Kontaktai

Ambicijos, privedusios prie liepto galo

Jonas Vainauskas nori Vilniuje burti naują komandą. Iš darbo Vilniaus „Lietuvos ryte“ prieš keletą metų pasitraukęs buvęs šio klubo direktorius negali nustygti be krepšinio. Naujajam klubui jis stengsis bet kokia kaina išrūpinti vietą Lietuvos krepšinio lygoje (LKL).

Lietuvos sporte jau buvo nemažai pavyzdžių, kai iš niekur atsiradę klubai su trenksmu debiutavo stipriausiose šalies lygose. Tačiau kokia būna jų ateitis?

LKL aušra. „Lavera“ ir NECA

1993 m. prasidėjus LKL pirmenybėms, be dar sovietmečiu įkurtų Kauno „Žalgirio“, Vilniaus „Statybos“, Panevėžio „Lietkabelio“ klubų bei Kauno „Atleto“ ir „Drobės“, lygoje debiutavo ir dvi naujos tais pačiais metais arba kiek anksčiau sukurtos komandos – NECA ir „Lavera“. Po dviejų sezonų abiejų šių Kauno ekipų krepšinio žemėlapyje nebeliko.

Abiejų komandų likimo vingiai kone panašūs. „Lavera“ buvo įsteigta tokio paties pavadinimo koncerno, kurio veiklos sritis, kaip bene visų naujųjų lietuvių, nebuvo visiškai skaidri. Komandoje žaidė nemažai krepšininkų, kurie vėliau tapo žinomi: Tomas Pačėsas, Žydrūnas Urbonas, Virginijus Praškevičius, Andrius Vyšniauskas. Pirmajame LKL sezone perspektyvia laikyta ir šviesią ateitį turėjusi „Lavera“ sugebėjo mesti iššūkį Vilniaus „Statybai“ kovoje dėl bronzos medalių. Kitą sezoną „Lavera“ reguliariajame sezone užėmė trečią vietą, tačiau pusfinalyje pripažino Kauno „Atleto“ pranašumą, o rungtynės dėl trečios vietos nebuvo žaidžiamos. 1995 m. bankrutavus koncernui, iš LKL pasitraukė ir jo remta komanda.

Ekipos NECA vadovai 1994–1995 m. sezono metu tiesiog nusprendė nebemokėti krepšininkams algų dėl prastos klubo finansinės padėties. Ką tik gimusi lyga nenorėjo prarasti reputacijos ir kelti įtarimų, kad kai kurie klubai gali būti nemokūs, tad iki šiol sklando istorijos, esą lyga iš savo lėšų komandos NECA žaidėjams mokėjo atlyginimus. Po dviejų sezonų NECA atsisveikino su LKL tepalikusi nežymų pėdsaką: debiutiniame sezone buvo patekusi tarp penkių stipriausių lygos ekipų.

Iš esmės tokiu pat dirbtiniu dariniu galima vadinti ir 1997 m. įsteigtą Vilniaus „Lietuvos rytą“. Tačiau kitaip, nei minėti Kauno klubai, jis nebuvo sukurtas iš nieko. Tiesiog didžiausias šalies dienraštis „Lietuvos rytas“ perpirko į sunkią finansinę padėtį patekusios legendinės „Statybos“ akcijas. Pirmasis klubo vardas ir buvo „Statyba-Lietuvos rytas“, kuriuo pasivadinusi komanda žaidė 1997–1998 m. sezone. Vėliau „Statybos“ pavadinimo pagrindinėje sostinės komandoje nebeliko. Vieną pagrindinių vaidmenų perkant ir valdant klubą vaidino J. Vainauskas, kuris dabar nori kurti dar vieną krepšinio projektą.

Futbolo pasaulyje: superklubas iš Mažeikių bei „Vėtra“

1992 m. Mažeikių verslininkas Romas Marcinkevičius savo gimtajame mieste nusprendė įkurti futbolo klubą, kuris galėtų mesti iššūkį pripažintoms Lietuvos komandoms. Taip atsirado Mažeikių ROMAR (nesunku susiprasti, kad šis pavadinimas – įkūrėjo ir prezidento vardo ir pavardės trumpinys).

Verslininkas, tuo metu sietas su kriminalinėmis grupuotėmis (pasakojama, kad jo verslo sėkmę lėmė apsaugai pasisamdyta Šiaulių „princų“ gauja), iškart ėmė kurti napoleoniškus planus. Pirmasis sezonas ROMAR komandai buvo labiau apsišaudymo metas, tačiau antrajame mažeikiečiai pasikvietė vienus geriausių to meto Lietuvos futbolininkų: puolėją Vidą Dančenką, saugus Tomas Kančelskį ir Saulių Mikalajūną, gynėją Raimondą Žutautą.

Klubas per trumpą laiką lyg meteoras nušvietė visą Lietuvos futbolo padangę. R. Marcinkevičius ne tik subūrė stiprią komandą, bet ir pavertė ROMAR tikru europietišku klubu, kuris turėjo gausų būrį sirgalių, infrastruktūrą ir t. t. 1993–1994 m. Mažeikių komanda nušluostė nosį likusiems Lietuvos čempionato dalyviams ir, palikusi už nugaros legendinį Vilniaus „Žalgirį“, tapo šalies čempione.

Kitą sezoną ROMAR Lietuvoje buvo trečias, o vėliau klubo nebeliko. Laukinio kapitalizmo paveiktas dėl asmeninių priežasčių į JAV išvyko gyventi R. Marcinkevičius. Netekusi savo krikštatėvio komanda galutinai subyrėjo.

Mažeikiečiai sužaidė tris stipriausios Lietuvos futbolo lygos sezonus ir dalį 1995–1996 m. sezono. Joks klubas per tokį trumpą laiką nesugebėjo taip staiga įsiveržti į elitą ir lygiai taip pat greitai sudegti.

„Vėtros“ padėtis buvo kiek kitokia. Komanda 1996 m. buvo įkurta Rūdiškėse. Taip pat verslininko. Šįkart – Romo Stašausko. Komanda Lietuvos futbolo hierarchijos laiptais kilo pamažu: iš pradžių žaidė Vilniaus regiono lygose ir tik 2000 m. pateko į stipriausią šalies divizioną. Jame, tiesa, ilgai neužsibuvo, nes jau kitą sezoną iškrito į antrąsias pagal pajėgumą šalies pirmenybes. Vis dėlto pirmosios lygos pirmenybės ambicingajai „Vėtrai“ buvo per ankštos – ji be konkurencijos laimėjo aukso medalius ir sugrįžo tarp geriausių šalies komandų.

Ilgą laiką „Vėtra“ nesitraukė iš stipriausiųjų gretų. 2004 m. klubas iš Rūdiškių persikėlė į Vilnių, kur pasistatė „Vėtros“ stadioną. Į komandą atvyko Aidas Preikšaitis, Darvydas Šernas, Donatas Vencevičius ir Algis Jankauskas. Nors aukščiausio lygos apdovanojimo „Vėtra“ taip ir nesugebėjo laimėti, ji buvo nuolatinė prizininkė ir dalyvavo Europos taurių kvalifikaciniuose etapuose.

Tačiau 2009 m. R. Stašauskas susidūrė su finansiniais sunkumais, atidavė klubo valdymą rusų investuotojams ir iš didžiojo futbolo pasitraukė. Tačiau naujieji savininkai „Vėtros“ neišgelbėjo. Po metų ir komandai buvo iškelta bankroto byla, stadioną perėmė Lietuvos futbolo federacija, o klubą palikę žaidėjai iki šiol veltui bando atgauti uždirbtus pinigus.

Komanda buvo pašalinta iš LFF rengiamų varžybų ir 15 gimtadienio klubas nesulaukė. Iš ekipos dabar likę tik dubleriai, kurie rungtyniauja regioninėje lygoje.