Panevėžiečio kompozitoriaus Antano Bujavičiaus, kūrusio muziką Stasio Povilaičio, Nelės Paltinienės ir kitų lietuviškos estrados žvaigždžių atliekamoms dainoms, gyvenimas primena kino filmą.
Tikrąją savo šeimos istoriją dabar 82-ejų muzikas iš mamos sužinojo vos prieš kelis dešimtmečius – Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ir dar viešai niekam jos nėra pasakojęs.
Anot A. Bujavičiaus, net ir giminaičiai apie jį žino tikrai ne viską.
Likimo nublokšti į Baltarusiją
„Niekas nežinojo apie mano praeitį. Pirmą kartą apie tai viešai pasakoju. Kaip buvo iš tikrųjų, nežino net mano pusbroliai ir pusseserės“, – prasitaria Panevėžyje gyvenantis garsus kompozitorius Antanas Bujavičius.
Jam pačiam gyvenimo istoriją mama papasakojo tik nepriklausomybės metais. Iki tol paklausęs apie tėtį iš mamos teišgirsdavo: mirė jaunas.
Pasak A. Bujavičiaus, jo senelis, mamos tėtis, per rusijos ir Japonijos karą 1904–1905 metais buvo paimtas į caro kariuomenę.
Vėliau caras, atsilygindamas už tarnybą, kariavusiems lietuviams dovanojo žemės, tačiau ne Lietuvoje, o Baltarusijoje, netoli Borisovo.
„Ten žemės gavo daug lietuvių. Senelė pasakojo, kad lietuvių čia buvo ištisi kaimai. Kadangi tiek senelis, tiek senelė kilę iš neturtingų, daugiavaikių šeimų, gavę žemės ir liko gyventi Baltarusijoje“, – savo painią ir filmo siužeto vertą giminės istoriją pradeda A. Bujavičius.
Tačiau po 1917 metų revoliucijos rusijoje valdžia atėmė ne tik žemę, bet ir ūkio padargus, gyvulius. Šeimą užgulė badas.
Į Lietuvą kelias buvo atkirstas – bolševikinė valdžia lietuvių neišleido.
Ieškodama darbo A. Bujavičiaus mama išvyko į Borisovą, kuris tuo metu jau buvo nemažas miestas.
Čia dirbo stiklo fabrike buhaltere, susipažino ir su būsimu vyru – inžinieriumi mechaniku, laivų prieplaukoje ir aerodrome remontavusiu lėktuvų ir laivų variklius.
„Tėvas buvo garsus motorų specialistas. Dar prieš karą Borisove apie jį buvo išleistos kelios knygos“, – ką yra girdėjęs iš mamos, pasakoja kompozitorius.
Karas sutrukdė skrydžiui į Maskvą
A. Bujavičiaus tėvas pirmas mieste pasigamino radiją, taip pat aparatą kinui rodyti, tačiau dėl šito turėjo nemalonumų su valdžia, netgi buvo suimtas.
Vėliau sukonstravo ir lėktuvą. Toks kūrinys valdžiai dar labiau nepatiko ir tėtis vėl kuriam laikui atsidūrė už grotų.
Tuomet, Antano žiniomis, dėl žlugdomos iniciatyvos neapsikentęs tėtis pasiskundė Maskvai.
„Po pusmečio atėjo atsakymas, pasirašytas Klimento Vorošilovo. Tėvas buvo kviečiamas pademonstruoti savo lėktuvą Maskvoje 1941 metų birželio 22-osios vidurdienį. Karas prasidėjo tą dieną apie ketvirtą ryto. Taip tėtis į Maskvą ir nenuskrido“, – pasakoja A. Bujavičius.
Kodėl tėtis buvo kviečiamas, anot pašnekovo, niekas nežinojo.
Gal būtų užtekę tik pademonstruoti savo kūrinį, o gal būtų laukę nemalonumai, o galbūt būtų pateikti kokie pasiūlymai.
Išsivežė vokiečiai
Vokiečiai Borisove pasirodė maždaug po poros savaičių nuo karo pradžios. Vieną dieną atvykę į namus jie išsivežė A. Bujavičiaus tėvą.
Šis namo negrįžo kelias dienas. Artimiesiems tai buvo klaikios baimės dienos – daug žmonių taip buvo išvežama sušaudyti.
„Po kelių dienų tėtį parvežė limuzinu, o atsilygindami vokiečiai dar pridėjo miltų, makaronų, mėsos“, – pasakoja A. Bujavičius.
Paaiškėjo, kad vokiečiams gabaus inžinieriaus prireikė sugedus į Borisovo aerodromą atskridusio aukšto rango nacių karininko lėktuvui.
„Buvo spėjama, kad tas aukštas pareigūnas galėjo būti Vokietijos žvalgybos – Abvero – šefas, admirolas Vilhelmas Kanarisas“, – pasakoja kompozitorius.
Taip tėvas pradėjo dirbti vokiečių aerodrome inžinieriumi mechaniku.
Lemtinga klaida
Artėjant frontui ir vokiečiams traukiantis, 1944 metais traukėsi ir aerodromo personalas. Tuo metu Antanui tebuvo vos pusantro mėnesio.
Visa šeima traukėsi kariniu ešelonu į Vokietiją, tačiau netoli Vilniaus jį užpuolė sovietų lėktuvai.
„Galėjau užaugti Vakaruose, bet pakeliui traukinys buvo subombarduotas, o mama sunkiai sužeista. Surastas gydytojas pasakė, kad ji neatlaikytų kelionės į Vokietiją. Tėvas negalėjo palikti šeimos. Taip visi pasilikome Vilniuje“, – pasakoja A. Bujavičius.
Po kelių mėnesių sostinę užėmė sovietai. Bėgti pas artimuosius nebuvo galimybės – einant frontui, Vilnius buvo atskirtas nuo Lietuvos.
Antano tėvai nuo karo baisumų ryžosi trauktis atgal į Borisovą. Tai buvo lemtinga klaida. Kažkas įskundė tėvą KGB kaip dirbusį naciams.
A. Bujavičiui tebuvo vos pusę metukų, kai tėvą suėmė ir 1944 metų birželį sušaudė.
„Niekas nežinojo apie mano praeitį. Pirmą kartą apie tai viešai pasakoju.“
A. Bujavičius
Mama buvo ieškoma. Sūnų ji paliko pas pažįstamus ir slapstėsi – iš pradžių Baltarusijoje, vėliau – Lietuvoje. Berniukas mamą vėl išvydo tik po trejų metų. Į Lietuvą pas mamą parvežė giminaitis.
Vaikas lietuviškai jau nebekalbėjo.
Persekiojama moteris su vaiku ant rankų įsikūrė Raguvėlėje, kur jos brolis dirbo mokyklos direktoriumi. Kartu gyveno ir A. Bujavičiaus seneliai.
„Jokių dokumentų neturėjome. Mamos pasas buvo padirbtas, o aš iki pat 1955 metų neturėjau net gimimo liudijimo“, – pasakoja Antanas.
Vaikystė Rygos turguje
Sovietų ieškoma mama negalėjo legaliai įsidarbinti. Teko „spekuliuoti“, kaip tais laikais vadinta prekyba. Iš Rygos veždavo dviračius, guminius batus, kitus daiktus, o į Latviją gabendavo Lietuvoje supirktą sviestą.
Keliauti tekdavo traukiniais su ne vienu persėdimu. Pirmiausia iš Raguvėlės siauruku į Panevėžį, tuomet traukiniu iki Šiaulių, o tada – į Rygą.
Mamą lydėdavo ir Antanukas, kuriam tuo metu tebuvo šešeri.
Ir užmigdavo vaikas traukinyje ant suolo.
A. Bujavičius pamena, kad Rygoje apsistodavo lietuvių šeimoje ir ten kelias dienas mama prekiaudavo.
„Keldavomės penktą ryto ir nuo septynių iki trijų man, mažam vaikui, tekdavo turguje išsėdėti“, – pasakoja senjoras.
Po karo buvo praėję vos keleri metai, tad Rygoje buvo pilna jūreivių, karo veteranų.
„Gražiai apsirengę, uniformuoti, bet vienas be rankų, kitas aklas“, – pokario realybę mena panevėžietis.
1952 metais šeima kiek prasigyveno iš tokios prekybos ir mama Panevėžyje, visai šalia Kristaus Karaliaus katedros nusipirko dalį namo.
A. Bujavičius pradėjo mokytis 5-ojoje vidurinėje.
Legalus gyvenimas – nuo 11-os metų
A. Bujavičiui buvo jau 11-a, kai šeima pagaliau gavo legalius dokumentus. Ir tai – tik laimingo atsitiktinumo dėka. Tiesiog kartą mama gatvėje netikėtai sutiko buvusį bendraklasį. Šis Panevėžyje dirbo prekybos valdybos viršininku, o jo brolis ėjo aukštas pareigas Vilniuje.
Mamai pasiguodus apie savo vargus, netrukus jai ir sūnui senas pažįstamas parūpino naujus dokumentus. Juose – įrašas, kad A. Bujavičius gimė Vilniuje.
Mama pagaliau galėjo įsidarbinti parduotuvėje.
A. Bujavičiaus teigimu, jiems pagelbėję žmonės valdžios institucijoms nepranešė apie jo tėvų praeitį. Taip pat tylėjo ir šeima, auginusi jį pirmuosius trejus gyvenimo metus Baltarusijoje.
„Mane auginusios mamos draugės vyras buvo baltarusis karininkas. Aš pas juos trejus metus gyvenau, bet jie irgi tylėjo apie mano tėtį“, – ankstyvoje vaikystėje sutiktų gerų žmonių panevėžietis iki šiol nepamiršo.
Padėdavo mamai
„Pats nežinau, kodėl pasirinkau muziką. Ji mane labai traukė, bet šeimoje muzikų nebuvo“, – šypsosi kompozitorius.
Panevėžio 5-ojoje vidurinėje mokykloje baigęs septynias klases, jis pasuko į Muzikos technikumą, kur mokėsi klarneto, saksofono. Jo bendrakursiai buvo žinomo atlikėjo Radžio globėja Vida Minevičienė, Juozas Rupša, vėliau įdainavęs Pinčiuko ariją „Velnio nuotakoje“.
„14–16 metų aš jau grojau šokiuose ir dar vestuvėse pagrodavau. Tada nustatyto mokesčio nebuvo, kiek surenki pinigų, tiek ir užtenka“, – pasakoja Antanas, dar vaikystėje išmokęs griežti ir dėdės dovanotu akordeonu.
O muzikantas ne taip ir mažai surinkdavo – uždirbdavo kone dukart daugiau nei pardavėja mama. Tiesa, pripažįsta, dėl tokio „verslo“ nukentėdavo mokslai.
Ir laidotuvėse, ir restoranuose
Baigęs technikumą A. Bujavičius įsidarbino orkestre „Panevėžio garsas“. Tuo laiku šis atlikdavo vien klasikinę muziką ir maršus. Kad išsilaikytų, orkestras buvo priverstas groti ir laidotuvėse. Muzikantai per dieną pėsčiomis turėdavo sukarti ne vieną kilometrą iš vieno miesto galo į kitą.
„Būdavo, groji ir žiemą, šalta, vieną nulydi, o kitos laidotuvės kitame miesto gale. Orkestre buvo gal apie 30 žmonių, pasiskirstydavome per pusę“, – pasakoja Antanas.
Tik vėliau orkestras pradėjo atlikti estradinius kūrinius bei uždirbti didelius pinigus.
„Jei neklystu, planas buvo per mėnesį miestui 10 tūkstančių rublių uždirbti“, – pasakoja jis.
Vakarais orkestrantai uždarbiaudavo grodami anuomet populiariuose Panevėžio restoranuose „Seklyčia“, „Bičiulis“, kavinėje „Jaunystė“.
A. Bujavičius kūrė ir aranžuotes, už kurias buvo mokami papildomi pinigai.
„Dainininkas atnešdavo magnetofono juostą su patikusia daina. Reikėdavo ją nurašyti ir pritaikyti bigbendui“, – pasakoja pašnekovas.
O tokios patirties jau turėjęs. Mat tris mėnesius teko groti Maskvos cirko bigbende.
„Jie pusmetį žiemą dirbdavo Maskvoje, o kitus šešis mėnesius važinėdavo po visą pasaulį. Ten groti buvo nuostabu. Grojome populiarių dainų džiazines kompozicijas. Tempai buvo labai dideli. Turėjau gerą progą iš jų mokytis“, – pasakoja A. Bujavičius.
Iš orkestro į gamyklą
Iš „Panevėžio garso“ orkestro A. Bujavičius pasitraukė 1986-aisiais.
Pasak jo, intensyviai muzikuodamas nuo muzikos pavargo.
Be to, sustreikavo ir sveikata. Po vaikystėje persirgto meningito medikai mamą buvo įspėję, kad liekamieji reiškiniai pasireikš vėliau.
„Pasidarė sunku kalbėti, pradėjau kalbėti truputį užsikirsdamas, drebėjo rankos. Kadangi esu mažakalbis, žmonės mažai tą pastebi“, – pasakoja A. Bujavičius.
Po darbo orkestre įsidarbino „Ekrano“ gamykloje darbininku.
Tačiau ryšių su muzika nenutraukė, o 1989 metais prasidėjo naujas – kūrybos – etapas.
Kūrė estrados žvaigždėms
„Kartą gavau dovanų S. Nėries eilėraščių tomelį. Mane patraukė eilėraštis „Raudona rožė“. Atrodė, kad eilėraštis pats turi melodiją, prie pianino pradėjau rinkti natas ir harmoniją“, – mena A. Bujavičius.
Užrašytą melodiją parodė žmonai Marijai Danutei – muzikei, pedagogei. Rūpėjo išgirsti jos pastabas ir kritiką. Ir sulaukė didelio žmonos palaikymo kurti muziką.
Paskui gimė dar viena daina pagal Vinco Mykolaičio-Putino eiles „Užgeso žiburiai“.
Abi jas pasiūlė Stasiui Povilaičiui, kai šis koncertavo Panevėžyje.
„Baigus skambėti įrašui, jis kurį laiką tylėjo, paskui išpoškino: „aš jas imu“. Taip prasidėjo mūsų bendradarbiavimas ir draugystė iki pat Maestro mirties“, – pasakoja A. Bujavičius.
S. Povilaičiui panevėžietis sukūrė 17 dainų. Vėliau gyvenimas suvedė su Nijole Tallat-Kelpšaite, Nele Paltiniene, Eugenijumi Ivanausku. Šioms lietuviškos estrados žvaigždėms A. Bujavičius taip pat sukūrė nemažai dainų.
S. Povilaitis lankydavosi A. Bujavičiaus namuose Panevėžyje.
„Buvo labai šaunus, smagus žmogus“, – mena pašnekovas.
Su Nele ir Arvydu Paltinais ryšiai užsimezgė dar 1989 metais.
„Jie man atsiųsdavo tekstą, aš parašydavau muziką ir išsiųsdavau į Vokietiją natas. Po kurio laiko jie man atsiųsdavo jau išleistą kasetę“, – pasakoja A. Bujavičius.
Paltinams atvykus į Lietuvą, draugystė dar sustiprėjo.
„Kultūringesnių žmonių kaip Paltinas ir Paltinienė nesu sutikęs. Tik priekaištų iš Paltinienės sulaukdavau, kad neinu į jos koncertą. Sakydavo: tu kaip patėvis, neateini savo vaikų žiūrėti“, – juokiasi A. Bujavičius.
Priežastis, kodėl neateidavo, paprasta.
Koncertai vykdavo vakare, o A. Bujavičius gamykloje dirbdavo ir naktinėje pamainoje.
Palietė širdis
Panevėžietis skaičiuoja muziką sukūręs 100 dainų. Daug laiko tam neturėjęs – rašydavęs po darbo, laisvalaikiu.
Visgi išleistos dvi knygos su jo kūryba ir kt.
Kartą laikraštyje perskaitė, kad pučiamųjų orkestras „Trimitas“ paskelbė naujų kūrinių kompozitoriui Broniui Jonušui atminti konkursą. Jam parašęs „Šypseną“ panevėžietis laimėjo trečiąją vietą. Šį kūrinį orkestras įrašė į kompaktinį diską, jis yra skambėjęs daugelyje pasaulio šalių.
Lietuvos liaudies kultūros centras yra įsigijęs A. Bujavičiaus pjesę pučiamųjų orkestrui „Nuo polkos iki fokstroto“, ne kartą skambėjusią dainų šventėse.
Antano Bujavičiaus istorija – tarsi priminimas, kiek daug gali ištverti žmogus, neprarasdamas gebėjimo kurti grožį.
Net ir patyręs skaudžių likimo smūgių, jis sugebėjo išsaugoti meilę muzikai, jo sukurtos dainų melodijos palietė daugelio širdis.
