Sostinės galerijose šiuo metu veikia net dvi parodos, susijusios su garsiąja didikų Radvilų gimine.
Vilniaus paveikslų galerijoje neseniai atidaryta paroda „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“, kurioje galima išvysti 86 XVI a.–XX a. pradžioje sukurtus LDK valdovų reprezentacinius portretus. Beveik ketvirtadalis šių paveikslų reprezentuoja Radvilų giminę.
Aplankius galeriją Didžiojoje gatvėje, kojos neša į Radvilų rūmų muziejų, kuriame atidaryta ekspozicija „Dubingių ir Biržų kunigaikščiai Radvilos“. Čia išvysti Dubingių piliavietėje surastus archeologinius radinius ir didikų įamžinimo projektus.
Kuo ši didikų giminė taip nusipelnė Lietuvai? Priminti tai sutikę muziejininkai pirmiausia pabrėžė, jog Radvilos – vienintelė lietuvių kilmės didikų atšaka, tituluojama Šventosios Romos imperijos kunigaikščiais. Šį titulą 1518 m. Šventosios Romos imperatorius Maksimilijonas I suteikė Mikalojui Radvilai Jaunesniajam, o 1547 m. šį titulą Mikalojus Radvila Rudasis ir Mikalojus Radvila Juodasis gavo iš imperatoriaus Karolio V.
Giminės nariai nuolat buvo įsitraukę į LDK politinį ir kultūrinį gyvenimą, net vadinami Lietuvos kultūros mecenatais. Be to, jie buvo sukaupę didžiulius turtus – kartais išlaikydavo net už viso krašto pajėgesnę kariuomenę. Radvilos dažnai užimdavo aukštas valstybines pareigas, vien Vilniaus vaivados postą, kuris vadintas svarbiausiu valstybėje, jie užėmė net 166 metus, o Vilniuje skirtingais laikotarpiais turėjo devynias rezidencijas.
Radvilų giminės istorija prasideda Horodlės unijos metu 1413 m., kai Kernavės bajoras Kristinas Astikas iš lenkų bajorų šeimos gavo Trimito herbą. Kernavės bajoras turėjo keturis sūnus, kurių vienas tapo Radvilų giminės pradininku.
„K. Astikas turėjo sūnų, vardu Radvila, kurio vardas tapo giminės pavarde. Pirmasis ja rašėsi Mikalojus Radvila Senasis (mirė 1509 m.), kuris su žmona Sofija Ona Manvydaite susilaukė trijų sūnų: Mikalojus Radvila Jaunesnysis palikuonių nesusilaukė ir Goniondzo–Raigardo linija dingo. Jonui Radvilai kaip žmonos Onos Kiškaitės kraitis atiteko Nesvyžius ir taip prasidėjo Nesvyčiaus–Olykos atšaka; jauniausiam – Jurgiui Radvilai teta O. Kiškaitė padovanojo Biržus ir taip atsirado Biržų–Dubingių atšaka“, – pasakojo Vilniaus centre įsikūrusių Radvilų rūmų muziejaus ekskursijų vadovė Aušra Razbadauskienė.
Rūpinosi miesto reikmėmis
Bandant geriau suvokti Radvilų laikų dvasią tenka atsigręžti į Biržų–Dubingių atšaką. Dabar vos daugiau nei 10 000 gyventojų turintys Biržai buvo svarbus ne tik kaip pagrindinė Lietuvos gynybinė tvirtovė Livonijos–Lietuvos karo metu ir per karus su Švedija, bet ir kaip strateginis miestas, įsikūręs prie sausumos kelio iš Vilniaus į Rygą ir prekybinio Dauguvos vandens kelio.
Biržų vardas pirmąkart paminėtas 1455 m. balandžio 14 dienos Lietuvos–Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio rašte Radvilai Astikaičiui, kuriam leidžiama Biržų žemėje apgyvendinti 6 žmones. 1547 m. Biržų valda tapo kunigaikštyste, kurią sudarė penkios valdos, aprėpusios 36 tūkstančių hektarų plotą.
„1587 m. Kristupas Radvila Perkūnas pastatė bastioninę pilį, išrūpino Magdeburgo teises ir skyrė šiam privačiam, tipiškam viduramžiams miestui 60 valakų žemės. O XVI a. pabaigoje buvo užtvenktos Apaščios ir Agluonos upės ir suformuojamas seniausias Lietuvoje dirbtinis ežeras“, – kiekvienam biržiečiui svarbius faktus žėrė Biržų krašto muziejaus „Sėla“ Istorinių tyrimų skyriaus vadovas Antanas Seibutis.
Radvilos miesto reikmėms skirdavo daug dėmesio: Biržai turėjo tapti kultūriniu jų valdų centru, tačiau 1625 m., per Livonijos karą, buvo užimti švedų karinių pajėgų. Pasitraukus priešų kariuomenei, Kristupas ir Jonušas Radvilos pradėjo atstatinėti ir stiprinti miestą.
Tačiau kultūrinio centro vaidmuo atiteko Kėdainiams, nors prieš tai į Biržus buvo aktyviai kviečiami gabiausi evangelikų reformatų konfesijų atstovai, o pastačius tvirtovę joje neabejotinai buvo įrengta ir biblioteka. Tokia švietėjiška krašto aplinka aiškinama kai kurių Radvilų kilimu iš šio krašto ir išpažįstamu protestantišku evangelikų reformatų tikėjimu.
XVI a. antroje pusėje gyvenęs Kristupas Radvila Perkūnas labai prisidėjo, kad Biržų kunigaikštystėje atsirastų šios tikybos bažnyčių ir prie jų būtų steigiamos parapinės mokyklos. Pirmoji buvo įsteigta 1584 m., o ją Kristupas Radvila II pakėlė net iki kolegijos lygio. Ekonomika krašte taip pat klestėjo: XVII a. pabaigoje mieste veikė įvairūs cechai – pradedant pirkliais, baigiant gyvulių skerdikais.
Atvers arsenalą
Norėdamas apsaugoti Biržų žemes ir Lietuvos šiaurinį pasienį, pirmąją, itališkus pilių standartus atitinkančią bastioninę tvirtovę 1575–1589 m. pastatė kunigaikštis Kristupas Radvila Perkūnas. Lietuvai įsivėlus į ilgamečius karus su Švedija, 1625 m. pilis buvo sugriauta ir tik 1637 m. Kristupo II Radvilo iniciatyva pradėta atstatinėti, bet jau pagal olandiškų bastioninių pilių pavyzdį – pagrindinę dalį sudarė tvirtovę juosiantys žemių pylimai.
Darbai užtruko ilgiau, nei tikėtasi, ir tik kunigaikštytės Liudvikos Karolinos iniciatyva 1682 m. gerokai didesni už pirmuosius reprezentaciniai rūmai pabaigti, o visą kompleksą sudarė 21 pastatas (5 kareivinės, arsenalas, maisto sandėliai, 4 parakinės).
1704 m. atsitraukiantys švedai sugriovė Biržų pilies reprezentacinius rūmus – juos pavyko atstatyti tik 1978–1988 m. Nuo tada juose įsikūrusi Biržų viešoji biblioteka, o 1989m. – Biržų krašto muziejus „Sėla“. Taip pat atstatytos dvi parakinės, tiltas, o 2013 m. duris turėtų atverti arsenalas.
Dabar negalėtum net įtarti, kad pilis beveik 300 metų buvo apleista ir buvo naudojama kaip vaikų žaidimų aikštelė. Čia išlikę renesansiniai mūro ir tinko fragmentai, kryžminiai skliautai, čia pat rastos ekspozicijos: nuo 1704 m. įvykusio sprogdinimo pasislinkusi siena ir kokliai su Radvilų giminės monogramomis.
Žlugo kartu su LDK
Daugelį metų trukusi Radvilų giminės istorija Lietuvos istorijai vien XVI a. padovanojo tokius asmenis kaip kardinolas Jurgis Radvila, į Jeruzalę vykęs ir savo kelionę aprašęs Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, karys Jurgis Radvila Heraklis, jo dukra, Lenkijos karalienė Barbora Radvilaitė ir sūnus Mikalojus Radvila Rudasis, kuris su pusbroliu Radvila Juoduoju tapo kaip ir svarbiausiais asmenimis Lietuvoje, kai į Lenkiją išvyko Žygimantas Augustas.
Tačiau kartu su LDK žlugimu žlugo ir ši garsi Lietuvos didikų giminė. Šaltiniai liudija, kad per Radvilų giminės narių laidotuves 1614 m. poetas Saliamonas Risinskis ištarė šiuos žodžius, aktualius ir šiandien: „Argi nešviečia skaistus po mirties vėl gyvo Erelio vaizdas: ir Jonušas, ir Kristupas, – sau ir kitiems?“
