Kiek metų, jūsų manymu, gyvensite? Atrodytų, į tokį klausimą galima atsakyti nebent spėjant.
Tačiau beveik tris dešimtmečius Japonijos vyresnio amžiaus žmones stebėję mokslininkai nustatė, kad mūsų pačių prognozė apie gyvenimo trukmę nėra visiškai atsitiktinė. Žmonės, kurie tikėjosi gyventi ilgiau, vidutiniškai iš tiesų gyveno ilgiau.
Vis dėlto yra įdomus paradoksas: dauguma tyrimo dalyvių savo likusį gyvenimą nuvertino. Maždaug 59 proc. tų, kurių faktinę gyvenimo trukmę pavyko nustatyti, išgyveno ilgiau, nei patys buvo prognozavę.
Klausimą uždavė daugiau nei 2400 žmonių
1996 metais Japonijoje vykdyto nacionalinio vyresnio amžiaus žmonių tyrimo dalyvių buvo paklausta, kokio amžiaus jie tikisi sulaukti. Klausimas pateiktas 2447 žmonėms, kuriems buvo 60 metų ar daugiau.
393 dalyviai atsakė nežinantys, o likę 2054 įvardijo konkretų amžių – nuo 63 iki 120 metų. Per vėlesnius 28 stebėjimo metus mirė 1514 savo prognozę pateikusių žmonių. Apie 98 proc. mirties datų tyrėjai galėjo patvirtinti oficialiuose registruose arba pagal šeimų pateiktus duomenis.
Taigi mokslininkai gavo retą galimybę palyginti tai, kiek metų žmogus pats manė gyvensiąs, su tuo, kiek iš tikrųjų gyveno.
Ilgesnį gyvenimą prognozavę žmonės iš tiesų gyveno ilgiau
Ryšys išliko net mokslininkams statistiškai atsižvelgus į amžių, lytį, sveikatos būklę ir socialinius bei ekonominius veiksnius. Tačiau čia svarbu nepriskirti tyrimui daugiau, nei jis iš tiesų parodė.
Tai nebuvo tikslus biologinis „vidinis laikrodis“. Statistiniame modelyje vienais metais ilgesnė žmogaus prognozuojama gyvenimo trukmė buvo susijusi tik su maždaug 0,12 metų – apie pusantro mėnesio – ilgesniu apskaičiuotu išgyvenamumu.
Kitaip tariant, žmogus, kuris mano gyvensiąs iki 90 metų, nebūtinai turi gerą galimybę tiksliai atspėti savo gyvenimo pabaigą. Tačiau žmonių prognozėse slypi tam tikros realios informacijos apie jų sveikatą ir gyvenimo aplinkybes.
Tai dera ir su ankstesniais tyrimais: subjektyvus savo sveikatos bei likusio gyvenimo vertinimas siejamas su vėlesne mirtingumo rizika. Vis dėlto ankstesnė JAV duomenų analizė taip pat parodė, kad vien amžiumi ir populiacijos mirtingumo lentelėmis pagrįstos statistinės prognozės gali būti tikslesnės už paties žmogaus spėjimą.
Iš kur žmogus gali „žinoti“?
Tyrimas neįrodo, kad ilgesnio gyvenimo laukimas pats savaime pailgina gyvenimą. Negalima teigti, kad pakanka nusiteikti sulaukti šimto metų ir organizmas paklus.
Kur kas paprastesnis paaiškinimas – žmogus apie save žino daugybę dalykų, kurių neapima vienas medicininis rodiklis. Jis jaučia savo fizinę būklę, žino gyvenimo būdą, ligas, žalingus įpročius, šeimos istoriją ir tai, kokio amžiaus sulaukė tėvai bei seneliai. Visa ši informacija sąmoningai arba nesąmoningai gali turėti įtakos jo prognozei.
Pavyzdžiui, gerai besijaučiantis, aktyvus žmogus natūraliai gali tikėtis gyventi ilgiau. Jo optimizmas šiuo atveju nebūtinai yra ilgaamžiškumo priežastis – ir gera savijauta, ir optimistiškesnė prognozė gali kilti iš tos pačios geresnės sveikatos būklės.
Didžiausi spąstai – skaičius 80
Įdomiausia tyrimo dalis – kaip žmonės klydo. Daugelis japonų kaip savo gyvenimo pabaigos ribą pasirinko 80 metų.
Tai buvo panašu į tuo metu Japonijoje plačiai žinomą vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės rodiklį. Mokslininkai mano, kad žmonės galėjo tiesiog prisirišti prie gerai pažįstamo skaičiaus, nors tyrimas neįrodo, kad būtent tai sukėlė klaidą.
Čia ir slypi statistiniai spąstai. Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė nuo gimimo nėra tas pats, kas likusi tikėtina gyvenimo trukmė žmogui, jau sulaukusiam 60, 70 ar 80 metų.
Jeigu žmogus jau sulaukė 70-ies, jis išgyveno visus ankstesnių dešimtmečių mirtingumo pavojus. Todėl jam logiška remtis ne naujagimio tikėtina gyvenimo trukme, o statistika, rodančia, kiek vidutiniškai dar gyvena būtent jo amžiaus ir lyties žmonės.
Lietuvoje šią klaidą padaryti taip pat lengva
Lietuvos valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2024 metais vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė nuo gimimo Lietuvoje siekė 77,46 metų. Vyrų – 73,02 metų, moterų – 81,64 metų.
Tačiau būtų klaida, pavyzdžiui, 70-mečiam vyrui iš šio skaičiaus daryti išvadą, kad jam statistiškai liko tik treji metai. 73 metai yra ką tik gimusio berniuko tikėtina gyvenimo trukmė, apskaičiuota pagal visų amžių mirtingumą. Sulaukus 70-ies statistinė perspektyva jau visiškai kitokia.
Todėl planuojant pensiją, santaupas ar tiesiog bandant įvertinti savo gyvenimo horizontą prasmingiau žiūrėti į likusią tikėtiną gyvenimo trukmę pagal dabartinį amžių ir lytį, o ne į bendrą šalies vidurkį.
Moterys savo gyvenimą nuvertino dažniau
Tyrimas parodė dar vieną įdomią tendenciją. Moterys ir daugiau išsilavinimo turintys žmonės dažniau gyveno ilgiau, nei buvo patys prognozavę. Prastesnės sveikatos dalyviai, priešingai, savo prognozes viršydavo rečiau.
Aukštesnio išsilavinimo žmonės rečiau rinkosi apvalius skaičius – 75, 80 ar 85 metus. Atrodytų, jų prognozės turėjo būti geriau apgalvotos. Tačiau net ir konkretesnis skaičius nepadėjo: jie taip pat dažnai savo gyvenimo trukmę nuvertino.
Klaida gali kainuoti pinigų
Klausimas, kiek metų dar gyvensime, nėra vien smalsumo reikalas. Nuo atsakymo priklauso sprendimai dėl pensijos, santaupų ir išlaidų senatvėje.
Jei žmogus mano gyvensiąs gerokai trumpiau, nei iš tikrųjų, jis gali per anksti išleisti santaupas ir labai garbiame amžiuje susidurti su finansiniais sunkumais. Kita vertus, smarkiai pervertinus savo gyvenimo trukmę galima daugelį metų be reikalo pernelyg taupyti ir atsisakyti sau leistinų dalykų.
Tyrimo autoriai mano, kad žmonėms būtų naudinga lengviau prieinama informacija ne apie bendrą šalies gyvenimo trukmę, o apie tikėtiną likusį gyvenimą konkrečiame amžiuje, atskirai vyrams ir moterims.
Svarbu ir tai, kad tyrimas turi ribų. Japonai savo prognozę pateikė tik vieną kartą – 1996 metais, tad nežinoma, kaip ją būtų pakeitusi vėliau diagnozuota liga, medicinos pažanga ar kiti gyvenimo įvykiai. Tyrimas atliktas tik su vyresniais Japonijos gyventojais, todėl jo rezultatų negalima automatiškai perkelti Lietuvos visuomenei ar jaunesniems žmonėms. Be to, darbas šiuo metu yra pradinėje publikavimo fazėje ir nėra praėjęs mokslinio recenzavimo.
Tačiau pagrindinė mintis intriguojanti: mes tam tikra prasme jaučiame, kokios yra mūsų ilgaamžiškumo perspektyvos, tik dažnas jų ne pervertina, o kaip tik nuvertina.
