Pastaruoju metu viešai nuskambėję politikų pareiškimai apie Lietuvos link atsiritančią antrąją krizės bangą smarkiai nustebino ekonomistus. Jų teigimu, nerimauti dėl mūsų šalies ekonomikos būklės nėra pagrindo. Tačiau ne laiku ir ne vietoje pasigirdę perspėjimai jai esą galėtų smarkiai pakenkti.
„Nei mūsų tyrimai, nei Lietuvos ekonomikos duomenys tikrai nerodo jokios antros krizės bangos“, – sakė Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) analitikas Aleksandras Izgorodinas. Violeta Klyvienė, „Danske“ banko vyresnioji analitikė Baltijos šalims, taip pat teigė nesuprantanti, kokiais rodikliais politikai grindžia savo pareiškimus.
Panašios pozicijos laikėsi ir „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis: „Procesai, kurie dabar vyksta Europos Sąjungoje, euro zonoje, jau paveikė Lietuvos ekonomiką. Dėl to ji šiemet auga maždaug perpus lėčiau nei augo prieš metus. Kalbėti apie dar didesnį poveikį nėra pagrindo.“
N. Mačiulio teigimu, pats blogiausias galimas ateities scenarijus – euro zonos skilimas, kuris galėtų įvykti, jeigu šiaurinių ir pietinių Europos valstybių politikams nepavyktų susitarti dėl skolų krizės sprendimo būdų. Šį scenarijų esą ir reikėtų vadinti tikrąja antrąja krizės banga. Tačiau jos tikimybė, anot ekonomisto, mažesnė nei 50 proc., todėl apie tai kalbėti neverta.
A. Izgorodinas ir N. Mačiulis taip pat pažymėjo, kad politikų perspėjimai apie artėjančią antrąją krizės bangą teoriškai padidina jos tikimybę. Jeigu šalies gyventojai rimtai žiūrėtų į tokias politikų prognozes ir manytų, kad antroji sunkmečio banga bus kažkas panašaus į tai, kas buvo 2009 metais, jie galėtų priimti atitinkamus sprendimus – mažiau vartoti, daugiau taupyti. Įmonės mažiau investuotų į gamybos plėtrą, nekurtų naujų darbo vietų, nedidintų darbo užmokesčio. Taip dėl prastėjančių lūkesčių esą galėtų įvykti „savaiminio išsipildymo“ krizė.
„Manau, kad prezidentė ir kai kurie politikai, kurie įvardijo antrąją krizės bangą, norėjo truputį atvėsinti populistines kalbas. Prieš rinkimus visada atsiranda noras didinti biudžeto išlaidas, galbūt nepagrįstai sumažinti kai kuriuos mokesčius. Tokie veiksmai galėtų destabilizuoti Lietuvos valstybės finansus ir padidinti skolinimosi kainą. Tie politikai norėjo labai paprastai pasakyti, kad išlaidų ir biudžeto deficito didinimui tikrai nėra galimybių“, – dėstė N. Mačiulis. Vis dėlto jis abejojo, ar ši diskusija turėjo vykti viešojoje erdvėje.
N. Mačiulio teigimu, antroji krizės banga kiltų, jeigu kuri nors valstybė nuspręstų atsisakyti euro.
Tiesa, V. Klyvienė svarstė, kad sunkmečiu verslas pasimokė racionalumo ir reaguoja ne į politikų pasisakymus, o į patikimus signalus, tokius kaip gaunamų užsakymų skaičius. Gyventojai, nespėję itin pajusti atsigavimo, taip pat esą demonstruoja racionalumą ir konservatyvesnį mąstymą.
„Tad sakyti, kad mes baisiai nuslopinome namų ūkių lūkesčius, yra šiek tiek naivoka. Objektyvūs rodikliai rodo, kad realiai nelabai ir buvo kuo džiaugtis. Aišku, reikia pasidžiaugti, kad mes, iškritę iš devinto aukšto, neužsimušėm, sugebėjom atsikelti, bet nereikėjo tikėtis, kad esame pasiruošę bėgti ilgalaikį maratoną“, – kalbėjo V. Klyvienė.
Pramonės optimizmas
A. Izgorodino teigimu, antrąją krizės bangą, jeigu ji iš tiesų artėtų, pirmoji pajustų mūsų šalies pramonė, eksportuojanti maždaug 60 proc. produkcijos. Tačiau gamintojai kol kas esą nusiteikę optimistiškai.
Apklausus 130 didžiausių šalies gamintojų suskaičiuotas LPK lūkesčių indeksas trečiąjį šių metų ketvirtį siekia 76 punktus ir 26 punktais viršija „kritinę“ 50 punktų ribą, skiriančią gamybos plėtrą nuo susitraukimo. Geriausiai nusiteikę medienos bei metalų sektoriai. Jų lūkesčių indeksas siekia atitinkamai 81 ir 80 punktų.
LPK tyrimo duomenimis, 65 proc. gamintojų prognozuoja tolesnį eksporto apimčių didėjimą. Vidaus pardavimų didėjimą prognozuoja kas trečias gamintojas, 60 proc. mano, kad vidaus vartojimo apimtys išliks stabilios.
Daugiau nei trečdalis – 37 proc. – didžiųjų gamintojų trečiąjį šių metų ketvirtį planuoja didinti darbuotojų skaičių. Daugiausia tokių įmonių – metalų ir maisto pramonėje. 35 proc. apklausoje dalyvavusių įmonių planuoja didinti darbo užmokestį. Daugiausia tokių įmonių – tekstilės, metalų ir maisto pramonėje. Vis dėlto didžioji įmonių dalis kol kas nei darbuotojų skaičiaus, nei darbo užmokesčio keisti neketina – taip atsakė atitinkamai 57 proc. ir 64 proc. gamintojų.
Kalbėdamos apie trečiąjį šių metų ketvirtį, didžiausiomis grėsmėmis savo veiklai 24 proc. įmonių laiko euro zonos fiskalinę krizę bei nestabilias žaliavų kainas. Kas penktas gamintojas teigė neįžvelgiantis jokių grėsmių įmonių veiklai.
LPK analitikas A. Izgorodinas sutiko, kad tam tikra euro zonos skolų krizės įtaka pastebima. „Pavyzdžiui, 79 proc. įmonių neketina skolintis. Taip yra todėl, kad egzistuoja tam tikras neapibrėžtumas dėl tolesnių euro zonos perspektyvų, – dėstė pašnekovas. – Tikrai negalima tvirtinti, kad euro zona visiškai jokios įtakos nedaro, bet sakyti, kad įtaka kritinė ir mums gresia antroji krizė taip pat nereikėtų, to tikrai nėra.“
