Andrius Erminas, Nerijus Erminas, Asta Jackutė, Julius Žėkas. Parodos katalogas, Šv. Jono gatvės galerija, 2011.
Skulptorių Andriaus ir Nerijaus Erminų bei poetų Astos Jackutės ir Juliaus Žėko bendra paroda, vykusi Šv. Jono gatvės galerijoje, Vilniuje, neliko nepastebėta – keliuose interneto leidiniuose publikuoti straipsniai bei pokalbiai su šiais menininkais. Parodų apžvalgų autoriai pažymi, kad brolių Erminų skulptūros siurrealistinės, joms naudojamos netradicinės medžiagos. Tačiau į klausimą, ką šios charakteristikos lemia, kaip keičiasi žiūrovų santykis su tuo, kas matoma ir skaitoma, liko neatsakyta. Ryškėja šių dienų Lietuvos menotyros tendencija – paminimi keli terminai, o jų reikšmės yra tarytum savaime suprantamos, nekeliančios jokių prasmės rūpesčių. Kūriniai priskiriami tam tikrai krypčiai, ir tuo analizė baigta. Vis dėlto kokiu reikšmingu turiniu Erminų kūryba papildo siurrealizmo tradiciją?
Pirmiausia, dėmesį patraukia žodžio galia būti siurrealistiniam. J. Žėkas ir A. Jackutė dažnai tarytum tuščiai žaidžia žodžiais, tačiau įsigilinus aiškėja, kad verbalinė kalba iki maksimalios įtampos yra ne taikomoji ir utilitarinė. Tai – savotiškas poezijos medžiagos pritaikymas netikėtam tikslui, kaip ir skulptūrų medžiagų išradingas naudojimas: A. Erminas meškos kailį mato padarytą iš medienos; poetai žodžius irgi vartoja kaitaliodami kontekstus, kurdami ne vien garsinius, bet ir prasmės sąskambius. Žaidžiama pirmuoju įspūdžiu, kai atrodo, kad žodžiai nesiderina, o vėliau ryškėja reikšmių takai.
Kitas svarbus klausimas, kylantis vartant netradicinį (nes su eilėraščiais) parodos katalogą: kas pirmiau – žodis ar kūnas? Nesileidžiant į sudėtingas teologines implikacijas, ryšku, kad skulptūra nėra žodžio iliustracija, ar atvirkščiai. Santykis labiau primena abipusį papildymą. Kalbasi ne tik eilėraščiai ir skulptūros, bet ir poetai ar skulptoriai tarpusavyje. Svarbu tai, kad menininkams rūpi apeliuoti ne vien į žiūrovų regėjimą. Parodos kataloge matydamas skulptūrų fotografijas ir skaitydamas eiles imi ieškoti netikėtumų savo patirtyje. Nesitenkinama tik to, kas jau žinoma, atpažinimu. Patirtis čia plečiama. Žiūrovai pradeda suprasti, kad galimi ir tokie vaizdiniai, verbalinė raiška, kurios anksčiau nė nenujautė. Tai – galimybė iš naujo įsikurti žodyje ir medyje, skulptūroje. Taigi prabylama apie tai, kas visuomenėje nutylima. Veriasi neanalitinis grožio santykis; įgaunama drąsos būti estetu, o ne moralistu ar politiku; priešinamasi kompiuteriniam vaizdo perteklingumui, nes pastebima, kad brolių Erminų ir A. Jackutės bei J. Žėko kūryboje skulptūra už savęs turi žodį, o žodis – skulptūrą. Virtualusis atvaizdas toks niekada nebuvo ir nebus. Parodos katalogas – dėl gražaus ir tikro buvimo.
