Pasvalio rajone, Tetirvinų kaime yra paminklas, oro keliais lankomas ne mažiau aktyviai nei žemės. Bronziniu portretu įamžintas Vytautas Lapėnas – akrobatinio skraidymo virtuozas. Kūrinio autorius skulptorius Kęstutis Krasauskas pasakojo apie skulptūrą, tapusią ne tik oreivių traukos centru.
Aš dar truputį pasiskraidysiu. Šių V. Lapėno žodžių niekada nepamirš Molėtų aeroklubo prezidentas Algimantas Raupelis. 2008 m. sausio 14-ąją skraidyti V. Lapėnui buvo likusios maždaug 7–8 minutės. „Valdymo skrydyje praradimas sukantis pavėjui“, – viena iš tyrėjų formuluočių, nusakančių tragišką vėlesnių įvykių eigą, kai Rojūnų aerodrome V. Lapėno pilotuojamas malūnsparnis rėžėsi į žemę.
Po tragedijos prabėgus daugiau kaip dvejiems metams, Tetirvinų kaime V. Lapėno pavardė vėl buvo pradėta linksniuoti itin dažnai. Bendražygiai ir bendraminčiai nusprendė būtent čia, netoli namų, kuriuose tebegyvena lakūno motina, įamžinti aviacijos legendos atminimą.
Paskutinį 2010-ųjų vasaros savaitgalį į Tetirvinus suplūdo aviatoriai, aviacijai prijaučiantys verslininkai, V. Lapėno artimieji, daugybė bičiulių ir pažįstamų. Tačiau vietos skulptorius Kęstutis Krasauskas paminklo atidengimo galėjo laukti ramia širdimi. Dar prieš oficialų atidarymą jo kūrinį pamatę V. Lapėno artimieji ir bičiuliai savo nuomonę išsakė taupiai, bet iškalbingai: „Toks jis ir buvo.“
Šiek tiek daugiau nei penkių metrų aukščio paminklą, iškilusį V. Lapėno vardo gatvėje, sudaro dvi dalys – nerūdijančio plieno pjedestalas ir bronzinis lakūno portretas viršuje. Du skirtingus metalus K. Krasauskas panaudojo sąmoningai, norėdamas atskleisti technologijų ir žmogaus charakterio priešpriešą.
„Nerūdijantį plieną pasirinkau kaip technikos, logikos simbolį. Šis metalas švarus, skaidrus – visai kaip aviacija. O portretui naudota bronza yra plastiškas metalas, bet kartu ir nenuspėjamas. Visai kaip žmogaus charakteris. Juk ir ta nelaimė įvyko dėl žmogiškojo faktoriaus“, – savo kūrinio filosofiją atskleidė K. Krasauskas.
Žmogų, kurio visas gyvenimas buvo paženklintas veržimusi aukštyn, skulptorius taip pat norėjo įamžinti aukščiau: kad jo portretas ne atsidurtų akių lygyje, bet būtų regimas dangaus fone. Pats V. Lapėnas į dangų raižančius kolegas žvalgydavosi ir laukdamas savo eilės skristi, ir tada, kai po itin sunkios avarijos 1989-aisiais jo galimybėmis kada nors skraidyti mažai kas tikėjo. Todėl skulptūroje V. Lapėno žvilgsnis taip pat šauna aukštyn, o apie polėkio ir aistros skrydžiui nenužudžiusią avariją liudija užuomina – lyg kairiosios rankos, lyg lėktuvo sparno fragmentas.
Grįžo į čempionatus
Būtent po patirtos avarijos 1989-ųjų rugsėjo 19-ąją V. Lapėnas daugybei žmonių tapo geležinės valios ir dvasinės stiprybės simboliu. Būdamas vos 31-erių, jau pelnęs Europos akrobatinio skraidymo čempiono vardą, su akrobatiniu lėktuvu „Jak-55“ Kyviškių aerodrome jis patyrė itin sunkią avariją.
Aukštyn ratais kritusį lėktuvą ant žemės užgriuvo medžiai, į dangų šovė liepsna, ir regėjusiems tą vaizdą (tarp jų buvo ir iš tolo tragediją matė V. Lapėno žmona Asta) galėjo atrodyti, kad įvyko blogiausia.
Vis dėlto blogiausia įvyko po dar 19 metų, o tąkart, po tragedijos Kyviškėse, V. Lapėnas išsikapstė, nors tuo stebėjosi net visko matę medikai. Kairiąją koją ir kairiosios rankos pirštus reikėjo amputuoti, teko iškęsti daugybę sudėtingų operacijų Maskvoje, ilgai ir skausmingai mokytis vaikščioti. O pakilęs V. Lapėnas netruko prabilti apie naujus planus aviacijoje, nors tuo tikėti nepuolė net jo bendražygiai.
Dar sunkiau įtikinama galėjo atrodyti tai, kad V. Lapėno veržimasis aukštyn išaugs ne į retus pavienius pasiskraidymus, bet į dalyvavimą čempionatuose ir vertinamo trenerio reputaciją. Jau 2001-aisiais Pasaulio oro žaidynėse Ispanijoje V. Lapėnas liko 15-as ir gavo specialų apdovanojimą – „Atgimimo sfinksą“, o 2002 m. Europos čempionate už laisvąją programą pelnė sidabro medalį.
Tas laikotarpis lakūnui buvo nelengvas ne tik fiziškai, bet ir finansiškai, ir moraliai. Įkurtas „Įstros“ aerodromas iš pradžių tapo tikru savarankiškumo ir veržlumo atspirties tašku, bet vėliau apaugo intrigomis, nesėkmingais sandoriais, netesėtais pažadais, žlugusiomis draugystėmis, suteikė daug liūdnų išgyvenimų ir galų gale visas perėjo į Jurijaus Borisovo rankas.
Vietinių intrigų atsvara V. Lapėnui virto darbas Ispanijoje. Treniruoti ispanų lakūnus jis ėmėsi jau po avarijos, 1991-aisiais. Pirmuoju V. Lapėno mokiniu tapo Ramonas Alonso, vėliau pelnęs absoliutaus Europos ir pasaulio čempiono vardą. O 2007 m. Europos akrobatinio skraidymo čempionate V. Lapėno treniruojama ispanų komanda laimėjo antrąją vietą. Laisvai ispaniškai kalbėjęs charizmatiškas lakūnas tapo itin mėgstamas ir Ispanijoje. Tačiau savo ateities su šia šalimi jis nesiejo, nors tėvynėje buvo patekęs į verslo, turto ir draugysčių painiavos spąstus.
Susitelkė bendruomenė
Kai kurios lakūno puoselėtos svajonės išsipildys jau kitąmet. Tetirvinuose vasarą ketinama surengti V. Lapėno vardo skraidymo čempionatą. Šiaip ar taip, paminklui lankytojų dėmesio netrūksta ir dabar.
K. Krasauskas sako iš publikacijų vietos spaudoje pastebėjęs, jog V. Lapėno skulptūrą dažnai aplanko po regioną keliaujantys mokytojai, tremtiniai, senjorai. Kiti lankytojai prie paminklo atvyksta ne žemės, bet dangaus keliais. B. Zaronskis prisimena, kad per paminklo atidengimo iškilmes aviatoriai pažadėjo apsukti ratą danguje aplink V. Lapėno paminklą, kai tik galės. „Aš visada taip padarau, kiek žinau, ir kiti lakūnai praskrenda“, – sakė B. Zaronskis.
Iš tų praskrendančiųjų ne vienas savo iniciatyva, laiku bei lėšomis padėjo šiam paminklui iškilti. Apskritai terminas „bendruomenė“ yra neatsiejamas nuo skulptūros V. Lapėnui istorijos. Pažinojusieji V. Lapėną subūrė visuomeninę komisiją, išrinko skulptorių, svarstė būsimo kūrinio projektą ir, aišku, ieškojo pinigų. Komisijai vadovavęs B. Zaronskis pamena, kad iš pradžių surinkti reikalingas dešimtis tūkstančių litų sekėsi sunkiai. Ne vienas iš iniciatyvinės grupės jau buvo suabejojęs, ar tai apskritai pavyks. Bet įsisiūbavus projektui norinčių prisidėti atsirado tiek, kad pinigų buvo surinkta net daugiau, nei būtina.
Bendruomeniškai į iniciatyvą statyti paminklą pažvelgė ir Tetirvinų, ir viso Pasvalio gyventojai. Ruošiantis jo atidengimo iškilmėms buvo išgražintas ir papuoštas visas Tetirvinų kaimas. Jau vėliau, pastačius paminklą, netoliese išdygo scena, primenanti lėktuvo angarą. Čia tetirviniečiai organizuoja įvairius renginius, bendruomenių susitikimus, į kuriuos dažnai kviečia ir skulptūros autorių K. Krasauską.
Šio nestebina pavyzdys, kaip vieno žmogaus pavardė bendram tikslui gali sutelkti skirtingiausius žmones. Artimiau V. Lapėno skulptorius nepažinojo, bet persimesti su juo keliais žodžiais teko. „Vytautas yra bendravęs su daugeliu rajono žmonių. Man tai padėjo kuriant jo portretą. Jei lipdai tik žiūrėdamas į nuotraukas, gali pritrūkti vidinio panašumo. O aš buvau su juo kalbėjęs, matęs, kaip jis bendrauja su kitais“, – pasakojo K. Krasauskas.
Po sunkios avarijos 1989-aisiais V. Lapėnas daugeliui tapo stiprybės ir valios simboliu.
ELA istorija nesibaigė
Pastaruosius kelerius metus iki lemtingos tragedijos bene dažniausiai sutikti V. Lapėną buvo galima Panevėžio rajone esančiame Rojūnų aerodrome. Iš čia jis kilo ir į paskutinį skrydį su malūnsparniu – Lietuvoje dar nauja skraidykle, į kurią ne vienas jo bendražygis žiūrėjo įtariai. Su bendražygiu Aurimu Bezaru V. Lapėnas iš šios šalies parsigabeno pirmąjį Lietuvoje malūnsparnį ELA.
Tragedijos tyrėjai ir legendinio lakūno kolegos neabejoja, kad V. Lapėno pilotuojamas malūnsparnis iš maždaug 30 m aukščio į žemę trenkėsi dėl piloto klaidos. „Jis buvo pratęs skraidyti su visai kitokiais, akrobatiniais lėktuvais, o šito dar gerai neišmanė“, – svarsto Panevėžio aeroklubo viršininkas Bronius Zaronskis.
2008-ųjų sausio 14-osios tragedija nesibaigė malūnsparnio ELA istorija Lietuvoje. Šiuo metu Rojūnų aerodrome vėl yra vienas toks egzempliorius, beje, vienintelis Lietuvoje. Paklaustas, ar po V. Lapėno žūties kada nors skrido tokiu malūnsparniu, B. Zaronskis atsakė: „Manęs jis nevilioja. Daug kuo skraidau, bet juo nekyla noras.“ Nuo Rojūnų aerodrome esančio malūnsparnio gręžiasi ir A. Raupelis, Molėtų aeroklubo prezidentas. „Man šis aparatas paliko baisų įspūdį. Po tragedijos mintyse pavadinau jį velnio mašina ir pasakiau, kad daugiau nesėsiu gyvenime“, – neslepia A. Raupelis.
Iš malūnsparnio ELA su V. Lapėnu pasiskraidęs A. Raupelis išlipo prieš pat tragediją, nors bičiulis jį įkalbinėjo dar paskraidyti. Tačiau buvo labai šalta, ankštoje kabinoje A. Raupeliui sėdėti buvo nepatogu, ir jis paprašė V. Lapėno leistis. Kažkas iš kompanijos išvažiavo atsivežti vienos moters, kuri taip pat norėjo išmėginti malūnsparnį. Kol visi lūkuriavo, V. Lapėnas pasakė dar paskraidysiantis ir pakilo aukštyn. Nuo jo 50-ojo jubiliejaus buvo prabėgusios vos trys dienos.
