Į garsiąją Krekenavos Žolinę iš visų pakraščių suvažiavę tikintieji įvertins maldos namus papuošusius vainikus. O krekenaviškiai iš jaudulio stipriau plakančiomis širdimis stengsis nugirsti, ką apie jų darbą kuždėsis žmonės.
Visą savaitę nuo vainikų nesitraukusios (iš kairės) Vida Kacevičienė, Irma Rudienė ir Danguolė Liunevičiūtė tvirtina, jog tai buvo ne darbas, o pati tikriausia šventė sieloms. A. BANKAUSKAITĖS nuotr.
Išpuošė vainikais
Didžiųjų Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų atlaidų sulaukusi Krekenava jau visą savaitę kvepia žolynais. Į garsiąją miestelio Žolinę iš visų pakraščių suvažiavę tikintieji įvertins maldos namus papuošusius vainikus. O trys krekenaviškės – Irma Rudienė, Danguolė Liunevičiūtė ir Vida Kacevičienė – iš jaudulio stipriau plakančiomis širdimis stengsis nugirsti, ką apie jų darbą kuždėsis žmonės.
Bazilikoje vakar virte virė paskutinieji, patys svarbiausi, pasiruošimo atlaidams darbai. Į maldos namus atneštais septyniolika po 3,30 metro vainikų apjuosta kiekviena kolona – ir bažnyčia pakvipo javais. Krekenaviškės Irmos Rudienės kieme šią savaitę buvo kaip niekad smagu, nepaisant, kad statybininkai dar tebetriūsia prie gegužę liepsnų nuniokoto namo. Po gaisro į lauką išnešti baldai, stalai, kėdės nukloti dar net ne kiekvienam žinomais augalais. O trys moterys kas dieną nuo vidudienio iki vėlyvo vakaro palinkusios pynė ir pynė vainikus svarbiausiai Krekenavoje metų šventei.
„Per dieną 4–5 vainikai. Kad per daug nepavargtume, bet ir ilsėtis nebūtų kada“, – nerašytą pynėjų taisyklę išduoda I. Rudienė.
Išmaišė laukus
Nors vainikus Žolinės atlaidams pynė trise, tačiau į kūrybos procesą įsitraukė kone visa Krekenava ir netgi jos apylinkių gyventojai.
Augalus pynėjoms nešė pievas išbraidžioję ir moterys, ir vaikai – kas bitkrėslių, kas hortenzijų žiedų ar dar ką. Moterys juokauja, kad Panevėžyje dirbanti krekenaviškė Virginija Astrauskienė į Krekenavą suvežė, matyt, visus Panevėžio kermėkus – jai prasisukus turgeliuose sausiukų nebeliko. O Šventupių kaime gyvenantis Darius Domaševičius išskynė visus kiemo šermukšnio ir putino medžius.
Laukų lobynais papuoštų vainikų pagrindą sudaro javų varpos. Dėl jų pynėjos kone į detektyvinę istoriją pakliuvo ir krekenaviškių akylumą patikrino. Javų iš savo lauko pradžioje parūpinusį bažnyčios ūkvedį, ūkininką Algirdą Pagužinską moterys įspėjo: nenustebk išgirdęs, kad kažkas į tavo lauką įsisukęs javus kerta. Ir iš tiesų – pristigusios vainikams varpų visos trys nukūrė į lauką. Netrukus iš paskos atburzgė automobilis – maža kas įsisuko į ūkininkų pasėlius. Pamatęs pynėjas vairuotojas tik iš tolo ranka pamojo – pjaukite!
Tokios komunos dar nematė
Visą savaitę nuo vainikų nesitraukusios moterys sutartinai tvirtina: tai buvęs ne darbas, o pati tikriausia šventė sieloms: didžiulis kiemas kvepia žolynais, artėjančiu rudeniu ir didžiulių obelų šakas aplipusiais obuoliais.
„Ta savaitė iki Žolinės vienas nuostabiausių atostogų įspūdžių. Aš dar nebuvau mačiusi tokios komunos: lietus pliaupia, statybininkai triūsia atstatinėdami namą, mes pinam, o kaimynai neša pietus – puodą sriubos, kotletų, kavos. Kas ant laiptų, kas ant suoliukų susėdę valgėme lyjant“, – pasakojo D. Liunevičiūtė.
Nors visos trys pynėjos krekenaviškės, bet juokauja tik per tuos vainikus susibičiuliavusios. Ir net ne artimomis pažįstamomis tapo, o lyg artimiausiomis giminaitėmis.
„Dirbdamos pajutome tokią dvasinę bendrystę, kad dabar esame netgi daugiau nei seserys. Susibėgame kas dieną, net viena kitos mintis atspėjame. Kažkas atsitiko su mumis“, – stebisi V. Kacevičienė.
Vis dėlto jei ne I. Rudienė, kažin ar būtų gimusios tokios dekoracijos bazilikai. Tai ji buvo pynėjų vadu, uždegusiu miestelio žmones idėja papuošti bažnyčią taip, kad ir patiems būtų gražu pažiūrėti, ir svečiams parodyti.
„Tėvukas buvo dažytojas, ir aš ja dirbau. Spalvų deriniai man visą gyvenimą imponavo“, – svarsto paklausta, iš kur ta gyslelė iš žolynų margumyno sukurti darnią kompoziciją.
I. Rudienė prasitaria: pindama vainikus tarsi stengiasi atsilyginti sudegus namui jai ranką ištiesusiems krekenaviškiams už tokį gerumą.
Šios moters kūrybiškumą seniai žino visa Krekenava. Iš šieno surištais ožiais, medžiais ir kitomis grožybėmis jai negaila papuošti miestelį.
O per Žolinę bazilikos kolonas apsiviję vainikai bažnyčią puoš iki rugsėjo 8-osios. Po to pravers kur nors kitur – pernai tos pačios trijulės nupintieji vaikinai tarnavo kone metus.
Darbas gydo santykius
Žolinė Krekenavoje – ne tik garsieji atlaidai, kasmet į šį atokų Panevėžio rajono kampelį sutraukiantys apie 5000 tikinčiųjų, ne tik šventė, kai iš visų pakraščių bent trumpam į gimtinę stengiasi suvažiuoti visa giminė. Vietiniams Žolinė seniai tapusi savotišku laiko matu. Lauko, namų ruošos darbai čia skirstomi iki ir po Žolinės.
Anot parapijos klebono ir bazilikos rektoriaus kunigo dr. Gedimino Jankūno, šventei ruoštis susirūpinama dar birželį, atšventus Šv. Antano atlaidus.
„Bet mes nesiskiriame nuo statistinio lietuvio – viską darome su viltimi, kad gal nereikės iš viso daryti, kol suprantame, kad niekur nesidėsi“, – šmaikštauja klebonas.
Anot jo, kas atrodo neįmanoma žmogui, įmanoma Dievui. Kai kartais kyla noras iškelti rankas ir sakyti, negi čia niekam daugiau nereikia, pasak dvasininko, iš kažkur ateina žmonės į talką.
„Ne tik klebonas, bet ir šventoji dvasia vadovauja žmonių protams ir širdims. Esu toks klebonas, kuris labai tingi dirbti vienas. Todėl mėgstu kitus įdarbinti!“ – juokavo prieš didžiuosius atlaidus kartu su būriu pagalbininkų vainikus bazilikoje kabinęs kun. dr. G. Jankūnas.
Anot jo, bazilika nėra nei vyskupo, nei klebono, o tikinčiųjų nuosavybė – kiek į ją pati bendruomenė investuos, tokią ir turės. Įsitraukiančiųjų į bendrą darbą Krekenavoje kasmet daugėja.
„Sovietmečio mąstysena kvietė nepasitikėti vienas kitu ir įtarinėti. Bažnytinė evangelinė žinia gydo santykius ne tik per maldą, bet ir bendrą veiklą“, – atšylančias širdis mato kun. dr. G. Jankūnas.
Šiųmetė Žolinė ypatinga
Nors sakoma, kad per Žolinę visi keliai veda į Krekenavą, dvasininko teigimu, Lietuvoje mažėjant žmonių kasmet mažiau ir suvažiuojančiųjų į atlaidus.
„Bet mums svarbu ne tikinčiųjų skaičius, o kad žmonės bazilikoje rastų Dievo artumą, Marijos globą. Festivalių ir cirkų bažnyčia neorganizuoja. Norime, kad tai būtų dvasios šventė ir atgaiva“ – sako kun. dr. G. Jankūnas.
Šioji Žolinė išskirtinė – lygiai prieš penkerius metus, 2011-aisiais, popiežius Benediktas XVI Krekenavos bažnyčiai suteikė Mažosios Bazilikos titulą. Maža to, šiais metais Panevėžio vyskupija kartu su dar dviem – Kaišiadorių ir Vilkaviškio – švenčia 90-ies metų jubiliejų. Tačiau krekenaviškiams labiausiai rūpi susipažinti su atvyksiančiu naujuoju savo ganytoju – gegužę popiežiaus Pranciškaus Panevėžio vyskupu paskirtu Genadijumi Linu Vodopjanovu.
Vietoj paveikslo – fotokopija
Jau antrąją Žolinę bazilika pasitiks be Krekenavą garsinančio Dievo Motinos paveikslo originalo, kurį tikintieji laiko turinčiu stebuklingos galios. Jo vietoje įrengta tik fotokopija.
O XV–XVI a. siekiantis paveikslas, kuriame vaizduojama Švč. Mergelė su Kūdikiu ant rankų, šiuo metu garsios restauratorės Janinos Bilotienės, restauravusios Lukiškių Dievo Motinos ikoną, rankose. Pasak klebono, restauratorės aptinkamos netikėtos paveikslo detalės kaskart atskleidžia naują paslaptį. Jau kitąmet į Krekenavą jis sugrįš su labai turtinga istorija ir daug papasakos apie šimtmečių kaitą.
Paveikslas nebebus stačiakampės formos, kokią tikintieji buvo įpratę matyti. Nuėmus jį dengusią medžiagą paaiškėjo, kad tikrosios formos būta kitokios – baroko stiliaus pusapvaliu viršumi.
„Kai vežėme paveikslą restauruoti, atsiminiau, kad bažnyčios bokšte esama seno paauksuoto didžiulio pusapvalio rėmo. Nesupratome, koks gali būti tarp jų ryšys, o pasirodo, šitas rėmas ir priklausė Dievo Motinos paveikslui“, – pasakojo kun. dr. G. Jankūnas.
Šiuo metu restauruojamas ir rėmas.
Grąžinus bažnyčiai restauruotą paveikslą, teks keisti ir dabartinės stačiakampės nišos, kurioje jis iki šiol kabėjo, formą.
Pasak klebono, spėjama, kad stebuklingasis paveikslas iš suapvalinto į stačiakampį pakeistas, kai 1901-aisiais pastačius bažnyčią joje įtaisytas ąžuolinis altorius.
„Statant bažnyčią tarsi bandyta atkartoti neogotiką – niekur nėra apskritimo, aiškios arkos. Bet jos architektūros stilius nėra nei gryna gotika, nei neogotika, čia labai daug stilių sumišę, o tai, kad paveikslas sudarys kontrastą su aplinka, atskleis, kad jis senesnis už bažnyčią“, – sako dvasininkas.
Laukia dideli pokyčiai
Krekenavos bazilikos kitąmet laukia didelės permainos. Vos prieš keletą dienų Kultūros ministerijai pateiktas investicinis projektas gauti finansavimui bažnyčiai remontuoti. Numatoma pakeisti ne tik stogo dangą, sutvarkyti pamatus. Kardinaliai turėtų pasikeisti ir maldos namų interjeras. Vietoj medinių grindų bažnyčią planuojama iškloti akmens masės arba keraminėmis plytelėmis, keisis ir vidaus dekoras, kuris tėra 1960-ųjų metų mėgėjiškas sprendimas, pasak klebono, neatspindintis pastato architektūros didybės ir šlovės. Vis dėlto kun. dr. G. Jankūnas neatmeta, kad gali būti sentimentų dabartiniams atspalviams.
„Tikiuosi, kad dailininkai ir architektai mokės paaiškinti visuomenei, kodėl reikia keisti spalvas. Juk žmogaus gyvenime ir taip daug pokyčių, todėl bent maldos namuose tikisi stabilumo. Bet reikia galvoti, kokią žinią dovanosime kartoms po mūsų“, – sako klebonas.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
