(Pixabay.com nuotr.)

Sekimo sugundyti: slaptųjų tarnybų pareigūnų dėmesio sulaukia tūkstančiai Lietuvos gyventojų

Sekimo sugundyti: slaptųjų tarnybų pareigūnų dėmesio sulaukia tūkstančiai Lietuvos gyventojų

Neatsiejamas šiuolaikinio gyvenimo palydovas – suvokimas, kad visi galime būti sekami. Tai nebuvo savaime suprantama XVIII a. pabaigoje, kai britų filosofas Jeremy Benthamas siūlė kalėjimuose diegti vadinamąją panoptikumo sistemą, paremtą visuotinio stebėjimo galimybe. Jis manė, kad analogiškas kontrolės principas gali būti taikomas plačiau – pavyzdžiui, ligoninėse ar mokyklose, tačiau tokius užmojus apribojo amžininkų abejonės.

Apie technologijomis besiremiančio totalitarizmo pavojų skelbęs britų rašytojas George’as Orwellas panoptikumo idėją išplėtojo iki visa reginčio ir kontroliuojančio Didžiojo brolio. Nors kūrinyje „1984-ieji“ aprašytas košmaras nevirto realybe, šiandien daugelio valstybių institucijos kaip niekada efektyviai kaupia informaciją apie kiekvieną visuomenės narį, o prireikus užkirsti kelią nusikaltimams ar kitoms grėsmėms – imasi slapto stebėjimo. Siekiant išvengti visuotinio sekimo, demokratinėse visuomenėse būtina atsakyti į klausimą, kas stebės ir kontroliuos informacijos ištroškusius stebėtojus.

Siekiant išvengti visuotinio sekimo, demokratinėse visuomenėse būtina atsakyti į klausimą, kas stebės ir kontroliuos informacijos ištroškusius stebėtojus.

Lietuvoje slapto pasiklausymo problemą naujai kelia politinės korupcijos byla. Viešumoje linksniuojama Valstybės saugumo departamento (VSD) pažyma apie „MG Baltic“ bandymus daryti poveikį politiniams procesams nepalankioje šviesoje nušviečia ne tik buvusį koncerno viceprezidentą Raimondą Kurlianskį ar kartu su juo teisiamus asmenis, bet ir oficialių kaltinimų nesulaukusį žurnalistą Tomą Dapkų, kuris buvo sekamas ir jo pokalbių klausomasi mažiausiai 10 metų.

Paviešinus VSD surinktą žvalgybinę medžiagą, pirmiausia nukentėjo žiniasklaidos atstovo dalykinė reputacija. Pats T. Dapkus, gegužės 16 d. liudydamas parlamentinį tyrimą atliekančio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) posėdyje, tvirtino tapęs saugumo pareigūnų susidorojimo auka: „Tai padaryta tų žmonių, kurie yra šališki mano atžvilgiu ir turi keršto motyvų, nes jeigu jūs pasižiūrėsite tą informaciją, tai pradėtas sekimas 2006 m.“

Galvoje turėta paslaptinga VSD pulkininko Vytauto Pociūno žūties Baltarusijoje istorija. Ją daugiau nei prieš dešimtmetį lydėjo viešų kaltinimų Lietuvos saugumiečiams banga, prie kurios prisidėjo ir T. Dapkus. Galiausiai 2012 m., politikams pripažinus, kad būtina keisti slaptųjų tarnybų reguliavimą, buvo baigta įgyvendinti VSD reforma, iš saugumiečių atėmusi įgaliojimus vykdyti ikiteisminius tyrimus. Tuo pačiu tikėtasi sumažinti ir slaptųjų tarnybų politizavimą.

Saugumas prieš privatumą

NSGK perduotos VSD pažymos istorija tik dar kartą primena, kaip sudėtinga derinti asmenų privatumo ir nacionalinių interesų apsaugos principus. Nors Konstitucija numato, kad joks asmuo neturėtų patirti „savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“, valstybės institucijos linksta ginti poziciją, kad teismų sankcionuotas (taigi teisėtas) slaptas sekimas ir pasiklausymas – vienas svarbiausių įrankių kovoje su organizuotu nusikalstamumu ir grėsmėmis nacionaliniam saugumui. „Tai yra valstybės teisė žinoti“, – birželį „Žinių radijo“ eteryje politinės korupcijos tyrime vykdytą pasiklausymą apibendrino Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojas Edvardas Šileris.

Tokiam požiūriui iš esmės pritaria buvęs Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisijos (KŽPKK) pirmininkas, socialdemokratas Darius Petrošius. „Matome iš to, kas aiškėja, kad ne be reikalo žvalgyba dirbo. Tai, kas vyksta valstybėje, nėra pateisinama“, – kalbėjo jis. Tiesa, teisės mokslų daktaras pabrėžė vis dėlto negalįs pateisinti surinktos žvalgybinės informacijos paviešinimo. Būtent tai kliūva ir Advokatų tarybos pirmininkui Ignui Vėgėlei: „Privataus asmens, ir net politiko, pokalbių turinio negalima skelbti viešai, išskyrus įstatymų numatytus atvejus.“

Privačių pokalbių turinio paviešinimas prieš skelbiant nuosprendį baudžiamojoje byloje kenkia teismo procesui, nes kyla abejonių dėl pažeistos nekaltumo prezumpcijos. Maža to, toks viešinimas žemina žmogaus garbę ir orumą, dėl ko valstybei taip pat gali tekti ateityje bylinėtis. „Viešinti šiame etape yra mažų mažiausiai neatsakinga“, – pridūrė I. Vėgėlė.

Teisininkui nerimą kelia dar ir ta aplinkybė, kad ikiteisminiai ar žvalgybiniai duomenys, atsiduriantys žiniasklaidoje, dažnai jau būna išslaptinti. „Dabar mes turime situaciją, kai išslaptinti duomenys ir dokumentai stebuklingu būdu per keletą dienų atsiduria žiniasklaidoje“, – kalbėjo pašnekovas.

Lietuvoje neretai sąmoningai manipuliuojama slaptumo žyma. Šiuo atžvilgiu įdomus 2013 m. kilęs vadinamasis BNS skandalas. Tąkart mėginant išsiaiškinti, kas galėjo nutekinti VSD žvalgybinę informaciją, buvo atliekamos kratos ir sekami naujienų agentūros darbuotojai, tačiau teismas galiausiai konstatavo, kad pati saugumiečių pažyma, dėl kurios nutekinimo kilo sumaištis, buvo nepagrįstai įslaptinta, ir neradęs nusikaltimo sudėties prezidentės patarėjos Daivos Ulbinaitės veikloje ją išteisino. Kita vertus, informacijos nutekinimas buvo naudingas prezidentei Daliai Grybauskaitei – slaptumo žyma artėjusių rinkimų fone pridėjo daugiau svorio teiginiams, esą prieš ją gali būti vykdoma nedraugiškos šalies dezinformacijos kampanija.

Kasmet po 12 tūkst. leidimų

2010–2015 m. VSD vadovavęs Gediminas Grina į sekimo problemą pirmiausiai žvelgia iš nacionalinio saugumo perspektyvos. Saugumo veteranas ragina mažiau dėmesio skirti asmenybėms, o daugiau – visai sistemai. „Jei jau kalbame apie sistemą – žvalgybos institucijos turi teisę pagal informacijos rinkimo poreikius iš principo neribotą laiką stebėti įvairius asmenis, – kalbėjo jis. – Esmė yra kitur. Žmogaus teisės yra pažeidžiamos tokiu atveju, jeigu jo pavardė tampa vieša. Čia yra problema.“

Žmogaus teisės yra pažeidžiamos tuo atveju, jeigu jo pavardė tampa vieša.

Lietuvoje teisėsaugai ir žvalgybos tarnyboms sekti asmenis, klausytis jų pokalbių telefonu ar kontroliuoti susirašinėjimą leidžia trys teisės aktai: Baudžiamojo proceso kodeksas ir Kriminalinės žvalgybos bei Žvalgybos įstatymai. Į politinės korupcijos skandalą įtrauktas VSD veikia pagal Žvalgybos įstatymą, kuris numato, kad žvalgybos informacijos rinkimas atliekant apygardos teismo sankcionuojamus veiksmus negali trukti ilgiau kaip 6 mėnesius, o šį terminą prireikus galima pratęsti dar iki 3 mėnesių. Kita vertus, tokių pratęsimų skaičius nėra ribojamas, todėl visa atsakomybė nutraukti ar pratęsti slaptą sekimą tenka apygardos teismo pirmininko deleguotam teisėjui.

D. Petrošiaus vertinimu, prieš organizuotą nusikalstamumą nukreiptoje kriminalinėje žvalgyboje tarnybų veiklos kontrolė yra gerokai griežtesnė negu VSD atveju, kai saugumiečiai įpareigojami rinkti informaciją apie išorės ir vidaus grėsmes, o ne užkardyti nusikaltimus. „Žvalgyboje visada buvo kiek sudėtingiau. Teismams irgi sunkiau veikti“, – sakė buvęs Seimo narys.

Teisėsaugos ir saugumo institucijoms vadovaujantis esamu teisiniu reguliavimu, pareigūnų dėmesio sulaukia tūkstančiai Lietuvos gyventojų. Kaip atskleidė E. Šileris, vien pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą ir Baudžiamojo proceso kodeksą per metus išduodama apie 10 tūkst. teismo sankcijų vykdyti slaptą telefoninių pokalbių klausymąsi. Iš jų apie 80 proc. atvejų susiję su tyrimais dėl galimos prekybos narkotikais. VSD savo veiklos ataskaitoje skelbia 2016 m. teismo sankcionuotus veiksmus atlikusi 1948, o pernai – 2001 asmens atžvilgiu. Iš jų kiek daugiau nei pusė nėra Lietuvos piliečiai.

Viešumą pasiekianti informacija apie išduotų sankcijų skaičių neparodo viso paveikslo. Niekur nėra oficialiai skelbiama, kiek telefono numerių klausomasi vienu metu. D. Petrošiaus vertinimu, turinio kontrolė, įskaitant slaptą pasiklausymą, iš viso vienu metu gali būti vykdoma maždaug 17–20 tūkst. asmenų atžvilgiu. „Kiekvienais metais sankcionavimas vis griežtėja. Kas buvo prieš penkerius metus, to šiandien tikrai nebėra“, – tikino jis.

Palyginimui, Vokietijos Federalinės teisingumo tarnybos (vok. Bundesamt für Justiz) duomenimis, šioje šalyje, turinčioje maždaug 30 kartų daugiau gyventojų nei Lietuva ir patiriančioje rimtą teroro išpuolių grėsmę, 2016 m. teismai išdavė 21 236 leidimus vykdyti mobiliųjų telefonų ir 3856 – laidinių telefonų pasiklausymą. Be to, išduoti 10 606 leidimai vykdyti turinio kontrolę internete.

Kontržvalgybos funkciją atliekanti institucija, Federalinė konstitucijos apsaugos tarnyba (vok. Bundesamt für Verfassungsschutz), savo interneto svetainėje nurodo, kad slaptųjų informacijos rinkimo metodų griebiamasi tik tais atvejais, kai „išsenka visi kiti žvalgybinės informacijos gavimo būdai“, ir kad jokiais atvejais negali būti pažeidžiami „privatumo teisės pagrindai“, tarp kurių išskiriama asmens „intymioji sfera“.

I. Vėgėlė pripažįsta, kad padėtis Lietuvoje kiek pagerėjo, palyginti su pirmąja šio dešimtmečio puse, kai daug klausimų buvo iškėlęs BNS žurnalistų sekimo skandalas. Kaip rimčiausią išliekančią sistemos ydą Advokatų tarybos pirmininkas įvardijo tai, kad ikiteisminio tyrimo ir kontržvalgybos institucijoms palikta laisvė rinktis teismą ir teisėją, kurio bus prašoma sankcijos dėl slapto pasiklausymo. „Sankcijos klausytis galima kreiptis į bet kurį Lietuvos teisėją, – sakė I. Vėgėlė. – Iš esmės renkamasi, kokio teisėjo norima, išskyrus tai, kad keliuose įstatymuose nustatoma, kokio lygmens jis turi būti – ne apylinkės, bet apygardos teismo.“

Ši problema keliama jau gana seniai. 2015 m. naujienų agentūra BNS skelbė, kad teismai atmeta vos 1,2 proc. pagal Baudžiamojo proceso kodeksą pateikiamų prašymų dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos sekimo. Dar anksčiau, 2010-ųjų sausį, kilus klausimų dėl slapto žurnalistų ir visuomenės veikėjų pasiklausymo po V. Pociūno žūties, tuometinės Seimo Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisijos pirmininkas Aleksandras Sacharukas žurnalistams sakė, kad „kontrolės Lietuvoje, galima sakyti, nėra“, ir tai grindė hipotetiniu pavydžiu, kad Vilniaus apygardos teisme atmestas operatyvinės veiklos subjekto prašymas po kelių valandų esą gali būti patvirtintas Šiaulių, Panevėžio, Klaipėdos ar Kauno teismuose.

Daug kritikos tuo metu sulaukė Šiaulių apygardos teismo pirmininkas Boleslovas Kalainis, kaltintas, kad be atrankos ar rimto įvertinimo sankcionuoja saugumiečių prašymus. Nors 2014 m. sausį Teisėjų taryba B. Kalainį prezidentės D. Grybauskaitės siūlymu atleido iš pareigų, jis iki šiol dirba to paties teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininku.

Kas ir ką turėtų kontroliuoti?

Pasak I. Vėgėlės, efektyviausias teisėsaugos ir slaptųjų tarnybų kontrolės būdas ‒ labai aiškiai nustatyti, kurio konkretaus teismo teisėjas konkrečiu atveju turi priimti sprendimą dėl pasiklausymo. „Tuomet sankcijų teikimas būtų išskaidytas per visus teisėjus – ne taip, kaip yra iki šiol, kai kažkodėl tik keli teisėjai išduoda leidimus. Tokiu atveju mes turėtume sistemą, kuri pati save kontroliuotų ir prižiūrėtų“, – tikino pašnekovas.

D. Petrošius siūlo rimčiau pagalvoti apie specialiojo kontrolieriaus, vadinamojo ombudsmeno, pareigybės sukūrimą: „Kontrolierius turėtų žymiai didesnes galimybes prieiti prie konkrečių dokumentų. Parlamentinė kontrolė negali kištis į konkrečius tyrimus – čia yra labai daug problemų. Iš patirties galiu pasakyti: jei turi pasitikėjimą, gali ir giliau įlįsti, bet yra tam tikrų įsipareigojimų, kad neišeitų į viešumą, ką politikui labai sunku užtikrinti. Kontrolierius vienaip ar kitaip šiuos dalykus, manau, galėtų išspręsti.“ Buvęs KŽPKK pirmininkas pridūrė, kad ombudsmenas galėtų apsibrėžti kontrolės kriterijus ir, pavyzdžiui, daugiau dėmesio skirti tiems atvejams, kai vieno ir to paties asmens klausomasi ilgiau nei metus.

Panoptikumo sistemoje kiekvienas gali būti stebimas. Tai turėtų užtikrinti, kad visi elgsis nepriekaištingai (Wikimedia Commons nuotr.)

Tokią galimybę I. Vėgėlė vertina skeptiškai, nors ir sutinka, kad ombudsmeno pareigybės įvedimas greičiausiai nepakenktų. „Jei mes kalbame apie 12 tūkst. naujų slapto klausymosi ir sekimo sankcijų per metus, kiek beprikurtume ombudsmenų, ta institucija turėtų būti labai didelė, kad pajėgtų fiziškai susidoroti su 12 tūkst. užklausų. Mes turėtume instituciją, kuri pasirinktinai tikrintų“, – sakė jis, kartu pabrėžęs, kad ombudsmenas, jei jį tvirtintų Seimas, galėtų patirti ir politinę įtaką. Abejoti esą galima ir tuo, ar tikrai efektyvi gali būti sistema, besiremianti vienu asmeniu.

Galiausiai abu teisininkai sutaria, kad svarbus pokytis būtų diferencijuoti VSD veiklos reguliavimą pagal dvi pagrindines atliekamas funkcijas. Pasak D. Petrošiaus, vienas variantų, kaip pagerinti slaptosios tarnybos kontrolę, būtų įstatymiškai atskirti žvalgybą ir kontržvalgybą. „Kontržvalgyba daugiau nukreipta prieš šalies viduje vykdomus veiksmus, ir ją būtų galima griežčiau reglamentuoti“, – sakė jis, tuo pačiu pavadinęs žvalgybą „kova be taisyklių“.

I. Vėgėlė pabrėžė būtinybę kovoti su žvalgybos duomenų nutekinimu. „Mes prieš kiekvienus rinkimus turime daugiau ar mažiau iš kontržvalgybos nutekėjusios informacijos ir duomenų. Gerai, jeigu tie duomenys padeda mums apsivalyti Lietuvoje, bet neretai jie formuoja ir pačią politinę darbotvarkę, – kalbėjo Advokatų tarybos pirmininkas. – Tam, kad mūsų politinė sistema būtų stabili ir negriuvinėtų kiekvieną kartą, kontržvalgybos duomenys ir jų viešinimas turėtų būti kontroliuojami griežčiau.“

Kita vertus, G. Grina mano, kad didžiausia atsakomybė dėl operatyvinių duomenų viešinimo tenka pačioms žvalgybos ir saugumo tarnyboms. „Toks dalykas kaip išslaptinimas slaptosiose tarnybose yra anachronizmas. Kodėl solidžios tarnybos niekada nieko neišviešina? – klausė jis. – Aš suprantu, kad yra politinis spaudimas, bet visgi institucija turi ir savo solidumo paisyti. Po to, kas buvo priviešinta – o šitas viešinimo vajus tęsiasi – kaip partneriai žiūrės į mūsų tarnybą?“

Buvusio VSD vadovo teigimu, politikai visada turės pagundų išnaudoti slaptąsias tarnybas, todėl ne mažiau svarbu, kiek pačios slaptosios tarnybos norės šiame žaidime dalyvauti. Konkrečioje situacijoje, kai buvo pradėtas parlamentinis tyrimas dėl verslo įtakos politikai, VSD esą privalėjo pateikti NSGK tik nuasmenintą pažymą. „Ką jie tyrė? Verslo įtaką politikai. O ką ištyrė? Asmenų įtaką kažkam, – sakė G. Grina. – Politikams svarbu žinoti ne tai, koks asmuo ką daro, o koks procesas vyksta, nes jie gali procesus keisti teisiškai, įstatymus priimdami.“

Žvalgyba niekada nepamiršta

Nors griežtesnė pasiklausymo sankcijų skyrimo tvarka ir papildomi kontrolės svertai, tokie kaip ombudsmeno vykdomi patikrinimai, gali prisidėti apribojant natūralų teisėsaugos ir slaptųjų tarnybų informacijos troškulį, demokratinėje šalyje ne mažiau svarbus turėtų būti aktyvus visuomenės įsitraukimas. To greičiausiai neįmanoma pasiekti, bent minimaliai nepraskleidus tarnybų veiklą gaubiančios paslapties skraistės.

I. Vėgėlės nuomone, galbūt vertėtų įvesti taisyklę, kad nutraukus asmens pasiklausymą jis būtų glaustai, be konkrečių detalių, informuojamas apie vykdytą ir nutrauktą stebėjimą. Kartu tai esą suteiktų papildomų garantijų, kad sekimo laikotarpiu surinkti duomenys, neatvedę prie baudžiamojo persekiojimo, bus sunaikinti, kaip to reikalauja tiek Kriminalinės žvalgybos įstatymas, tiek ir Baudžiamojo proceso kodeksas.

Vis dėlto saugumo veteranas G. Grina nemano, kad tokį modelį įmanoma pritaikyti kontržvalgybos veikloje. „Jūs nerasite pasaulyje žvalgybos institucijos, kuri naikina savo surinktus duomenis“, – tikino jis.

Tai reiškia, kad kažkur slaptųjų tarnybų archyvuose vis dar galima rasti ne vieno Lietuvos piliečio pokalbių įrašus ir jų išklotines. Kadangi pagunda viešinti slaptą informaciją niekur nedingo, medžiagos naujiems skandalams klodai yra neišsemiami.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų