Cibų „muitinė“
Po kiemą išdidžiai besidairanti grakšti vilkė, pūkuotam katinui amžiną draugystę prisiekusi beždžionė Pupa ar tingiai į smalsius lankytojus žvilgčiojančios vištienos priraičiusios lūšys tarsi hipnotizuoja užsukusiuosius į unikalųjį Žemaitijoje įsikūrusį Žvėrinčių. Miško gūdumoje, kur greta naktimis staugiančių vilkų straksi ožiukai, meškinui Timofejui užmigti neleidžia aplinkui šmirinėjantis vištų pulkas, o eglės viršūnėje siūbuoja šamanų dovanota arklio kaukolė, net didžiausias skeptikas turi pripažinti: visi mes atėję iš gamtos ir visi į ją sugrįšim.
Keliolika kilometrų už Telšių Ubiškės girininkijoje įsikūrusiame Žvėrinčiuje prasideda ramybės metas. Nuslūgus atostogų karštinei unikaliame natūralios gamtos kampelyje lankytojų – vos vienas kitas. Pažiūrėti į laisvėje gyvenančius laukinius žvėris atvažiuos dar nebent mokiniai.
Prasmukti į Žvėrinčių nepastebėtam neįmanoma. Išgirdusios mašinos ūžesį prie vartelių prisistato septynios smalsuolės ožkytės, sodybos šeimininkų eigulio Petro Dabrišiaus ir jo žmonos Rasos linksmai šaukiamos Cibomis. Kol svečias vienu kitu žodžiu persimes su šeimininkais, raguotosios kiemo „muitininkės“ suspės patikrinti užklydėlio kišenes. O jei dar jose ras ir ką skanaus, palyda po visą Žvėrinčių – garantuota. Meilioms ožkoms leidžiama viskas, tik trobos slenksčio peržengti nevalia, mat suėstų turbūt viską, ką ant stalo rastų.
Apie 20 ha užimančiame Žvėrinčiuje kartu su Cibomis, kur pakliuvo šmirinėjančiomis vištomis ir kieme besiganančiu asilo ir kumelės palikuoniu mulu dar gyvena penkios suaugusios lūšys, meškinas Timofejus, dešimt vilkų, tiek pat muflonų ir danielių, dvi kiaunės, keturi šernai, stirna Smilga ir netgi beždžionė.
Apie kiekvieną jų Dabrišiai galėtų papasakoti ištisas istorijas.
Pupa – katinų globėja
Žvėrinčius išsigelbėjimu tapo erdviame narve zujančioms dviem miškinėms kiaunėms. Kažkada žmonėms bepjaunant biržę du kiauniukai iškrito iš medžio drevės. Mažyliai buvo dar tokie silpni, kad patys nė pieno nemokėjo lakti. Priglaudę žmonės atidavė kiauniukus katei auginti, ši savo pienu žvėrelius ir išmaitino.
„Iš pradžių dar patys žmonės augino, bet suaugusioms kiaunėms pieno nebeužtenka, reikia ir kiaušinių, ir mėsos. Mūsų ir paprašė, ar negalėtume priglausti. Jei mažylius būtų miške palikę, tikrai būtų žuvę“, – pasakoja R.Dabrišienė.
Dabar miškinės kiaunės Žvėrinčiaus lankytojus stebina savo virtuoziškais triukais narve. Anot Rasos, šie laukiniai gyvūnėliai pasižymi itin dideliu judrumu – laisvėje per parą 30 kilometrų nubėgtų.
Miškinių kiaunių kaimynystėje įsikūrusi šunbeždžionė Pupa su savo geriausiu draugu pūkuotu katinu Rainiu.
„Jokio katino prie Pupos niekas nenuskriaustų. Išgirdusi rėkiantį pultų bet ką“, – apie beždžionės meilę visiems rainiams ir murkliams pasakojo Rasa.
Beždžionikę į Žvėrinčių atvežė ūkininkas iš Biržų, kai pirktas gyvūnėlis tapo nebereikalingas. Jau po savaitės naujasis įnamis vaikams nusibodo, tačiau ūkininkas ištvermingai dar dešimt metų Pupą augino kartu su katinais. Todėl beždžionė juos taip myli.
Pupos bananais, beždžionių mėgstamu maistu, nepapirksi. Kur kas mieliau ji išlukštentų paduotą saldainį.
Timofejui reikia
komforto
Pavojingiausias ir, žinoma, tingiausias Žvėrinčiaus gyventojas – 15-metis Sibiro meškinas Timofejus, pirktas iš Vilniaus paukštyno. Kažkada Timofejus buvo tikra scenos įžymybė – vaidino keliaujančiame Rusijos cirke.
Dabar jis – bene didžiausias Telšių urėdijos rūpestis. Visame Žvėrinčiuje jis vienintelis gyvena betonuotame aptvare nejausdamas žemės.
Pasak Telšių urėdo Bronislovo Banio, meškinui reikalingas bent 20 arų aptvaras miške su nameliu, apžvalgos aikštele, baseinu ir vandentiekiu, kad karštą dieną turėtų kur atsigaivinti. Toks Timofejaus būstas kainuotų mažiausiai 200 tūkst. litų.
„Vis dėlto meškinas – Žemaitijos simbolis, o mes – patriotai“, – šmaikštavo B.Banys.
Kol patogaus aptvaro buvęs cirko artistas neturi, vasarą patiems Dabrišiams tenka jį kelis kartus per dieną laistyti tarsi lepią gėlytę.
Artėjant žiemai gražuolis Timofejus darosi vis tingesnis. Tačiau, anot Žvėrinčiaus šeimininkų, lietuviškos žiemos jau per šiltos, kad tokį meškiną užmigdytų giliu miegu. Pernai jis taip ir prasnaudė kartą per dieną 10-iai minučių išlįsdamas iš savo guolio užkąsti. O ėda dviejų metrų ūgio meškinas nei daug, nei mažai – tiek, kiek penki stotingi vyrai.
Prieš akis – vilkai ir
lūšys
Už tvoros po Žvėrinčiaus kiemą ramiai vaikštinėja ketverių metų vilkė. Iš Varėnos miškų į Žvėrinčių atvežta vos keturių mėnesių ir labai serganti vilkiukė tarp savo gentainių dabar jau nebeišgyventų. Visą gyvenimą jos gauja – žmonės, nors vos už kelių žingsnių įkurtoje apžvalgos aikštelėje galima stebėti 4 ha aptvare gyvenančius vilkus.
Kad išvystum pilkius, reikia turėti kantrybės, mat kartais tenka ne pusvalandį, bet ir porą valandų pralaukti, kol šie pasirodys. Vasarą vilkai tylūs ir užsiėmę savo mažyliais, tačiau į Žvėrinčių užsukus žiemą, kai prasideda ruja, per mišką nuaidi veriantis staugsmas.
Paslaptingiausios Žvėrinčiaus gyventojos – iš Estijos atkeliavusios lūšys. Neatidūs lankytojai pro jų aptvarą gali taip ir prakėblinti nepastebėję šių Lietuvos miškuose itin retai sutinkamų žvėrių. Mat lūšys taip susilieja su gamta, kad sunku ir atskirti išsitiesusią ant nuvirtusio medžio kamieno.
Žvėrinčiaus lūšys įpratusios prie žmonių dėmesio, todėl pietų prisikirtusios vištienos tik tingiai kilsteli galvas į jų dėmesio ištroškusius ir fotoaparatus atstačiusius smalsuolius. Tiesa, į Žvėrinčių atvykus 14–17 val. judrumu žavės nebent nenuoramos Cibos. Kitiems šio gamtos kampelio gyventojams tai – popietinio poilsio ir pogulio metas.
Pradžią davė danieliai
Lengviausia Žvėrinčiuje prisivilioti šernus. Pradžią jiems davė dabar jau septintus metus skaičiuojanti šernė Jadzė, kažkada medžiotojų rasta miške įstrigusi tarp malkų ir prišalusi prie žemės. Šerniukė buvo dar tokia maža ir silpnutė, kad Dabrišiams teko pienu iš buteliuko maitinti. Vėliau Žvėrinčiaus šeimininkai Jadzę patikėjo auginti ožkai Zosei. Taip ir išaugo šernė ožkos pienu besistiprindama ir kartu su ožiukais lakstydama.
Dabar Jadzė savame aptvare gyvena šeimyninį gyvenimą – su „vyru“ šernu augina keturis mažylius. Netrukus šerniukai bus parduoti naujiems šeimininkams ir Jadzės „vyras“ galės lengviau atsikvėpti, mat jam labai nepatinka, kai įsitriukšmavę mažyliai miegoti trukdo.
Žvėrinčiuje išdidžiai galvas iškėlę dairosi danieliai – elnio ir stirnos hibridai. Būtent jie prieš 12-a metų davė pradžią šiam laukinių žvėrių „ūkiui“.
„Urėdija turėjo komercinius medžioklės plotus, bet jie buvo maži ir nenaudingi. Taip ir sumanėme įrengti tokį kampelį, kur būtų galima stebėti žvėris, gyvenančius natūraliomis sąlygomis. Pirmuosius į daugiau nei 14 ha aptvarą paleidome iš Panevėžio medžioklės ūkio atsivežtus keturis danielius“, – pasakoja B.Banys.
Dabar Žvėrinčius užima daugiau nei 20 ha ir per metus sulaukia apie 10 tūkst. lankytojų.
Įvertino šamanai
Tarp žvėrių aptvarų išsimėčiusi 150 unikalių avilių kolekcija, surinkta ne tik iš visos Lietuvos. Vienas net iš JAV atvežtas, anot šeimininkų, „amerikono“ dovanotas. Yra net ir 1935-aisiais sumeistrautas avilys, ir kirviu išskaptuotas, ir rakinamas, ir šuo kažkuriame kadaise buvo įsikūręs. O dabar visuose juose, kaip ir dera, bitutės gyvena.
Žvėrinčiuje į akis krenta ir aukštoje eglėje kabanti arklio kaukolė su vėjyje besiplaikstančiais ryškiaspalviais kaspinais. Tai iš Tuvos (Rusija) atvykusių šamanų arklišką ištvermę ir stiprybę simbolizuojanti dovana keistojo ūkio šeimininkams Dabrišiams.
Kartą per metus, per pilnatį, Žvėrinčiuje sugaudžia šamanų būgnai. Šią vietą šamanai savo apeigoms pasirinko dėl ypatingos jos auros.
„Viskas, ką mes turime, kaip ir mes patys, ateina iš gamtos. Kad žmogus – visų stipriausias ir galingiausias, tėra iliuzija. Visi mes stiprybės semiamės tik iš gamtos, o Žvėrinčiuje esame ypač arti jos“, – kalbėjo R.Dabrišienė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
Nuotr. Žvėrinčiuje gyvenantys vilkai pripažįsta tik savo
draugą ir šeimininką P.Dabrišių. Lankytojams grožėtis žvėrimis lemta tik iš
tolo.
