A. Kisarauskaitė: „Greičiausiai tai Skroblų gatvė. Namas, stovintis ant kalno. Tikrai žinau, kad, kai vaikystėje mes eidavome pro čia į mokyklą, jo dar nebuvo. Kas ten buvo? Maži mediniai nameliai (jei atmintis neapgauna). Praėjusį pavasarį jau laukiau, kada pradės žydėti obelys. Žydėjo sunkiai, nedaug, matyt, daug nušalo. Taip pat sunkiai ėjau fotografuoti – iš paskutiniųjų, nepajėgdama. Vos prisiverčiau, kiekvienas žingsnis atrodė kainuoja daug, labai daug valios pastangų. Tačiau vėliau, išryškinusi juostas, pamačiau, kad gerų kadrų yra ne mažiau nei užpernai, kai fotografavau apimta ekstazės, lengvai. Gerai, kai yra dalykų, kurie nepriklauso nuo mūsų galios ar negalios…“
Bendrinti šį straipsnį
