Bene žinomiausias Panevėžio elgeta, išmaldos netoli centrinio turgaus, o kartais ir kitose miesto vietose drauge su savo keturkoju augintiniu – kiemsargiu šuneliu prašantis ir dėl to nemažai praeivių dėmesio sulaukiantis bei smulkiųjų iš jų gaunantis Žilvinas tikina prieš Velykas ypač jaučiantis žmonių gerumą.
Antrus metus išmaldos prašanti Birutė žmonių paaukotus pinigus tikina skirianti maisto produktams įsigyti. U.Mikaliūno nuotr.
Kartu su Rokiu
31 metų vyras elgetos duoną kremta jau seniai – bene dvylika metų. Ir visada šalia jo buvo ištikimasis draugas – kadaise vaikui iš Smilgių atvežtas šunelis. Rokio vardu augintinį vadinantis Žilvinas sako, kad šis iš tikrųjų padeda duoną pelnyti – žmonės nuolat atkreipia dėmesį į neįprastą duetą, nori keturkojį pakalbinti, paglostyti, atneša jam maisto, o kartu ir centų į šeimininko kepurę įmeta.
„Dėl maisto bėdos neturime. O ypač per šventes ar jų išvakarėse geri žmonės mus sočiai pamaitina. Štai ir šiandien, apie 17 valandą eisime prie katedros, pakvietė tokios moterys, žadėjo duoti pavalgyti ir namo produktų parsinešti“, – Didžiojo penktadienio rytą „Sekundei“ pasakojo Žilvinas.
Ir elgetavimo vietoje žmonės jam duoda bandelių, duonos, dešros, o Rokiui – kaulų.
Žilvinas elgetauja kartu su savo augintiniu Rokiu ir kartais „darbo vietoje“ šunį palieka visai vieną.
„Bet jau pasimokiau, kad reikia skirti, kas jam, o kas man duodama. Prieš kelias dienas bandžiau paimti ir kitur padėti Rokiui skirtus kaulus, o jis, matyt, pagalvojęs, kad atimsiu, grybštelėjo dantimis per ranką“, – aprištą plaštaką rodo elgeta.
Niekur nedirbantis, tačiau Darbo biržoje neregistruotas jaunas vyras negali pretenduoti į valstybės
paramą, tad niekur nesikreipia ir neprašo – gyvena iš to, ką geri žmonės paaukoja. Ne kartą, dar vos pradėjęs elgetauti, Žilvinas buvo sulaukęs pasiūlymų įsitraukti į vagių kompaniją.
„Einam vogti, – nereikės išmaldos prašinėti ir tikrai daugiau turėsi nei dabar“, – kvietė, bet man to nereikia. Geriau taip, kaip dabar yra“, – įsitikinęs Žilvinas.
Elgetauja vienas
Neretai su Rokiu „darbo vietoje“ pabūna kiti Žilvino likimo broliai, o būna ir taip, kad šuo paliekamas vienas – šeimininkui reikia ir į kavinę arbatos atsigerti, ir į tualetą nueiti, ir dėl kitų reikalų atsitraukti.
Kartais, kai Rokis paliekamas vienas, grįžęs jo šeimininkas randa gerokai pilnesnę kepurę – žmonės duoda pinigų taip ramiai budinčiam šuneliui, šis įdėti leidžia ir, regis, net galvą linkteli, tačiau paimti kepurės ar centų iš jos geriau nebandyti. Savo turtą Rokis moka ginti.
Pirmąsias savo elgetavimo dienas Žilvinas puikiai prisimena – tuomet jam visai jaunam, dar nė dvidešimties neturinčiam ir kaime gyvenusiam paskambino brolis, pakvietė atvažiuoti, o paskui pasiūlė gatvėje su šunimi pastovėti – pinigų abiem labai reikėjo.
„Buvo nedrąsu, bet labai gerai sekėsi, viena moteris penkis litus, kita net dešimt davė“, – pasakoja Žilvinas ir priduria, kad dabar gana retai tokias dideles sumas gauna. Kartais ir visai skurdžios dienos pasitaiko – vien balti centai.
„Tačiau šventės ir vargšams sotesnės, gerų, gailestingų žmonių daug“, – tikina elgeta.
Per savo neilgą gyvenimą jis sako vargo patyręs užtektinai: „Nuo septynerių metų runkelių didžiulius plotus tekdavo ravėti, kitus sunkius darbus dirbti, nieko gero nemačiau.“
Žilvino abu tėvai mirę, tėvas vos penkiasdešimties sulaukęs, mama gerokai jaunesnė Amžinybėn išėjo. Žilvinas jaudinasi dėl brolio Žydrūno sveikatos – sako, bėda jam su kojomis, liga įsimetė – didžiulės pūliuojančios žaizdos negyja ir niekas negali padėti.
Kad alkis nekamuotų
42 metų panevėžietė Birutė išmaldos prašo miesto centre, netoli „Iki“ prekybos centro. Antrus metus ranką išmaldai tiesianti moteris, paklausta, kokių žmonių daugiau sutinka – gailestingų, gerų ar piktų, nepakančių, atsakė: „Visokių yra, visokių reikia.“
Tačiau pastarosiomis dienomis ir ji sako buvusi nustebinta praeivių dėmesio ir gerumo.
„Ir centų daugiau įmeta, ir maisto produktų duoda. Štai neseniai viena moteris visą maišelį maisto produktų iš namų atnešė. Labai jai dėkojau. Man siūlė į socialinį nueiti, dokumentus susitvarkyti, gaučiau dar ir talonus maisto produktams, bet vis neprisiruošiu. Tam kartu soti ir gerai“, – svarsto Birutė.
Moteris įtikinėja, kad elgetauja tik todėl, kad nereikėtų kęsti alkio, kasdien galėtų sočiai pavalgyti.
„Suskaičiuoju, kai jau yra tiek pinigėlių, kad užtektų maistui, ir einu į parduotuvę – perku duonos, konservų ir jeigu dar lieka – dešros“, – sako moteris ir dievagojasi alaus tikrai neperkanti.
Ukmergės gatvėje netoli turgaus išmaldos prašanti Genovaitė taip pat tikina elgetaujanti dėl skanesnio kąsnio. Dėl mažo darbo stažo ir pensija buvo skirta labai maža, didesnę pusę tenka mokesčiams atiduoti, o po neseniai atliktos sudėtingos operacijos ir kamuojant kitai sunkiai ligai dar ir vaistams daug reikia, tad maistui lieka labai nedaug.
„Nežinau, ką valgyčiau, jeigu ne geri žmonės“, – sako nebe pirmus metus elgetaujanti Genovaitė. Ji atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu praeiviai tapo švelnesni, mažiau priekaištaujančių, smerkiančių dėl tokio gyvenimo būdo. Moteris sako nuolat meldžiasi ir dėkoja Dievui už savo kelyje sutiktus geros širdies žmones.
Gailestingumo dvasia
Kitais metais 60-metį minėsiantis Bronius vaikštinėdamas po automobilių stovėjimo aikštelę aiškiai parodo praeiviams, ko iš jų nori – bent kelių centų.
Bronius tikina prie žmonių nesikabinėjantis, tik atsargiai paprašantis padėti.
„Nesikabinėju prie žmonių, nereikalauju iš jų pinigų, tiesiog atsargiai paprašau. Pavyzdžiui, sakau: „Maloningoji ponia, gal galite padėti.“
Apie savo gyvenimą Bronius pasakoja daug ir išsamiai – kas tiesa, kas melas, ne taip lengva iš jo pasakojimo suprasti.
Tokių kaip Bronius, Birutė ir daugybę į juos panašių vyrų bei moterų galima sutikti kiekvieno miesto gatvėse, prie bažnyčių, turgų, prekybos centrų. Kiekvieno sava istorija, savas likimas – kartais atvirai papasakojamas, kartais sumeluojamas ar epizodais iš matytų filmų, skaitytų knygų pagražinamas.
Viena aišku – iš gero gyvenimo niekas, ant šaligatvio suklupęs, praeiviams rankos neties. Metų metus, o gal net per kartų kartas klostėsi tokie lemties vingiai, kuriais ir atkeliauta iki paties gyvenimo dugno. Praeivių elgetoms kartais metami žodžiai: „Dirbti eikit“, niekaip nepakeis tų žmonių gyvenimo, neatves jų į doros kelią.
Pagalba pavargėliams – šalpa maistu, drabužiais ar tais pačiais keliais litais gali pačiam aukotojui suteikti kitokią Velykų laukimo prasmę.
O jeigu yra galimybė pasiūlyti vargšams konkrečią išeitį, pavyzdžiui, darbą pagal jų jėgas ir suvokimą, prieglobstį, progą patiems įsitverti į gyvenimą tegul pačiais pirštų galiukais, silpnai ir neužtikrintai – bus tikras Velykų stebuklas.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
