Metų metus Panevėžio savivaldybės slenksčius minantys ir asfalto prašantys žvyruotų gatvių gyventojai Naujųjų išvakarėse sulaukė staigmenos. Savivaldybė išleistame informaciniame leidinyje 2011–2014 metais nuveiktų darbų sąraše tarp išvardytų išasfaltuotų gatvių įtraukė ir dešimt niekada nemačiusiųjų asfalto.
A. Krištopaitienė svarsto, kad Aguonų 1-ajame skersgatvyje gyvena daug senjorų, ramių ir nelinkusių kelti vėjų, todėl valdžia tikėjosi, jog neatsiras pasipiktinusiųjų įžeidžia informacija. U. Mikaliūno nuotr.
„Ar meras ir administracijos direktorė norėjo, kad po jų nuotraukomis nuveiktų darbų sąrašas atrodytų ilgesnis?“ – kraipė galvas žvyruotose Rožyno kvartalo gatvėse susitikę kaimynai.
Tokią neteisybę pamačiusi Audra Krištopaitienė nusprendė neleisti politikams meluoti. Aguonų 1-ajame skersgatvyje užaugusi, dabar į tą gatvelę keliskart per savaitę užsukanti aplankyti sesers A. Krištopaitienė pasipiktinusi puolė ieškoti mero Vitalijaus Satkevičiaus. Bet paskambinus į Savivaldybę atsiliepusi referentė pasiūlė savo nuoskaudas išlieti pavaduotojui.
„Norėjau su meru pasikalbėti, taigi jo nuotrauka puikavosi“, – nenusileido A. Krištopaitienė.
Užsirašiusi panevėžietės telefono numerį sekretorė pažadėjo informuoti merą ir patarė laukti skambučio. Tačiau meras taip ir nepaskambino.
Valdžios durys užtrenktos
Įtarusi, kad sekretorės pažadas beprasmiškas, A. Krištopaitienė pati nukulniavo į Savivaldybės vieno langelio tarnybą. Tačiau ir ten atkakli panevėžietė nieko nepešė, tik suprato, kad valdžia nuo eilinio žmogaus atsitvėrusi storomis sienomis.
„Davė man administracijos direktorės pavaduotojo telefoną. Prašiausi į priėmimą, bet neleido, atseit anksčiau nei po dviejų savaičių neįmanoma prieiti. Skambinti į Savivaldybę beprasmiška. Neatsiliepė nei jis, nei vicemerai“, – apie bandymus susisiekti su valstybės tarnautojais „Sekundei“ pasakojo A. Krištopaitienė.
Panevėžietė svarsto, kad gal dėl to, jog Aguonų 1-ajame skersgatvyje gyvena daug senjorų, ramių ir nelinkusių kelti vėjų, valdžia tikėjosi, jog neatsiras pasipiktinusiųjų įžeidžia informacija.
„Mums tik žada ir žada gatvę išasfaltuoti, bet dabar prieš Naujuosius kad driokstelėjo „dovaną“, tai driokstelėjo. Gatvė ne tik be asfalto, bet net greideriu normaliai nepalyginama, duobė prie duobės“, – stebėjosi A. Krištopaitienė.
Įtaria net ir kerštą
Kad gyvena asfaltuotoje gatvėje, Naujųjų išvakarėse iš Savivaldybės sužinojo vasarą dulkes, o rudenį purvą kenčiantys Šilelio g. gyventojai.
„Pradėjau skaityti, kur Panevėžyje naujas asfaltas, ogi žiūriu – ir mūsų gatvėje!“ – pasakojo Šilelio g. senbuvis Jonas Taučikas.
Jis su kaimynais jau daug metų teikia Savivaldybei prašymus išasfaltuoti vieną senesnių Rožyno gatvių. Pasak J. Taučiko, pirmosios namų valdos čia įregistruotos dar 1962-aisiais.
Gyventojus stebina, kad naujesnės kvartalo gatvės jau išasfaltuotos, netgi ir tos, kurių apgyvendinta tik viena pusė. O jiems, pasak J. Taučiko, Savivaldybė pasiūlė patiems finansiškai prisidėti prie gatvės remonto.
„Ačiū už tokią malonę. Mes jau patys ir vandentiekį, ir kanalizaciją, ir dujas vedėme. Galėtų nors kartą ir Savivaldybė pasirūpinti“, – piktinosi J. Taučikas.
Į asfaltuotų gatvių sąrašą Savivaldybės įtrauktos ir Miško g. gyventojai svarsto, juoktis jiems iš tokios nesąmonės ar ja piktintis. Jie ironizuoja, kad Panevėžyje gatvės asfaltuoti atrenkamos ne pagal būtinybę, o pavadinimą. Valdininkai, matyt, mąsto, kad įsikūrusieji Miško g. ir gyventi turėtų kaip miške: ne tik ryti dulkes, bristi purvyną ar klampoti per niekada nekasamą sniegą, bet ir kentėti nutrūktgalvių „draguotojų“ pavojingus triukus.
„Miško gatvę reikėtų pervadinti į Sporto. Iš viso miesto kelių ereliai čia suvažiuoja „draguoti“, labai jiems posūkiai patinka. Akmenys iš po ratų net iki kiemo vidurio lekia. Nežinau, ar kas kerštą mums jaučia, ar ką, kad Miško g. nenori asfaltuoti“, – spėlioja Alfonsas Brazdžiūnas.
Prieš porą metų Miško g. gyventojai buvo apsidžiaugę, kai imtos asfaltuoti gretimos gatvelės. Ir apstulbo sužinoję, kad į šalia esančią Bijūnų g. atvažiavę kelininkai pas juos neužsuks.
Judrias asfaltuotas Bijūnų ir Aguonų gatves jungiančią Miško g. palikę žvyruotą tąkart valdininkai įtraukė ją į rezervinių sąrašą ir žadėjo išasfaltuoti, jei liks pinigų. Tokie pažadai jau tuomet atrodė nerealūs.
Valdininkai nesusikalbėjo
Prieš Naujuosius Savivaldybės specialiame leidinyje pasireklamavę miesto meras V. Satkevičius ir administracijos direktorė Kristina Nakutytė išvardijo net 43 per besibaigiančią ketverių metų kadenciją išasfaltuotas Panevėžio gatves ir skelbė, jog tam panaudota 12,2 mln. Lt Europos Sąjungos (ES), valstybės ir Savivaldybės lėšų.
Besigirdami miesto vadovai gerokai perlenkė lazdą. Iš išvardytųjų gatvių net 10 žvyruotų, kurių gyventojai ne vienerius metus atkakliai prašo asfalto. Panevėžiečiams pasipiktinus neteisybe Savivaldybė išplatino patikslinimą, jog išasfaltuotos 33 gatvės už 7,3 mln. Lt, o kitos išvardytosios liko rezerviniame sąraše.
„Įvyko nesusikalbėjimas tarp skyrių. Informaciją pateikė Statybos ir statinių priežiūros, o leidinį parengęs Ryšių su visuomene skyrius dėl laiko trūkumo nebepateikė sutikrinti faktų“, – klaidą aiškino K. Nakutytė.
Anot jos, į rezervą įtrauktos dešimt gatvių asfalto sulauks ne greičiau nei 2016-ųjų pabaigoje, kai bus skirstomos lėšos iš naujojo Europos Sąjungos finansavimo Lietuvai laikotarpio. Tačiau ar savivaldybės turės progą už ES paramą išasfaltuoti savo žvyrkelius, neaišku, kol nepatvirtinta, kokias programas ES rems 2015–2020 m.
Pasak K. Nakutytės, kurias gatves asfaltuoti, o kurios dešimtmečius laukusios dar gali palaukti savo eilės, sprendė politikai – Savivaldybės taryba.
„Aš dirbu jau penkerius metus, gatvių eiliškumas buvo patvirtintas dar iki man ateinant. Pagal kokius kriterijus, nežinau“, – K. Nakutytė pripažino į senąją tvarką nesigilinusi.
Suvedžiojo ir anksčiau
Tik popieriuje asfaltuotomis paverstos žvyruotos gatvės – nebe pirmas Savivaldybės akibrokštas panevėžiečiams. Jos administracija lapkričio pabaigoje paskelbė gyventojams džiugią žinią: iki balandžio 1-osios miestas bus apšviestas visu pajėgumu.
Gyventojai buvo raginami pastebėję neveikiantį šviestuvą čiupti telefonus ir pranešti nemokamu numeriu. Skambinti puolę pilietiški panevėžiečiai greitai suprato esantys Savivaldybės įvaryti į spąstus.
Paaiškėjo, kad Savivaldybės paskelbtasis neva nemokamas numeris kainuoja skambinant iš bet kurio tinklo, o vienas mobiliojo ryšio operatorius už tokį skambutį atskaičiuoja netgi daugiau nei 5 Lt.
Tik kilus gyventojų nepasitenkinimui dėl „nemokamo“ numerio, Savivaldybės administracija tarsi tarp kitko pranešė, jog nemokamo nieko nėra – visiems nepatenkintiems tamsa gatvėse už skambučius teks susimokėti pagal savo turimo plano tarifus.
Sprendimams stinga moralės
Povilas Vadopolas, Savivaldybės tarybos narys, buvęs Panevėžio meras
Kiekvieno vadovo ataskaitoje gali įsivelti klaida. Bet taip nutikus ją reikia greitai ištaisyti ir gyventojų atsiprašyti. Šįkart atsiprašymo nebuvo. Ir manęs tai nestebina. Vadovaujant merui Vitalijui Satkevičiui ir administracijos direktorei Kristinai Nakutytei Savivaldybėje amoralumas tapo norma, o moralė – deficitu. Pavyzdžiui, meras V. Satkevičius pats pasiūlė suteikti miesto garbės piliečio vardą Broniui Kačkui, sovietinių laikų Panevėžio vykdomojo komiteto pirmininkui. Paskui meras išsigynė savo žodžių, pažemino šį žmogų, bet neatsiprašė.
Negalima neprisiminti ir Dembavos bendruomenės prašymo paremti vos keliais tūkstančiais litų automobilio bagažinėje sudegintos nepilnametės šeimą, kad galėtų sutvarkyti kapavietę. Nepaisant to, kad šeima registruota mieste ir mokesčius moka į Panevėžio biudžetą, o Dembavoje dar tik statosi namus, rajono Savivaldybė nė nesudvejojusi skyrė 2000 Lt. Bet Panevėžys tam pinigų nesurado, o V. Satkevičius išsigynė iš mero fondo nė lito negalįs išleisti. Tačiau nepraėjus nė mėnesiui meras išsiuntė du valdančiosios daugumos atstovus pasisvečiuoti į Gruziją, o kelionės išlaidos buvo apmokėtos iš Savivaldybės biudžeto.
Savivaldybės vadovų sprendimams stinga moralės, nematau nei tvarkos, nei teisingumo, o juo labiau – ūkiškumo.
Jau nuo 2002-ųjų valdančiuosius raginau gatves lopyti ir šiurkštinti. Tai bene penkiskart pigiau nei laukti, kol asfaltas subyrės, ir paskui iš pagrindų imtis remonto. Bet konservatoriai, „tvarkiečiai“ tam kategoriškai priešinosi, kol Panevėžys sulaukė dienos, kai gatvės pavirto slalomais. Ir tik pernai už Savivaldybės įmonių dividendus jos pradėtos tvarkyti. Jei būtų kur kas racionaliau naudotos iš Valstybinės kelių direkcijos gaunamos lėšos, gatvės būtų atrodžiusios kur kas tvarkingiau.
Žvyruotų gatvių asfaltavimas už ES paramą irgi buvo įstrigęs net dvejiems metams dėl absurdiškos priežasties – administracijos skyrių nesusikalbėjimo. Ar buvo galima išasfaltuoti ne 33, o daugiau gatvių? Galima, jei Panevėžyje būtų politinis stabilumas, o konservatoriai nebūtų įvykdę perversmo, būtų buvę galimybių gauti daugiau valstybės lėšų gatvėms tvarkyti. Jei prie savivaldybės ir valstybės vairo stovi skirtingos valdančiosios partijos, be abejonės, pralošia miestas.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
