Rūkas ir sepija

Kai ši Remigijaus Treigio fotografija „Kiemas“ atsidūrė ant Danijoje surengtos Baltijos šalių fotografijų parodos plakatų, iškabinėtų mieste, daugelis praeivių neatsispyrė pagundai nusiplėšti vieną sau. Ieva Rekštytė-Matuliauskė nostalgijos patrauklumu įsitikina kartu su fotografu nuėjusi į šį kiemą.

„Turbūt užsimezgė ryšys“, – akimirksnį susimąstęs pečiais trūkteli R. Treigys. Mudu sėdime Klaipėdos pakrantės restorano terasoje. Aš permirkusi iki siūlo galo, nes vos išlipus iš traukinio užklupusi liūtis, nors virš galvos laikiau skėtį, negailestingai išskalbė šonus. Kol mano pašnekovas galvoja, kaip 1991-aisiais sukūrė vieną žymiausių savo fotografijų „Kiemas“, bandau šį klaipėdietišką krikštą kompensuoti šokoladiniu pyragu ir kava. „Turbūt užsimezgė ryšys, – pakartoja jis prisimerkęs nuo į veidą staiga pasisukusio vėjo. – Vietos, kurias fotografuoju, turi mane įsileisti, negaliu to daryti, jei nėra jokio ryšio. Čia kaip su žmogumi – su vienu iškart „įeini į kontaktą“, o su kitu gali apskritai jo neužčiuopti.“

„Kiemas“, 1991 m. (Remigijaus Treigio nuotr.)

Kelio pradžia

Pirmą sykį šis Klaipėdos kiemas R. Treigio akiratyje atsidūrė dar studijų Dailės institute (dabar – Dailės akademija) metais, apie 1985-uosius. Tuomet jis gavo užduotį parengti pasirinktos vietos rekonstrukcijos planą ir ją pritaikyti prekybai. Remigijus nutarė būtent šiame kieme suprojektuoti prekybos pasažą. Praėjus šešeriems metams, ūkanotą ir vėjuotą 1991 m. dieną, jis čia grįžo su fotoaparatu, pasirengęs užfiksuoti šį tik studijų projektuose atgimusį kiemą.

„Tai buvo mano kūrybinio kelio pradžia, įvairiais atžvilgiais aktyvūs metai, – prisimena R. Treigys. – Sugriuvus Sovietų Sąjungai, užsienio galerijų kuratoriai ėmė domėtis menu už geležinės uždangos, Klaipėdoje pradėjo vaikščioti pirmieji turistai, įkvėpimo antplūdį pajuto ne vienas menininkas.“ Nors anuomet kiemo fotografija jam nepasirodė kuo nors ypatinga ar išskirtinai įdomi, požiūrį kiek pakoregavo laikas. 1993 m. Danijoje, Odensės fotografijos meno muziejuje, surengtos Baltijos šalių fotografijos parodos plakatui pasirinktas būtent „Kiemas“. Parodos kuratorė R. Treigiui vėliau nustebusi prasitarė, kad mieste buvo nukniaukti beveik visi plakatai, o to dar nėra nutikę. „Tai privertė ir mane atidžiau pažvelgti į šią fotografiją“, – juokdamasis prisipažįsta pašnekovas.

Iš pat pradžių neįžvelgęs kadro sėkmės R. Treigys tepadarė du „Kiemo“ atspaudus, o negatyvus, kaip įprastai, sunaikino, mat „grįžti prie to paties nebeįdomu“. Vieną iš dviejų fotografijų yra įsigijęs Odensės fotografijos muziejus, kitą tebesaugo pats autorius. „Pačioje savo kūrybos pradžioje akivaizdžiai nebuvau įvaldęs tonavimo technikos: naudojau senus rusiškus chemikalus, sepijos viražas pardavinėtas tiesiog pakeliuose, o jis, kaip įsitikinau, labai nepatvarus ir graužia popierių – maniškis egzempliorius šiek tiek sunykęs nuo senumo, jame net atsiradusi dėmė.“ Jau kuris laikas visus reikalingus chemikalus fotografas maišo pats – truputį keičia nuotraukų koloritą, kuris nuo rusvo, vėliau gelsvo, šiuo metu tapo juodas ir baltas.

„Viena vertus, šiek tiek apmaudu, kad ankstyvosios mano fotografijos neatsparios ir linkusios irti, kita vertus, jos tampa galiausiai viską suryjančio laiko metafora, – nutęsia jis ir prajunka. – Galbūt tame Odensės muziejuje restauratoriai dabar pluša, bandydami sustabdyti šiuos procesus.“

Retro įspūdis

Kaip pasirinko būtent tokią fotografijos estetiką, dėl kurios dažnai yra įvardijamas lyriku ir fotografijos aristokratu, R. Treigys tiksliai nebeprisimena. Dalyvaudamas pirmoje konceptualiojo meno parodoje Klaipėdoje 1989-aisiais jis pristatė panašios stilistikos darbus, sulaukė palankių atsiliepimų ir taip įsivažiavo. Tiesa, pirmieji kadrai buvo maištingesni: fotografas net įdrėksdavo negatyvus, siekdamas suardyti romantišką retro įspūdį. „Taip befotografuodamas tarsi pakliuvau į uždarą teritoriją ir iš jos negaliu išeiti daugelį metų, – šypteli. – Bet tai mano teritorija.“

R. Treigys tiksliai nebepamena, kaip pasirinko pasendintų fotografijų estetiką, tačiau, sykį ją išmėginęs, suprato, kad jam įdomu kurti būtent taip. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Nors prie savo fotografijų užrašo tik tikslią datą, bet neišduoda konkrečios vietos, R. Treigys patenkina mano smalsumą. Šis kiemas yra Herkaus Manto gatvėje (anot pašnekovo, vienoje iš trijų Klaipėdos gatvių), kur žengęs vos kelis žingsnius gali atsidurti iš pirmo žvilgsnio nelabai svetinguose užkampiuose. Vienas jų, su kyšančiu degtinės ir likerio gamyklos kaminu, po sepijos prisilietimo virto štai tokia paslaptinga, stympankiška erdve. „Žinot, ką, – akimis žybteli pašnekovas, – man būtų įdomu ten nueiti.“ Tikriausiai nė nereikia sakyti, jog ši iniciatyva buvo entuziastingai palaikyta.

Kiemą pavyksta atpažinti iškart: pastatai išsidėstę taip pat, kaip nuotraukoje, joks prekybos pasažas jame taip ir neatsirado, net dangaus panašiai niūrus. R. Treigys išsitraukia telefoną ir ima filmuoti, juda pasieniais, čia pakeldamas, čia nuleisdamas kamerą. Jis dirba tyliai, tarsi norėtų išlikti nematomas ir jokiu būdu neišsklaidyti šiek tiek vaiduokliškos kiemo ramybės.

Vėliau, kai jau laukiu traukinio atgal į Vilnių, nufilmuotą įrašą jis atsiunčia ir man: fotografo turima telefono programėlė automatiškai uždėjusi sepijos efektą, vaizdas trūkčioja it senuosiuose filmuose, skamba nerūpestinga melodija, primenanti Monmartro gatvės muzikantų pasirodymus. Kadre pasirodau aš ir sugriaunu fotografo kūrybinę nuostatą fotografuojant teritorijas (būtent šiuo žodžiu jis dažniausiai įvardija pasirinktas vietas) išlaukti momento, kai jose nebus žmonių. Išsyk prisimenu neseniai kalbintą rašytoją Rolandą Rastauską, gerą fotografo bičiulį, kuris prieš kelis mėnesius man pasirašė savo naujausią knygą „Trečiasis tomas“. Jos viršelyje – R. Treigio fotografija, kurioje R. Rastauskas ilgu lietpalčiu žingsniuoja vaizdingų kalnų fone. „Kadangi žmonių įprastai jis nefiksuoja, tačiau mane ne kartą fotografavo, esu tapęs tarsi treigiažmogiu“, – krizena rašytojas. Visgi fotografija be žmogaus yra atviresnė interpretacijoms. Abstrakti, bet iškalbinga teritorija žvelgiančiojo galvoje nejučia virsta asmeniniu siužetu.