Plastikiniai arba nesunokę

Vakarų Europos politiniame žemėlapyje žalieji yra matoma, tačiau negausi jėga. Atrodytų, paradoksalu, bet Lietuvoje žalieji atstovų praktiškai neturi.

Sunku pasakyti, kiek Lietuvoje galėtų būti žaliųjų, ir netgi apibrėžti, kas jie tokie. Galbūt tai tie, kurie į darbą važiuoja dviračiu, balsavo prieš Visagino atominę elektrinę ar rūšiuoja atliekas?

2016 m. Biodegalų asociacijos užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atlikta apklausa atskleidė, kad ekologiškai atsakingais save laiko 37,3 proc. apklaustųjų. Tai reiškia, kad jie stengiasi atidžiai rinktis prekes, tausoti gamtos resursus ir rūšiuoti atliekas. Ši dalis sudarytų kiek daugiau nei milijoną iš 2,8 mln. Lietuvos gyventojų.

Nors skaičius gali pasirodyti kiek pritemptas, galime drąsiai spėti, kad Lietuvos žalieji – tikrai nebūtinai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) rinkėjai. Netgi priešingai. Šios partijos programa ir strategija labiau paremta „valstietiškumu“, o į Seimą pateko tik keletas tikrų žaliųjų. Nors jie kartais sugeba inicijuoti įstatymo pataisas ir sulaukti palaikymo, ūkiškų ir pragmatiškų partijos kolegų gausa lemia, kad LVŽS nė iš tolo negalime lyginti su Vakarų Europos žaliųjų partijomis.

Vienas kontroversiškiausių viešai keliamų klausimų yra partijos lyderio Ramūno Karbauskio veikla. Tai ne tik tokios smulkmenos, kaip buvusios bendražygės Gretos Kildišienės uždrausti importuoti ruonių kailiniai. Kur kas rimčiau yra industrinė žemdirbystė, naudojant gausiai beriamas trąšas, ir įtariamas bandymas apeiti ES reglamentus dėl jų kokybės. „Vakaruose kiltų labai didelių abejonių dėl to, ar partija gali ginti žaliosios politikos pozicijas, kai jų lyderis elgiasi priešingai“, – stebėjosi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Tomas Janeliūnas.

Pastaraisiais metais Lietuvoje kai kuriuose sektoriuose žaliosios idėjos skynėsi kelią – tai liudija atliekų rūšiavimas, taromatai, žalioji energetika, lengvatos elektromobilių vairuotojams ir kiti pavyzdžiai. Vis dėlto, tokie pokyčiai turėtų tęstis nepriklausomai nuo valdančiųjų ideologinės orientacijos. Ekologija šiandien tampa vis svarbesnė ir ten, kur jos pritrūksta, atsiranda Europos Sąjungos direktyvos. Galima prognozuoti, kad bent šiek tiek žalių idėjų verta tikėtis ir iš šio Seimo bei Vyriausybės – juk aplinkos ministras yra susijęs su aplinkosauga.

Ekologija šiandien tampa vis svarbesnė ir ten, kur jos pritrūksta, atsiranda Europos Sąjungos direktyvos.

Pasaulis ir toliau turėtų judėti žaliosios ekonomikos link, tad artimoje ateityje reikės ir drąsesnių sprendimų. Tačiau tikros vakarietiškos žaliųjų partijos, kuri galėtų juos pasiūlyti, greičiausiai teks ilgai palaukti. T. Janeliūno nuomone, tokio tipo politinei jėgai Lietuvoje šiandien nėra poreikio, nes rinkėjams pirmiausia rūpi ekonominiai rodikliai. „Grynai tik žalioji ideologija yra per silpna ir negali pritraukti tiek rėmėjų, kad būtų reali parlamentinė partija. Net ir tai moderniai bei šiuolaikiškai visuomenės daliai, kuri galbūt pritartų žaliųjų idėjoms dėl sveikesnio maisto ar švaresnių miestų, ekonominiai sprendimai kol kas svarbesni“, – pažymėjo pašnekovas.

Kur iškiltų tokia išskirtinai žalia partija, matyt, geriausiai rodo kitos Seime esančios politinės jėgos – Lietuvos žaliųjų partijos – pavyzdys. Ji Seime teturi vieną parlamentarą Liną Balsį. Buvęs prezidentės patarėjas ir žinomas žurnalistas buvo išrinktas Vilniuje, vienmandatėje Panerių apygardoje. Nors joje dėl ten veikiančių pramonės įmonių susirūpinimas ekologija būtų suprantamas, neatmestina galimybė, kad balsuotojus galėjo suvilioti žinomas veidas. Tuo labiau, kad už toje pačioje apygardoje iškeltą žaliąjį valstietį Tomą Tomiliną balsavo dvigubai mažiau žmonių.