Dabar dažniausiai diskutuojama dviem
esminiais klausimais – kas sukėlė pasaulio ekonomikos ir finansų krizę ir kokios
priemonės gali padėti iš jos išbristi. Dominuojantis atsakymas – krizę sukėlė
žmonių godumas, ypač bankininkų, o išbristi iš krizės gali padėti valdžia,
skatindama ekonomiką monetarinėmis arba fiskalinėmis priemonėmis.
JAV svarstomas ekonomikos gaivinimo planas, pagal kurį planuojama iš valdžios biudžeto išleisti 787 milijardus JAV dolerių įvairiausioms investicijų programoms. Lietuvoje kalbama apie 4 milijardus litų verslui skatinti. Kitaip tariant, šalin godųjį kapitalizmą, tegyvuoja dosnusis socializmas.
Ir vis dėlto ar jums neatrodo keista, kad godumas, savybė, kuri buvo, yra ir bus būdinga kai kuriems žmonėms, įgavo tokią galią, kad griauna ištisas pasaulio ekonomikas?
Stulbina paviršutiniškas krizės priežasčių aiškinimas, masiškai sklindantis net iš profesionalų analitikų, ekonomikos „guru“, bankininkų lūpų – net ir jiems godumas tapo galingiausiu ekonomikos veiksniu. Dažnai skambanti frazė „spartus vartojimo prekių ir būsto paklausos augimas“, kuria grindžiamas vartojimo ir skolinimo bumas, nė kiek nepaaiškina, kaip toji milžiniška paklausa iš niekur nieko galėjo susiformuoti.
Ir net jei tam tikru metu padidėja paklausa būstui ar automobiliui, tai esant fiksuotam išteklių kiekiui paklausa kitoms reikmėms turėjo kristi. Turėjo mažėti kitur panaudojami ištekliai, visų pirma – finansiniai. Nes laisvoje ekonomikoje galioja „išteklių tvermės dėsnis“ – jei panaudoji vienur, tai nepanaudoji kitur, nes ištekliai yra riboti.
Aiškinimas apie godumą arba pakilusią vartojamąją ar būsto paklausą nepaaiškina, kodėl kilo masinė, visuotinė krizė, kodėl nesuveikė rinkos savireguliacijos mechanizmas ir kodėl visas darnus rinkos veikimas tapo išderintas godumo ir išaugusios paklausos.
Matyt, tiesa yra labai nemaloni sėdintiesiems prie valstybių ir prie valstybinių pinigų vairo. Būtent valstybių vykdomos monopolinės pinigų politikos klaidos iš pamatų sugriovė rinkos išteklių tvermės dėsnį.
Pasidomėkite, už kokias palūkanas centriniai bankai skolina pinigus komerciniams bankams – vos už ketvirtį procento JAV dolerius ir už du procentus – eurus. Štai jums ir terpė godumui – kai pinigais lyja, netikėtai ir be ribų gali jaustis turtuoliu, gali skolinti ir skolintis netaupydamas, gali semti pinigus centriniame banke ir tiesiog juos leisti.
Už tų popierinių pinigų nėra nieko, net konkurencijos, tik monopolinė teisė juos leisti, tik kelių žmonių riboto suvokimo galia, kiek pinigų turi būti rinkoje, tik politikų noras dosniai dalinti maną iš dangaus. Pasaulio valiutos, turinčios būti stabilumo inkaru, turinčios būti ribotu ir geidžiamu ištekliu, dėl ydingos pinigų politikos nebeatlieka šios funkcijos. Krizės priežastis yra ne tik žmogaus godumas, o ta, kad žmonija prarado savo atradimą – pinigus.
Tiksliau – valdžia pasisavino pinigus iš rinkos ir padarė juos neribotus. Žmonės nebežino, kuo taupyti – eurais, doleriais, Šveicarijos frankais, o gal netaupyti, nes nebėra kuo?
Valdžių kuriami stimulų planai grindžiami tuo, kad, kai neišlaidaus godieji žmogeliukai, investicijų ir išlaidavimo imsis pati valdžia. Ir ji nebus godi – ji bus tiesiog dosni. Privatų godumą pakeis valdiškas dosnumas – ir išgysime nuo krizės. Tik nutylima, kieno sąskaita dosni ketina būti valdžia. Ir vėl neatskleidžiama tiesa, kad godumas ir dosnumas, esant neribotiems pinigams, tėra to paties medžio vaisiai, jie skiriasi tik forma.
Valdžia niekuomet nesiūlo tik vieno – savo gaminamų pinigų stabilumo, o juk būtent tai ji privalėtų užtikrinti. Pasaulinių pinigų valdžios. Galima džiaugtis, kad Valiutų valdyba, jei ne pasaulinei, tai bent Lietuvos pinigų valdžiai yra uždėjusi apynasrį. Be jo Lietuvoje būtų ne finansų krizė, o katastrofa.
Rūta Vainienė,
Lietuvos laisvosios rinkos instituto
prezidentė
