Iš Lietuvos į Prancūziją tapytoją Aistę Jurgilaitę nuvedė menas, o po penkiolikos metų atgal parvedė gimtinės ilgesys.
Dabar į Panevėžį menininkė atvežė darbus, kuriuose, anot autorės, svarbiausia ne siužetas, o galimybė žiūrovui interpretuoti.
Jausmų peizažai
Panevėžio Senamiesčio galerijoje eksponuojama tapytojos Aistės Jurgilaitės personalinė paroda „Kelionė sielos takais“ kviečia stabtelėti ir pažvelgti ne tik į drobėse pulsuojančias spalvas, bet ir į savo vidinį pasaulį.
Prancūzijoje gyvenusi ir kūrusi menininkė į Aukštaitijos sostinę atvežė darbus, kuriuose, pasak jos pačios, svarbiausia ne siužetas, o šviesa, jausmas ir laisvė interpretuoti.
Jurgilaitės kūrybinis kelias driekiasi per Lietuvos ir Prancūzijos galerijas, o Panevėžyje personalinę parodą menininkė pristato pirmą kartą.
„Panevėžyje teko dalyvauti tik grupinėje parodoje miesto Dailės galerijoje“, – pasakoja tapytoja.
Netikėta pažintis su Panevėžiu
Glaudžių ryšių su Panevėžiu A. Jurgilaitė sako neturinti, o paroda gimė gana spontaniškai.
Ir tai pačiai tapo malonia staigmena. Po ilgesnės pertraukos apsilankiusi Panevėžyje, menininkė sako išvydusi visai kitokį miestą, nei prisiminė anksčiau.
„Seniai čia lankiausi, o dabar pamačiau labai gražiai atsinaujinusį miestą. Mačiau, kad vyksta daug spektaklių, kultūrinių renginių, aplinka graži, sutvarkyta. Panevėžys padarė puikų įspūdį“, – sako A. Jurgilaitė.
Paveikslai iš jausmo
Parodoje eksponuojama daugiausia naujausia A. Jurgilaitės kūryba, nors lankytojai gali išvysti ir keletą ankstesnių metų darbų.
Anot autorės, kūriniai nebuvo atrenkami pagal konkrečią temą ar laikotarpį.
„Atrinkau tiesiog pagal nuotaiką, pagal spalvas. Mano visas menas toks intuityvus – momento pagavimas, kažkoks išgyvenimas. Kartais būna perskaityta knyga, kartais kelionės įspūdis, ir viskas susipina į pasakojimą per jausmus, spalvas ar vaizdinius“, – pasakoja tapytoja.
Nors Vilniaus dailės akademijoje ji baigė tekstilės studijas, būtent tapyba ilgainiui tapo svarbiausia kūrybos forma.
Didelę įtaką tam padarė tapytojas ir dėstytojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Linas Katinas, paskatinęs studentus ieškoti savito braižo, o ne kopijuoti mokytoją.
„Jis buvo toks dėstytojas, kuris leido kiekvienam pasireikšti pagal savo kryptį, neprimesdamas savo stiliaus. Tai man labai daug davė – todėl iš tekstilės perėjau į tapybą“, – prisimena menininkė.
Penkiolika metų Prancūzijoje
Svarbi A. Jurgilaitės biografijos dalis – penkiolika metų, praleistų Prancūzijoje.
Iš pradžių ją ten nuvedė kvietimai dalyvauti parodose, vėliau susiklostė ir asmeninis gyvenimas.
„Pradžioje vykau dėl parodų, paskui draugai pakvietė truputėlį pagyventi, o paskui ir asmeninis gyvenimas – viskas susidėliojo taip, kad pasilikau“, – pasakoja tapytoja.
Gyvendama Prancūzijoje, ji ne tik aktyviai rengė parodas, bet ir dėstė tapybą suaugusiesiems – dirbo tapybos ir piešimo dėstytoja meno akademijoje, Krosnė miestelyje, Prancūzijoje.
„Ten labai platus menininkų ratas – ir emigrantų, ir vietinių. Parodas rengiau gana dažnai“, – sako kūrėja.
Dar didesnį įspūdį menininkei paliko Prancūzijos publika.
„Prancūzai labai domisi menu, komentuoja, klausinėja, perka darbus. Jie labai smalsūs, mėgsta bendrauti su menininkais“, – prisimena A. Jurgilaitė.
Vis dėlto po penkiolikos metų svetimoje šalyje ji nusprendė grįžti į Lietuvą.
„Gimtinė vis tiek traukia. Visi tie išgyvenimai ir meninis gyvenimas Prancūzijoje man labai daug davė, bet dabar labai džiaugiuosi grįžusi į Lietuvą ir visai nesigailiu“, – sako pašnekovė.
Kelionė į šviesą
Šiandien netoli Trakų gyvenanti menininkė tapo beveik kasdien.
Didžiausiu įkvėpimo šaltiniu jai išlieka gamta – ežerai, vanduo, miškai ir nuolat besikeičianti šviesa.
Neatsitiktinai ir parodos pavadinimas „Kelionė sielos takais“ kalba apie vidinę žmogaus būseną, o ne konkretų pasakojimą.
„Daugelyje mano paveikslų yra šviesa. Man siela savaime yra šviesa, todėl taip ir pavadinau parodą. Nenoriu žmonėms primesti savo požiūrio – norėčiau, kad kiekvienas kiekvieną drobę pajaustų savaip. Mano visi darbai yra per šviesą, per spalvą, per gerąją pusę. Nenoriu atkartoti blogų dalykų, kurių dabar tiek daug pasaulyje“, – sako A. Jurgilaitė.
Būtent todėl Senamiesčio galerijoje eksponuojami darbai neprimeta vieno atsakymo ar vienintelės interpretacijos. Jie kviečia sustoti, įsižiūrėti ir leisti spalvoms kalbėti apie tai, ką kiekvienas žiūrovas atsineša savyje. Galbūt todėl ši paroda tampa ne tik tapybos ekspozicija, bet ir savotišku vidiniu pokalbiu – kelione, kuri prasideda nuo paveikslo, o baigiasi ten, kur kiekvienas atranda savo paties sielos takus.
