Liberiškio apylinkių žmonės puikiai atsimena reiklumu garsėjusį buvusio tarybinio ūkio direktorių Stasį Dundulį. Vertę specialistas tuomet įgaudavo ne apsigynęs aukštojo mokslo diplomą, o tik per penkerius metus baigęs griežtąją „Dundulio akademiją“. Rugsėjo pabaigoje atšventęs devyniasdešimtmetį S.Dundulis įsitikinęs: stebuklų žmonės nedaro. Jų ir nereikia – viską pasiekti galima nuoširdžiu, sąžiningu darbu.
Į partiją nestojo
Garbingo jubiliejaus sulaukęs S.Dundulis tebėra ne tik šviesaus proto, nepraradęs humoro jausmo, bet ir stebėtinai geros atminties. Be vargo senolis vardija visų kažkada kartu dirbusiųjų pavardes, o dėl datų su juo vargiai pasiginčija gerokai jaunesni, kažkada krimtusieji mokslus „Dundulio akademijoje“.
Ne vien dėl to, kad vargingą Liberiškio tarybinį ūkį pakėlė iki parodomojo, anais laikais garsus buvo S.Dundulis, bet ir todėl, kad visą gyvenimą liko nepartinis. Atsilaikęs spaudimui papildyti komunistų partijos gretas Panevėžio rajone jis buvo vienintelis ūkio vadovas.
„Prieš pradėdamas dirbti ūkio direktoriumi ministerijoje pasakiau, kad į partiją niekada nestosiu. Raginimų sulaukdavau, bet jau po kelerių metų valdžia suprato, kad nieko jiems neišeis, ir atstojo“, – esantis tvirto charakterio išsiduoda senolis.
Mokslus krimsti S.Dundulis pasakoja pradėjęs tėvo troboje Balkaičių kaime Joniškio krašte, vėliau – Mindaugų pradinėje mokykloje.
„Mokydavomės nuo Visų Šventųjų iki Velykėlių, o per vasarą dirbdavome visus ūkio darbus“, – tolimus laikus prisimena pašnekovas. Baigęs gimnaziją jaunuolis įstojo į Kauno A.Smetonos karo mokyklą, rengusią karininkus Lietuvos kariuomenei. Norinčiųjų į ją patekti tuo laiku buvo labai daug, reikėjo ir pavyzdingai mokytis, ir būti nepriekaištingos sveikatos. Karo mokyklą S.Dundulis baigė, bet karininko laipsnio mokykla suteikti nebespėjo – atėjo sovietų valdžia.
Mokė „bagotus“ studentus
Puikiai mokęsis jaunuolis norėjo studijuoti mediciną, bet gūdūs pokario metai pakoregavo planus.
„Teko tenkintis agronomijos mokslais Žemės ūkio akademijoje“, – S.Dundulis atskleidžia, kad agronomija kadaise nebuvo jo tikrasis pašaukimas.
Žemės ūkio akademijoje S.Dundulis sutiko ir gyvenimo meilę – iš Kėdainių kilusią agronomijos studentę Mariją Širkaitę. Šeimą jaunuoliai sukūrė jau baigę mokslus, nes, kaip sako S.Dundulis, buvo įprasta mylėti sąžiningai, iškart medaus nekabinant.
Įgijęs agronomo specialybę S.Dundulis sulaukė kvietimo dirbti Vilniuje, buvo renkami kadrai administracijai ir išsilavinusių žmonių labai reikėjo.
„Vilnius per karą buvo sugriautas, po darbo eidavom jo atstatinėti“, – šiuos laikus pašnekovas mena buvusius ne tik sunkius, bet ir įdomius.
Po metų jaunas specialistas gavo paskyrimą į naujai steigiamą Šilutės žemės ūkio mokyklą eiti mokymo dalies vedėjo pareigas. Dirbti buvo įdomu.
Studentai – suaugę žmonės, užimantys aukštas pareigas kuriamoje sovietinėje sistemoje, bet neturintys išsimokslinimo. Mokėsi policininkai, partijos sekretoriai, vykdomųjų komitetų pirmininkai. Mokymo dalies vedėjas gaudavo 800 rublių algą, o studentai – gerokai didesnes stipendijas.
„O kai studentai „bagoti“, ir mokytojams gerai, – prisimena S.Dundulis. – Kartu ir „čierką“ padarydavom, ir pasibūdavom.“
Vaizdas sukrėtė
Po penkerių metų jau spėtą pamilti Šilutę teko palikti, nes atėjus naujam direktoriui išsiskyrė jo ir mokymo dalies vedėjo požiūriai. Gavęs pasiūlymą tapti Liberiškio tarybinio ūkio direktoriumi S.Dundulis 1956 metais atvažiavo į Panevėžį. Vaizdas, kurį jis pamatė pirmąkart nuvykęs į Liberiškį, pasirodė baisus.
„Nutariau pirmiausia apvažiuoti žmones, – pirmą „krikštą“ mena pašnekovas. – Ir štai viename name randu šiurpų vaizdą: stogas kiauras, kambario kampe pamesta šiaudų, o ant jų guli invalidas be kojų.“
Tada naujasis direktorius sako supratęs,
kad, norint palenkti žmones į savo pusę, reikia stengtis dėl jų. Jo rūpesčiu
buvo dengiami stogai, gerinamos sąlygos. Bet tai jau vyko vėliau. O pirmą naktį
Liberiškyje S.Dundulis niekaip negalėjo užmigti. „Mintis buvo viena – bėgti
viską metus, bet taip padaryti negalėjau, – pasakojo senolis. – Juk pats mokiau,
kaip reikia ūkiuose dirbti, kaip tvarkytis. Pamaniau, kad visi iš manęs juoksis,
jei taip pasielgsiu. Pasilikau. O kai pasilikau, dirbau iki pensijos ir dar ilgiau.“
Liberiškio išsigando ir vėliau atvažiavusi šeima. Verkiančią žmoną direktorius ramindavo, kad neteks čia ilgai gyventi, po kelerių metų galėsią visi išvažiuoti.
„Vėliau priprato ir šeima“, – šypsosi S.Dundulis.
Darbo nebijojo
Gamybiniai rodikliai ūkyje buvo labai prasti: per metus 2 tūkstančiai kilogramų pieno iš karvės ir 5 centneriai javų iš hektaro. Didžiuliai laukai apsėti kukurūzais, o jie – apaugę piktžolėmis.
Užsimojęs žūtbūt pagerinti rodiklius, S.Dundulis ėmėsi rizikingo žingsnio – organizavo darbą dviem pamainomis. Paaiškėjus, kad derlius dvigubai didesnis, kaimiečiai direktorių laikė stebukladariu.
„Kai dabar pagalvoju, koks „durnas“ jaunas buvau, – juokėsi S.Dundulis. – Dirbti naktį nebuvo galima. O jei kuris iš žmonių būtų į kuliamąją įkritęs. Tada viskas atrodė gražu: visi kartu dirbame, paskui upelyje nusimaudome, grįžę namo trejetą valandų pamiegame ir vėl į darbus kimbame.“
Darbininkai greitai pajuto, kad į Liberiškį atėjo nauja dvasia. Padėtis ėmė gerėti. Direktorius buvo griežtas, bet, kaip sako pats, teisingas. Kalbos apie „Dundulio akademiją“ sklandė po visą rajoną.
Vienas iš šios „akademijos“ absolventų – dabartinis Naujamiesčio seniūnijos seniūno pavaduotojas Juozas Klioris.
„Pas direktorių nebuvo jokių „negaliu, nemoku, ar pamiršau“, – prisimena agronomu Liberiškio ūkyje dirbęs J.Klioris. – Dundulis buvo linkęs diegti mokslines naujoves, daryti eksperimentus, o tai tais laikais buvo labai reta.“
J.Klioris prisimena, kad 1978 metai buvo labai šlapi ir didžiuliai plotai ūkio bulvių galėjo paskęsti ir supūti. Derlių gelbėti ėmėsi direktorius. Važiavo jis pas mokslininkus, nuvežė lauktuvių ir gavo patarimų: bulves apdėti šiaudais ir kalkėmis. Kalkės ir šiaudai sugėrė drėgmę ir derlius buvo išgelbėtas.
Ūkis buvo parodomasis
Atkakliai dirbęs direktorius su Liberiškio žmonėmis pasiekė tiek, kad ūkis buvo pripažintas parodomuoju.
„Jokio stebuklo nepadariau, be reikalo mane giria, – kuklinasi pašnekovas. – Reikia tik sąžiningai dirbti.“
Gavęs aukštų tų laikų apdovanojimų – Lenino ordiną, Darbo raudonosios vėliavos apdovanojimą – S.Dundulis jais nesigiria. „Laikai nebe tie. Dar į kalėjimą pasodins“, – humoro jausmo buvęs direktorius neatidavė bėgančiam laikui.
Dunduliai užaugino tris vaikus: Žygimantą, Saulių ir Giedrę. Tėvo pėdomis nepasekė nė vienas. „Jie matė, kad taip dirbti, kaip dirbau aš, negalima, – sakė S.Dundulis. – Pareidavau namo, kai jie jau miegodavo. Žmonai teko vaikus auklėti, o man ir griežtam pabūti nebuvo kada.“
Birutė KRONIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. „Visus geriausius dalykus
galima pasiekti tik sąžiningu darbu“, – įsitikinęs ilgametis Liberiškio ūkio
direktorius Stasys Dundulis.
