Solidi mokytojo ir kalbininko Petro Būtėno 130-ųjų gimimo metinių sukaktis šių metų birželio 27-ąją yra gera proga pamąstyti, ką apskritai mes, šių dienų visuomenė, manome apie gimtąją lietuvių kalbą, kiek mes patys dabar ją kaip net ir pasaulio mastu unikalų, nežinia kiek šimtmečių gyvuojantį mūsų tautos paveldą branginame, kaip su ja elgiamės, o gal ir šių dienų informacijos nestokojančiame pasauly sugebame kuo nors praturtinti.
O praturtinti tikrai galime – kad ir dialogišku žvilgsniu į prasmingus atskirų asmenybių darbus lietuvių kalbai puoselėti ir branginti.
Lietuvių kalbos draugijos Panevėžio skyriaus ir Komunikacijos centro „Kalba. Knyga. Kūryba“ iniciatyva bendradarbiaujant su kitomis institucijomis Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje surengta Gimtosios kalbos šventė „Lituanistikos kartų dialogas Panevėžyje: Petras Būtėnas (1896–1980) ir Eugenijus Urbonas (1935–2019)“.
Kalbėta apie 1925–1944 m. Panevėžio mokytojų seminarijoje ir kitose miesto gimnazijose lietuvių kalbos mokytoju dirbusio kalbininko Petro Būtėno darbus, pasitikta ir knyga „Eugenijus Urbonas lituanistikos kelyje“.
Tautos ugdytojas
Ateitininkas, savanoris, žurnalistas, vertėjas, mokslininkas tautotyrininkas, geografinės ir istorinės lituanistikos kūrėjas, mokytojas, visuomenininkas – Petras Būtėnas (1895–1980) valstybę kūrė augindamas ir auklėdamas šimtus Panevėžio krašto jaunuolių.
Jis yra vos ne visų svarbiausių XX amžiaus istorinių įvykių liudininkas. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.
Ankstyvosios vaikystės metais, pagardintais ir piemenuko duonos skoniu, XX a. pradžioje P. Būtėnas ne kartą matė į tėvų kiemą Dovydų kaime arkliuko traukiamu vežimu atidardėjusį Jurgį Bielinį su nauja lietuviška knyga ar laikraščiu, vėliau po mėnesį kitą pasėdėjo daraktoriškų pradžios mokyklėlių suole arčiau namų buvusiuose Vaškuose, Grūžiuose, Joniškėlyje.
Paskui trejus metus – ir kantriai tėvo iš naujų lentų specialiai sukaltame ir į dviklasę Linkuvos mokyklą atvežtame suole – mat lietuviukus rusifikuoti nusiteikęs direktorius Kraševskis (buvo 1906 m. ruduo) šio Būtėnų vaiko priimti nenorėjo: girdi, klasėje suolo – nė vieno laisvo.
Bet sumanusis Juozapas Būtėnas išeitį greit surado, iš naujų lentų suolą sukalė, į klasę atvežė, jos gale pastatė ir sūnų pasodino. Tai argi direktoriui galėjo patikti tokio nesukalbamo tėvo vaikas? Dėl to ir kentėjo tas vaikas, neretai niekinamas, nežinia už ką kampan pastatomas.
Vėliau per mėnesį kitą Petras Būtėnas pažino ir Mintaujos aplinką. Kadangi arčiau namų buvo Bauskė su ką tik įsteigta progimnazija, įstojo į ją. Lietuvių ten mokėsi daugiau ir greit P. Būtėnas tapo grupelės (tai buvo ateitininkai) vadovu. Kartu ir jaunuoju knygnešiu, draugams net nesuprantant, iš kur tos lietuviškos spaudos jis gaunąs, ir sekmadieninio ratelio prie Bauskės katalikų bažnyčios siela.
Didžiųjų mokytojų apsuptyje
Šį gyvenimo etapą mokantis nelietuviškoje aplinkoje greit pakeitė kitas. Pirmojo pasaulinio karo įvykiai, nuo 1915 m. rudens P. Būtėną privertę atsidurti Martyno Yčo gimnazijoje Voroneže.
Ten susipažino su tada jau kalbos autoritetu laikytu Jonu Jablonskiu ir šio akyse pelnė patikimo mokinio vardą.
Voroneže P. Būtėnas įgijo ir pirmuosius vertimų įgūdžius, kai vakarus leido bute pas J. Balčikonį ar J. Jablonskį vis svarstydami, koks žodis būtų geriau tai ar kitai Anderseno ar Haufo pasakai.
Voroneže P. Būtėnas įgavo ir spaudos bendradarbiui bei leidinių redaktoriui reikalingų gebėjimų, taip pat bendraamžiai pažino jį kaip itin sumanų ateitininkų veikėją. Ten jis matė ir 1917 m. revoliucijos baisumus… Žodžiu, druskos P. Būtėno kely tuo laiku netrūko. Ir jos dar padaugėjo, kai 1918 m. pačioje pabaigoje (nepraėjus nė pusmečiui po sugrįžimo iš Voronežo) per Lietuvą nuvilnijo žinia: „Tėvynė pavojuje!“ ir laukia savanorių gretos.
P. Būtėnas pažino ir jų kasdienybę tarnaudamas Širvintų–Ukmergės ruože, o nuo 1920-ųjų pradžios – ir studijų vakarais skonį, kai lankė Aukštuosius kursus Kaune ir nuo 1922 m. buvo studentas filologas universitete.
Šiuo laiku P. Būtėnas, bendraudamas prof. Kazimieru Būga, prof. Jonu Jablonskiu, prof. Eduardu Volteriu, doc. Juozu Tumu-Vaižgantu ir kt. subrendo kaip itin plataus akiračio būsimasis lietuvių kalbos mokytojas, mokslininkas lituanistas ir tautotyrininkas.
Mokytojas legenda
Panevėžys P. Būtėno biografijoje ir gyvenime yra išskirtinis etapas (1925–1944 m. liepa). Tuo metu ir visuomenės sąmonėje įsitvirtina mokytojo ne tik kaip gero dėstomojo dalyko žinovo, bet ir kaip didelės erudicijos, visuomeniškai aktyvios asmenybės vaizdinys. Toks Panevėžyje ir buvo P. Būtėnas.
Kažin ar suklystume sakydami, kad mieste jis laikytas žinomiausiu ir bene didžiausią autoritetą turinčiu mokytoju. Reiklus ir dalykiškas per pamokas (bet jos įdomios) mokytojų seminarijoje, turininga popamokinė veikla skatinant, kad kuo daugiau mokinių būtų „Lietuvių tautotyros ir senienų rinkimo draugijos“ nariai, aktyvus katalikiškų vertybių propaguotojas, kelių organizacijų narys, straipsnių į daugumą tuomet ėjusių laikraščių ar žurnalų autorius. O dar ir mokomųjų knygų rašymas ir leidimas, lietuvių kalbos, ypač gimtosios tarmės, tyrimas, žodžių rinkimas Lietuvių kalbos žodynui – toks galėtų būti P. Būtėno asmenybę geriau suvokti padedantis veiklų sąrašas.
1936 m. yra irgi savita riba, kai dėl Lietuvoje vykdytos švietimo reformos Panevėžio mokytojų seminarija baigė gyvuoti.
P. Būtėnas jau dirbo mergaičių gimnazijoje (dabar Vytauto Žemkalnio gimnazija), be to, turėjo pamokų vyrų gimnazijoje.
Likimo išbandymai
Dar vienas istoriškai svarbus etapas – 1940-ųjų liepa, kai P. Būtėnas naujosios sovietų valdžios jėga atsiduria už grotų Panevėžyje. Lieka trauma visam gyvenimui, sielvartas dėl namuose konfiskuotų knygų, dialektologinių užrašų ir dėžių su kortelėmis žodynui taip pat nemąžta. Skausmą didina greit ir Antrasis pasaulinis karas su valdžių kaita (tai vieni, tai kiti…), didžiulę atsakomybės naštą atneša direktoriaus pareigos (nuo 1942 m.) Panevėžio vyrų gimnazijoje.
Toliau – traukimasis iš Lietuvos 1944 m. vasarą, Vokietijos DP stovyklos, visuomeninė veikla tenai ir kelionė 1949 m. į užjūrius su nelengva kasdienybe ir amžinu rūpesčiu dėl Panevėžyje likusios žmonos „Kaipgi mano Malvutė su vaikais?“ Ir darbas darbas darbas. Nesvarbu, kad išspausdinti pavyksta tik nedidelę dalį savo tyrimų Lietuvos valstybės sienų, istorijos, vietovardžių ar kitais panašiais klausimais.
Apibendrindami P. Būtėno per XX amžių, ypač nuo pirmųjų dešimtmečių, nueitus gyvenimo etapus, per juos įgytas patirtis ir nuveiktus darbus, matome didžiulį pokytį ir Panevėžio, ir visos Lietuvos švietimo sistemos kelyje.
Tarp Vilniaus ir Panevėžio
Kita jau vėlesniais laikais, tiksliau – nuo 1958 m., prasmingai tęsusi iš anuometinės nepriklausomos Lietuvos inteligentų perimtąsias tradicijas ir buvusi plataus akiračio asmenybė, be žinių per pamokas teikimo, daug dėmesio skyrusi mokinių vidiniam pasauliui ugdyti ir turtinti, taip pat sudariusi sąlygas mokytojų kūrybiškumui skleistis, buvo ilgametis Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos (anksčiau tai 2-oji vidurinė) direktorius, lietuvių kalbos mokytojas ekspertas Eugenijus Urbonas (1935–2019). Sakome ilgametis, nes šiai įstaigai jis vadovavo 29-erius metus – nuo 1973 iki 2002 m.
Išskirtinis E. Urbono darbų rezultatas – dar niūriu sovietmečiu humanitarinę (!) ugdymo kryptį pasirinkusi gimnazija buvo sutvarkyta ir jaukiai įrengta.
Jei kiltų klausimas, kaip ir iš kur čia Panevėžy E. Urbonas atsirado, žvilgsnį turėtume nukreipti į Vilnių, į daukantiškos dvasios nepraradusį universitetą.
Universitetas apskritai svarbus Urbonų šeimos gyvenime. Čia 1953 m. rugsėjį studijas Istorijos-filologijos fakultete pradėjo Sibiro šalčių su iš lupenų gabaliukų užsiaugintų kelių bulvių skonio dar nepamiršusi Dainora Tamošiūnaitė, mokytojų dukra. Į universitetą Dainora studijuoti atvyko jau turėdama Subačiaus vidurinės mokyklos (Kupiškio r.) atestatą.
E. Urbonas, kilęs nuo Juodaičių (Raseinių r.), baigęs Ariogalos vidurinę, į Vilnių atvyko su mediniu tėvelio sukaltu lagaminu. Atsiminimuose „Apie mūsų šeimą“ Dainora rašo, kad jų draugystė trečio kurso pavasarį prasidėjo po vieno kito pokalbio ir nuėjimo į kiną…
Susituokė abu slapta per 1956 m. Kalėdas Juodaičiuose.
Šie studentai tada jau žinojo, kas yra tų metų Vengrijos įvykiai, dar gal ir kojų virpulys neišblėsęs buvo prisiminus, kai po Vėlinių vakaro prie Jono Basanavičiaus paminklo Rasų kapinėse paspruko abu laimingai į šalį. Mat kai kurie bendramoksliai tada buvo pavėžėti mašinoje su tamsia būda iki tam tikrų rūmų…
Jiedu ir jų kursas – buvo tie, kuriuos ugdė geriausi Literatūros katedros dėstytojai. Tik šie dėstytojai turbūt per mažai paskaitų turinį skiedė raudona gija, tad nuo 1957 m. buvo persekioti ir po metų kitų netgi priversti išeiti iš darbo. Bet diplominiam darbui Eugenijus vis tiek nepabijojo imtis temos „Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ stilius“.
Humanitarinis atgimimas
Po studijų, baigtų 1958 m., šios šeimos gyvenime darbų pradžia Geležiuose (Panevėžio r.) ir Panevėžio 4-ojoje vidurinėje buvo nelengva. Reikėjo ir vaikus auginti, ir savo stogo paieška rūpintis, ir, kad išgyventų, žvalgytis, kur pamokų gauti. Gerai, kad Tiltagaliuose šeima turėjo ramstį – ten po tremties gyveno Dainoros mama – mokytoja Valerija Tamošiūnienė.
Stabiliau šeima pasijautė po 1973-iųjų rugsėjo. Dainora lietuvių kalbos mokytoja pradėjo dirbti ką tik pastatytoje 10-ojoje vidurinėje, Eugenijui buvo pasiūlyta vadovauti 2-ajai vidurinei. Jai kurti, modernizuoti ir garsinti E. Urbonas jėgų tikrai negailėjo. Pirmiausia sugebėjo pritraukti nemažai gerų specialistų, ypač buvo stipri surinkta kūrybinga lituanistų komanda.
1975 m. mokyklai pasirinkus humanitarinę ugdymo kryptį, atsivėrė naujų galimybių. Šios mokyklos vaikai tikslingai buvo lavinami ir po pamokų. Greit sugalvota švęsti Vardo dieną, pradėta organizuoti analogo mieste (o gal ir Lietuvoje?) neturėjusius „Poezijos pavasarius“, pasipylė įdomiausios išvykos po žymiausias Lietuvos istorijos vietas, taip pat kelionės į Baltarusiją, Ukrainą, Pabaltijo šalis.
Kaip vadovas, E. Urbonas nemažai nuveikė mokyklai pereinant į gimnaziją. Jos vardas ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų tapo dar labiau žinomas, kai buvo atsigręžta į istoriją, kai pradėta organizuoti susitikimus ir konferencijas su ikikarinių laikų gimnazijos auklėtinėmis, rinkti jų atsiminimus ir juos leisti atskiromis knygomis.
Per kasmet rengiamus „Poezijos pavasarius“ ir mokiniai, ir mokytojai, ir netgi miesto bendruomenė turėjo progų pamatyti ir artimiau susipažinti su tų metų laureatais, pabendrauti, paskaityti kūrybos.
Nemaža dalis mokinių dalyvavo kraštotyros ekspedicijose. Jų rezultatus atspindi surinktos įvairiažanrės tautosakos aplankai, saugomi Literatūros ir tautosakos institute Vilniuje ir Panevėžio kraštotyros muziejuje.
Vertindami E. Urbono veiklą šiuo požiūriu, galėtume sakyti, kad sėkmingai jis tęsė ir toliau skleidė P. Būtėno su Panevėžio moksleiviais ikikariniais laikais propaguotą tautosakos rinkimo sąjūdį.
Lietuvybės stiprintojas
1989 m. Kaune E. Urbonas su bendraminčiais įsteigė respublikinę maironiečių organizaciją su „Sandravos“ laikraščiu. Buvo metų, kai maironiečių gretoms priklausė per 3000 mokinių. Kažin ar Lietuvoje po 1990 m. turėjome daug tokių gausių organizacijų?
Kalbėdami apie Lietuvių kalbos draugijos Panevėžio skyriaus veiklą, prisimename, kad mūsų mieste ši draugija įkurta 1988 m. lapkričio 14 d., vadinasi, pirmiau nei šalies mastu (Vilniuje atkuriamasis Lietuvių kalbos draugijos suvažiavimas sušauktas 1989 m. sausio 21 d.).
Ir kad Kranto gatve eidami galime pasigrožėti panevėžiečio skulptoriaus Algimanto Vytėno sukurtu paminklu akad. prof. Juozui Balčikoniui ar kad nuvykę į Ėriškius galime sustoti prie koplytstulpio J. Balčikonio gimtosios sodybos vietoje, nepamirštame, jog tas padaryta vėlgi E. Urbono iniciatyva ir rūpesčiu.
Bendras kelias
Apibendrindami šių dviejų Panevėžio švietimo, kultūros ir lietuvių kalbos istorijai ženklių pėdsakų palikusių asmenybių – P. Būtėno ir E. Urbono – darbus, matome ir netikėtų sąsajų.
Pirmiausia abu jie buvo J. Balčikonio mokiniai: P. Būtėnas – mokinys Voroneže ir studentas (tiesa, trumpai) Kauno universitete, o E. Urbonas su žmona Dainora – studentai Vilniaus universitete. Ir P. Būtėnas, ir E. Urbonas su mokiniais ir mokytojais paliko savą indėlį renkant ir ateities kartoms paliekant nykstantį žodinį lietuvių tautos paveldą. Pirmasis ikikariniais laikais mokytojų seminarijoje aktyviai dirbo su „Lietuvių tautotyros ir senienų rinkimo draugija“, antrasis gerą ketvirtį amžiaus buvo Lietuvos maironiečių siela ir įkvėpėjas.
Pagaliau P. Būtėnas kaip lietuvių kalbos mokytojas įrašytas ir į ikikarinės Panevėžio mergaičių gimnazijos istoriją, o E. Urbonas šią gimnaziją, ypač po 1990 m., sukūrė kaip brandžias intelektualias asmenybes ugdančią švietimo įstaigą, į kurią kelią žinojo dešimtys ir Vilniaus universiteto mokslininkų ar Lietuvos rašytojų sąjungos narių.
Tad dabar atsakykime į klausimą: ar mūsų žvalgytuvės per kai kuriuos šių dviejų Panevėžio lituanistų gyvenimo etapus ir darbus atveria skirtingų XX amžiaus kartų dialogą?
Turbūt taip.
