Į Seimą pagal Darbo partijos sąrašą išrinktas ilgametis Lietuvos televizijos žurnalistas Panevėžyje S.Pabedinskas dar prieš rinkimus “Sekundei” sakė, kad Seimas – ideali vieta atlikti žurnalistinius tyrimus. “Tiesa. Ten padirbėti verta kiekvienam žurnalistui”,- savo žodžių neišsižadėjo ir gavęs tautos mandatą. Į aukštąją politiką stačia galva nėręs žurnalistas neslepia – pirmosios dienos Seime nebuvo lengvos, nes šios kadencijos parlamentarai darbą pradėjo labai neįprastomis aplinkybėmis – peštynės dėl postų, vaivorykštinių ir mažiau spalvų turinčių koalicijų sudarymo ir visą šalį prikausčiusio KGB rezervistų skandalo. Nuo buvusių plunksnos brolių kentėjo ir ką tik iškeptas seimūnas – S.Pabedinskas visai Lietuvai turėjo aiškintis apie savo jaunystės meiles ir tos meilės vaisius.
Pirmąjį krikštą atlaikė
“Buvau nustebęs, kai prasidėjus KGB rezervistų skandalui, Seimui šiam tikslui sudarytai komisijai vadovauti išrinko mane – politikos naujoką. Prieštaravusiųjų mano kandidatūrai nebuvo. Pirmininko pareigos man buvo tarsi šaltas dušas – supratimo nebuvo ką ir kaip daryti, kad prieš Seimo senbuvius nepasirodyčiau neišmanėliu”,- griūte užgriuvusią dar neįprastos naštos pradžią dabar jau su šypsena prisimena S.Pabedinskas. Jis neslėpė: šalia Juliaus Sabatausko ir Raimondo Šukio, turinčių ilgametę darbo Seime patirtį, jaudulys ir atsakomybė dėl patikėtų pareigų dar labiau išaugo. “Džiaugiuosi, kad visi buvo geranoriškai nusiteikę ir negailėjo naudingų patarimų”,- sakė politikas.
Baigiantis pirmajam KGB rezervistų veiklą tyrusios komisijos posėdžiui, seimūnui buvo pasakyta – už salės durų jo laukia žurnalistai. “Atvėręs duris pamačiau būrį žmonių, filmavimo kameras. Ką jiems pasakyti? Kur man atsistoti?”- apie pirmąją naujojo gyvenimo etapo patirtį pasakojo Seimo narys. Nuo tos minutės bendravimas su žurnalistais komisijos pirmininkui tapo kasdienybe: lenkai, vokiečiai, saviškiai – S.Pabedinskas teigė nė nebandęs suskaičiuoti, kiek interviu per dieną duodavęs visus įaudrinusia KGB rezervistų tema.
Kompromituojantys dokumentai – iš Panevėžio
Pasak politiko, visus prikausčiusio KGB skandalo galėjo ir nebūti. KGB rezervistų reikalus turėjo išspręsti prieš tai dirbusių kadencijų parlamentarai.
Dokumentas, kuriame kaip KGB rezervistas minimas buvęs Panevėžio rajono meras parlamentaras Alfredas Pekeliūnas, į Seimą atkeliavo iš Panevėžio. “Jis tapo niekiniu. Istorijos institutas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Saugumo departamentas komisijai negalėjo patvirtinti, kad yra jo originalas. Tokį dokumentą, įrašant į jį nepatikusio asmens pavardę, naudojantis dabartine technika galima padaryti be didelio vargo. Panevėžietis, perdavęs jį Seimo nariui Antanui Stasiškiui, panoro likti nežinomas. Jis į komisiją neatvyko”,- teigė S.Pabedinskas. Tokia buvo parlamentarų sąsajas su KGB rezervu tiriančios komisijos darbo pradžia.
Paslaptys šokiravo
Vėliau pradėjo plaukti kiti dokumentai – KGB rezervistų sąrašai, originalūs ir dideles paslaptys slepiantys popieriai. “Geriau aš jų būčiau nematęs”,- prisipažino S.Pabedinskas. Tai, ką buvęs žurnalistas sužinojo juos perskaitęs, šokiruotų ne vieną panevėžietį. “Aš nieko negaliu pasakoti. Paslaptį turėsiu saugoti iki savo gyvenimo pabaigos”,- nė į kalbas apie slaptųjų dokumentų turinį nesileido parlamentaras. Jis nepaneigė, kad originaliuose apie KGB veiklą pasakojančiuose dokumentuose yra įrašyta ne vieno garsaus Panevėžio politiko ir aukštas pareigas užimančių valdininkų, verslininkų pavardės. “Todėl dar kartą pabrėžiu – geriau to būčiau nežinojęs. Iš pradžių buvo įdomu – nugalėjo žurnalistinis smalsumas. Tačiau šios informacijos aš neturiu teisės panaudoti. Ji – valstybinė paslaptis. Einu per Panevėžį ir žinau, kas yra kas”,- aiškino S.Pabedinskas.
Vienas – ne karys
Žurnalistas, paklaustas, ar nesigaili ėjęs į didžiąją politiką, sakė, kad į Seimo rūmus jį atvedė idealizmas, noras turėti įtakos įstatymų leidybai. “Šiuo klausimu jau atlikau žurnalistinį tyrimą ir galiu atsakingai patvirtinti, kad vieno balsas ar pasiūlyta įstatymo pataisa dažnai lieka neišgirsta. Vienas Seime nieko nepakeisi”,- įsitikinęs politikas. Tolerancijos netrūksta – nuomonę išklausys, ji bus įtraukta į posėdžių protokolą, tačiau vieno nuomonė, pasak S.Pabedinsko, visiškai nieko nereiškia. “Aš turiu savo nuomonę dėl planuojamų įkurti vidaus reikalų pulkų, kurie veiks ne prie Policijos departamento, o prie Vidaus reikalų ministerijos. Kodėl jie atskiri? Kodėl jie pavaldūs ministrui, kai visa policija pavaldi Vytautui Grigaravičiui? Kam jie reikalingi – streikams malšinti? Ne aš vienas abejojau tokių pulkų reikalingumu, bet dvidešimt parlamentarų nieko nereiškia, kai dauguma balsuoja atidėti šio klausimo svarstymą”,- konstatavo Seimo narys.
Idėjų, susidūrus su darbo Seime rutina, anot “Sekundės” pašnekovo, dėl to nesumažėjo, bet jų vis daugiau. Jis mano, kad joms įgyvendinti reikia laiko. “Nors mano laikas suskaičiuotas minučių tikslumu, iš Seimo išeinu apie 22 valandą, kai vadovavau komisijai, dirbau po 14-16 valandų. Esu idealistas ir darboholikas – nemanau sėdėti sudėjęs rankas”,- optimizmo nestokojo S.Pabedinskas.
Perprato senbuvius
Garsiam žurnalistui užteko keleto mėnesių, kad suprastų darbo Seime subtilybes ir išsiaiškintų politikos senbuvių populiarumo paslaptis. “Nemaža dalis ne pirmą kadenciją Seime leidžiančių parlamentarų čia ateina kaip į darbo vietą. Kitos jie jau neįsivaizduoja ir daro viską, kad į jų darbo vietą neatsisėstų kitas”,- mano politikos naujokas. Diskutuojant dėl įstatymų projektų, tokie tautos išrinktieji sukrunta tik tada, kai Seimo posėdžių salėje pasirodo žurnalistai ir įjungiamos filmavimo kameros. Tada, atsibudę iš ne pirmus metus trunkančio letargo miego, jie skuba viešai pareikšti savo nuomonę, taigi primena rinkėjams apie save. “Visiškai nesvarbu, ką pasakyti, – svarbu, kad tave išgirdo, nufilmavo, tauta matys, kad jų labui dirbi”,- sakė parlamentaras.
Būtent dėl tos priežasties politikai tampa pramoginių laidų dalyviais, leisdami tautai iš savęs pasijuokti. “Visi sėdi “Auksiniuose svogūnuose”. Juokiasi, kai aktoriai juos traukia per dantį, dar ir paploja už tai”,- nesuprato tokiu būdu uždirbamo populiarumo prasmės S.Pabedinskas. Jis prisipažino – kvietimų dalyvauti panašaus pobūdžio laidose gaunantis ne mažiau už kolegas. “Dalyvavau vienintelėje laidoje su šou elementais – “Klausk”. Tai padariau, nes labai gerbiu laidos vedėjo, kurio tėvas buvo garsus Panevėžio aktorius, atminimą”,- teigė politikas.
Tačiau į vieną klausimą S.Pabedinskas dar tebeieško atsakymo – už kokius pinigus parlamentarai pasistato prabangius namus, perka naujus automobilius. “Atskaičiavus mokesčius gaunu 2700 litų. Vos dviem šimtais daugiau nei dirbdamas žurnalistu. Visur važiuoju savo mašina, tiesa, už benziną sumoka, iš tų pinigų tikrai nesutaupau, nes važinėju pas rinkėjus visoje Lietuvoje”,- galų niekaip negalėjo suvesti Seimo narys. Politikos naujokui kyšių kol kas niekas nesiūlo. “Tikrai dar nesiūlė, o prašančiųjų – kiek nori”,- juokėsi S.Pabedinskas.
Tėvo jausmų žiniasklaida nepažadino
Ne taip jau seniai visa Lietuva turėjo galimybę stebėti, kaip originaliai S.Pabedinską 60-mečio proga pasveikino vienos televizijos žurnalistai. Politikas dovanų gavo mergaitės portretą. “Graži”,- paklaustas, ar mergaitė jam nieko neprimena, tepasakė parlamentaras. Įvykiai keitėsi akimirksniu. Pakako kelių minučių, sugrąžinusių S.Pabedinską į jaunystę. Dalia Rabikauskienė – Kėdainių rajone, Gudžiūnuose, gyvenanti penkiasdešimt aštuonerių metų moteris, atvirai išdėstė S.Pabedinsko jaunystės nuodėmes – gražuolis Skirmantas susuko galvą aštuoniolikmetei Daliai ir, pasinaudojęs ja, paliko nėščią. Tai moteris pasakojo žurnalistams. O politikui dovanotame portrete – ne kas kitas, o jo ir Dalios meilės vaisius – dabar Anglijoje gyvenanti dukra Aelita. Sužinojęs, kad dovanotas portretas – nesantuokinės dukros atvaizdas, S.Pabedinskas neslėpė, kad jaunystėje turėjo ne vieną panelę, keletą mėnesių draugavo ir su Aelitos mama, tačiau apie tai, kad mergina nuo jo laukiasi kūdikio, tikino nežinojęs. Jau suaugusi dukra ir jos motina kalbėjo ką kita – kaime atseit visi žinojo, kas Aelitos tėvas, juolab kad mergaitė stulbinamai panaši į S.Pabedinską.
“Eidamas į politiką žinojau, kad gali nukentėti asmeninis gyvenimas”,- kalbą apie galbūt ne pačius jam maloniausius dalykus pradėjo parlamentaras. Jo nuomone, suradimas tariamos dukters – ne kas kitas, o politinių sąskaitų suvedinėjimas. “Niekur iš Lietuvos nebuvau išvažiavęs. Niekas manęs niekada neieškojo, dirbau laikraštyje, televizijoje – surasti buvo galima be jokio vargo”,- mano S.Pabedinskas. Jo nuomone, informuoti apie nėštumą ar apie tai, kad jis – mergaitės tėvas, Dalia galėjo anksčiau, nelaukdama, kol jis taps Seimo nariu. “Tais laikais viskas buvo paprasčiau – jei vaiko tėvas dirba redakcijoje, iš karto būtų sudėlioti visi taškai”,- įsitikinęs “Sekundės” pašnekovas.
Politiko nuomone, kapstymąsi jo praeityje ir kompromatų paiešką pradėjo parlamentaras, įtariamas vienai televizijai perdavęs slaptą dokumentą. “Kai tai paaiškėjo, ta pati televizija surado tariamą mano dukrą. Beje, informaciją nutekinęs parlamentaras kilęs nuo to paties krašto, kaip ir D.Rabikauskienė, – į stiklelį nespjaunanti ir kalėjimo duonos ragavusi moteris”,- kalbėjo S.Pabedinskas.
Kovo mėnesį žurnalistams jis žadėjo paskambinti Anglijoje gyvenančiai nesantuokinei dukrai Aelitai. “Neskambinau. Kaip aš galiu skambinti nepažįstamai moteriai. Man skambino to kaimo žmonės ir pasakojo, kad tuo metu, kai aš gyvenau Gudžiūnuose, apie Dalią sukosi penki ar keturi vyrai”,- teigė politikas.
Parlamentaro šeimai tokia žinia nebuvo lengvas išbandymas. “Man jėgų suteikė šeimos moralinis palaikymas. Nereikėjo man toje komisijoje aktyviai reikštis, gal būtų buvę ramiau”,- svarstė Seimo narys. Paklaustas, ar yra pasirengęs išgirsti daugiau panašių akibrokštų, S.Pabedinskas juokavo, kad tai jo nebaugina. “Slaptuose dokumentuose mačiau ne vieną apskrities valdininkų pavardę. Trenks man – ginsiuosi, kiek leidžia įstatymai. Nepykstu už tikrus faktus. Tačiau aš – už tai, kad nebūtų dirbtinai daromas spaudimas”,- mano parlamentaras.
Gerbia V.Mazuronį, pritaria J.Veselkai
Darbo partijos narys, jos frakcijos Seime seniūnės pavaduotojas kolegų seimūnų neskirsto pagal partinę priklausomybę. “Piktina, kai sutari vienaip, o kai reikia balsuoti, prioritetu tampa partijos ar frakcijos nuomonė”,- sakė S.Pabedinskas. Naujojoje darbo vietoje jis tvirtino priešų dar nespėjęs įgyti – norinčiųjų padėti perprasti įstatymų leidybos subtilybes daugiau, nei norinčiųjų pakišti koją. “Dirbdamas komisijos parlamentarų sąsajoms su KGB rezervu tirti pirmininku iš panevėžiečio Seimo nario, tiesa, tai pasakė ne jis pats – perdavė jo žodžius kolegos, teko išgirsti, kad negaliu svarstyti A.Pekeliūno statuso KGB rezervistų sąraše, nes su juo kaitinausi pirtyse. To nėra buvę – sveikata neleidžia eiti į pirtį. Pasiaiškinau komisijai, abejojančiųjų mano žodžiais nebuvo”,- apie parlamentarų tarpusavio santykius pasakojo S.Pabedinskas.
Seime jis sėdi šalia radikalu vadinamo Juliaus Veselkos. “Jis, kaip ir aš, į Seimą atėjo iš idėjos. Dažnai balsuojant mūsų nuomonės sutampa”,- apie kaimyną geru žodžiu atsiliepė politikas. Už savo nuomonės turėjimą ir duoto žodžio laikymąsi teigė gerbiąs libdemą Valentiną Mazuronį. “Jis iš karto pasakė, kad dėl KGB rezervo turi atskirą nuomonę. Kiti pritarė komisijos išvadoms. Kai reikėjo jas pateikti Seimui, kai kurie komisijos nariai panoro keisti savo poziciją. Valentinas – ne. Gerbiu jį už tai”,- teigė Seimo narys.
Seime nesėdės, kad turėtų darbo
Politikas gyvena Seimo viešbutyje, jį vadina bendrabučiu. Burtai lėmė, kad jam tekęs dviejų kambarių butas yra virš požeminio tunelio, kuriuo dieną naktį važiuoja mašinos. Kartu su S.Pabedinsku gyvena teisę sostinėje studijuojanti dukra. “Grįžtu vėlai, per tą pusmetį iki centro gal tik kartą buvau nuėjęs. Nelieka laiko nei restoranams, nei prašmatnioms vakarienėms”,- sakė politikas.
Tai, kad žmona savo vyrą mato dažniau televizijos ekrane nei namie, anot “Sekundės” pašnekovo, sutuoktinei ne naujiena, – žurnalisto darbas reikalaudavęs neką mažiau laiko.
“Seimo nario mandatas – ketveriems metams. Jei matysiu, kad per kadenciją nieko nepadariau, ką buvau užsibrėžęs, tikrai nesirengiu veržtis į jį dar kartą. Nenoriu, kad politika taptų rutina, darbu ir tik asmenine nauda. Nenoriu tik atbūti”,- apie savo, kaip politiko, ateitį taip kalbėjo S.Pabedinskas. Paklaustas, ar Seimas tikrai dirba vidutiniam statistiniam lietuviui, parlamentaras ilgai tylėjo. Ištaręs, jog klausimas geras, dar patylėjo. “Kad ir keista, senbuviai Seimą įsivaizduoja tik kaip savo darbo vietą, kurioje reikia išsilaikyti kuo ilgiau. Todėl ribotai atsakysiu į šį klausimą. Yra idealistų, norinčių dirbti, yra tokių, kurie, pabuvę kadenciją, daugiau nė už ką čia nebeateis. Reikia daugiau idealistų, tada man bus lengviau atsakyti į šį klausimą”,- teigė S.Pabedinskas. Jis kasdien rašo tarsi dienoraštį – pastebėjimus ir mintis apie naująjį savo darbą. Kas žino, galbūt skaitytojai sulauks žurnalisto ir politiko knygos apie aukščiausios šalies valdžios paradinę pusę ir tik išrinktiesiems prieinamus užkulisius.
Rasa Šošič
tel. (8-655)04727, rasa@sekunde.com
S.Kašino nuotr. Iš žurnalistikos į politiką nėrusiam S.Pabedinskui dar nepavyko suvokti, kaip iš kuklaus Seimo nario atlyginimo galima pasistatyti prabangų namą, važinėti nauja mašina.
