R. Skidelsky's.
Neseniai Jungtinėje Karalystėje vykusiame literatūros festivalyje atsidūriau viešojoje diskusijoje apie žodžio laisvę. Liberalams žodžio laisvė yra pagrindinis laisvės rodiklis. Demokratijos remia žodžio laisvę, o diktatūros ją slopina. Kai mes, vakariečiai, žiūrime už Vakarų ribų, laikomės tokio požiūrio. Mes smerkiame vyriausybes, kurios tildo, įkalina arba netgi žudo rašytojus ir žurnalistus.
„Reporterių be sienų“ duomenimis, vien šiemet 24 žurnalistai buvo nužudyti ir 148 įkalinti. Dalis vilties, kurią regime „Arabų pavasaryje“, yra išlaisvinti žiniasklaidą iš diktatoriaus gniaužtų.
Tačiau žodžio laisvė Vakaruose atsiduria įtemptoje padėtyje. Tradiciškai britų teisė nustatydavo du „žodžio laisvės“ ribojimus. Pirmasis draudė vartoti žodžius ar posakius, kurie gali pakenkti viešajai tvarkai. Antrasis yra nutaikytas prieš šmeižtą.
Abiem yra pakankamai pagrindo – saugoti taiką bei apsaugoti asmens reputaciją nuo melo. Dauguma laisvų visuomenių tokius apribojimus laiko pagrįstais. Tačiau teisė neseniai tapo labiau ribojančia.
„Kurstyti religinį ir rasinį nepakantumą“ bei „kurstyti nepakantumą dėl seksualinės orientacijos“ dabar nelegalu daugumoje Europos šalių, nesvarbu, ar yra grėsmė viešajai tvarkai.
Anksčiau draudusi vartoti kalbą, kuri gali lemti smurtą, teisė pakito į draudimą vartoti kalbą su tikslu įžeisti.
Ryškus to pavyzdys – įstatymas prieš holokausto neigimą. Neigti holokaustą arba sumenkinti jį kaip nusikaltimą dabar yra draudžiama penkiolikoje Europos šalių ir Izraelyje. Galima įrodinėti, kad holokaustas buvo toks atstumiantis nusikaltimas, jog tapo išskirtiniu atveju. Tačiau išskirtiniai atvejai turi polinkį daugintis.
Prancūzija nelegaliu pavertė bet kokio „tarptautiniu mastu pripažinto nusikaltimo prieš žmogiškumą“ neigimą. Musulmonų šalyse draudžiama armėnų žudymą 1915–1917 metais vadinti genocidu, o kai kuriose Vakarų šalyse yra nelegalu teigti, kad tai nebuvo genocidas.
Kai kurios Rytų Europos šalys specifiškai draudžia neigti komunistinį genocidą. Atminties cenzūra, kurią meiliai laikėme diktatūros ženklu, dabar yra viena greičiausiai augančių pramonių „laisvuosiuose“ Vakaruose.
Iš tikrųjų oficiali cenzūra yra tik kultūrinės cenzūros ledkalnio viršūnė. Viešasis asmuo turi nuolatos saugotis, kad ko nors neįžeistų – tikslingai arba ne.
Kultūrinio kodekso pažeidimas pakenkia asmens reputacijai ir galbūt karjerai. Britanijos teisingumo reikalų sekretorius Kennethas Clarke‘as neseniai turėjo atsiprašyti už pareiškimą, kad kai kurie išprievartavimai buvo mažiau rimti už kitus, duodamas suprasti apie teisinės diskriminacijos reikalingumą.
Neapdairių žingsnių ir po jų prasidedančiu keliaklupsčiavimų ir atsiprašinėjimų paradas tapo nuolatiniu viešojo gyvenimo bruožu. Klasikinėje savo esė „Apie laisvę“ („On liberty“) britų filosofas Johnas Stuartas Millis gynė žodžio laisvę aiškindamas, kad norint įgauti žinių būtina tyrinėti.
Kai kurių sričių istorijos tyrinėjimų apribojimai remiasi priešinga prielaida: tiesa yra žinoma, ir yra nepagarbu ja abejoti. Tai yra absurdas. Kiekvienas istorikas žino, kad toks dalykas kaip galutinė istorinė tiesa neegzistuoja.
Istorijos uždavinys nėra ginti viešąją tvarką ar moralę, o nustatyti, kas įvyko. Teisiškai apsaugota istorija apdraudžia istorikus nuo rizikos. Žinoma, J. S. Millio principų laikymasis dažnai reiškia, kad reikia apsaugoti ir nemalonių asmenų teises.
Rašytojas Davidas Irvingas rašo melagingą istoriją, bet jo patraukimas baudžiamojon atsakomybėn ir įkalinimas Austrijoje už „holokausto neigimą“ būtų pritrenkęs J. S. Millį.
Priešingai, spaudimas būti „politiškai korektiškais“ remiasi argumentais, kad tiesa yra nežinoma. Pareiškimai apie žmonių padėtį iš esmės yra nuomonės reiškimas. Kadangi vienų asmenų nuomonės pareiškimas beveik tikrai gali įžeisti kitus, ir kadangi tokie pareiškimai neprisideda prie tiesos atradimo, jų užgaulumo laipsnis tampa vieninteliu kriterijumi vertinant jų priimtinumą.
Iš čia atsiranda draudimas naudoti tam tikrus žodžius, frazes ir argumentus, kuriais norima pasakyti, kad tam tikri asmenys, grupės ar veikla yra aukščiau ar žemiau, normalu ar nenormalu. Iš čia atsiranda paieškos, kaip neutraliau pavadinti socialinius reiškinius, taip sekinant kalbos energiją ir įdomumą.
Klasikinis pavyzdys yra žodis „šeima“. Su potekste, kad visi gyvenimo būdai yra vienodai vertingi, jis viešosiose diskusijose pakeitė žodį „santuoka“, nepaisant to, kad dauguma žmonių užsispyrę nori tuoktis.
Tapo uždrausta homoseksualumą apibūdinti kaip „iškrypimą“, nors būtent tokį žodį septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje naudojo radikalus filosofas Herbertas Marcuse‘as (kuris liaupsino homoseksualumą kaip nuomonių skirtumo išraišką).
Dabartinėje atmosferoje, kurią H. Marcuse‘as pavadintų „prievartine tolerancija“, tokie žodžiai būtų laikomi niekinimu. Už „politinio korektiškumo“ plitimo slypi sociologinė būtinybė, kad mes daugiau nebegyvename patriarchalinėse, hierarchinėse, vienakultūrinėse visuomenėse, kurios demonstruoja bendrą, kad ir neapgalvotą, sutarimą dėl pagrindinių vertybių.
Kad ir grįstos gerais ketinimais, bet vis dėlto graudžios pastangos skleisti bendrą „britiškumo“ ar „olandiškumo“ supratimą daugiakultūrinėse visuomenėse tik patvirtina bendros tapatybės suirimą.
Tokiu būdu viešai vartojama kalba tapo bendrąja kultūrinio apsikeitimo valiuta. Ir kiekvienas žino, kad turi stebėti savo elgseną. Todėl daugėja atsargių žodžių, kurie atvėsina politinius ir moralinius ginčus, ir kurie kuria vis didėjantį atotrūkį tarp viešosios kalbos ir to, ką mąsto paprasti žmonės.
Populiariosios spaudos piktnaudžiavimas nepalengvina žodžio laisvės gynimo. Mums reikia laisvos spaudos, kad ji išviešintų piktnaudžiavimą valdžia. Tačiau pažeisdama įstatymus, kad „išviešintų“ nieko bendro su viešuoju interesu neturintį garsių žmonių privatų gyvenimą, tiriamoji žurnalistika griauna pasitikėjimą.
Laikraščiams teigiant, kad bet koks bandymas jų neįleisti į žmonių miegamuosius yra ataka prieš žodžio laisvę, linksminantys gandai pavirto į privatumo užpuolimą. Jūs žinote, kad doktrina atsiduria bėdoje, jeigu jos nesupranta netgi tie, kurie teigia ją ginantys.
Vertinant šitaip, klasikinę žodžio laisvės doktriną ištiko krizė. Jeigu norime išsaugoti deramą supratimą, ką reiškia gyventi laisvoje visuomenėje, mes verčiau skubiai tai sutvarkytume teisiškai, morališkai ir kultūriškai.
____________________
Robertas Skidelsky‘s, Britų lordų rūmų narys, yra nusipelnęs Varviko universiteto politinės ekonomikos profesorius.
