, priežiūros infrastruktūrą verslo organizacijose ar bendradarbiaujant su socialiniais partneriais būtų galima pasiekti dar daugiau. O ir pačios Švedijos modelis neturėtų būti laikomas geriausiu tik dėl ilgų atostogų. Ir šalys narės, ir EK turėtų atkreipti dėmesį į tokias priemones kaip vaikams skirtos infrastruktūros gerinimas, darbo santykių lankstumo užtikrinimas ir įvairiausios rūšies diskriminacijos mažinimas.