Miglota euro ateitis.
Krizė į Lietuvą vėl atėjo nelauktai. Tačiau šį kartą mažai kas abejoja, jog dėl jos tikrai kalčiausia yra Europos Sąjunga. Kas gresia ES 2012-aisiais?
Lietuvos atsigavimas 2010–2011 m. buvo paremtas pirmiausia sparčiai padidėjusiu eksportu. Jau senokai pagrindinės Lietuvos eksporto rinkos yra ES šalys – per pirmuosius devynis 2011 m. mėnesius Lietuvos eksportas į ES sudarė apie 60 proc. viso eksporto. Todėl natūralu, kad, vertinant kitų metų ekonomikos galimybes, ekonomikos situacija Europos Sąjungoje, šių rinkų augimas ar smukimas turės didžiausią poveikį ir Lietuvos ūkiui bei biudžetui.
Jau visą rudenį sklindantys gąsdinimai, kad ES priartėjo prie bedugnės krašto, išgąsdino ir Lietuvos finansų ministerijos prognozuotojus: lapkričio mėnesį pateikta prognozė, kad 2012 m. paklausa Lietuvos eksportui mažės, o BVP augimą tesieks 2,5 vietoj anksčiau prognozuotų 4,7 proc. Kaip tik dėl to, apskaičiuota, Lietuvos biudžetui pritrūks maždaug milijardo litų ir pulta ieškoti naujų galimybių, kaip užkimšti šią skylę.
Tačiau net ir šios prognozės yra paremtos vadinamuoju „centriniu“ scenarijumi, kuris numato labai švelnius pokyčius euro zonoje ir visoje ES. Pasaulio ir Europos ekonomistai bei politikai svarsto ir daugiau ES scenarijų, iš kurių ne visi yra tokie neutralūs. Pateiksime keletą esminių galimų ES krizės variantų, kuriuose esminis kintamasis – euro išlikimas.
Baltasis scenarijus
Šviesiausias scenarijus apibūdintų pastangas ir rezultatus, kurių šiuo metu siekia Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai. 2012 m. pradžioje turėtų būti derinama nauja ES sutartis, pagal kurią būtų stiprinama ir griežtinama euro zonos valstybių fiskalinė drausmė, įvedamos automatinės sankcijos šalims, kurios viršys biudžeto deficitą 3 proc. BVP. Šalys, pasirašiusios susitarimą dėl griežtesnių biudžeto formavimo principų, turės tai įtraukti į savo nacionalinę teisę ar net konstitucijas. Europos teisingumo teismui bus suteikti įgaliojimai prižiūrėti, ar jos teisingai įformintos ir jų laikomasi.
Jau 2012 m. liepą turėtų pradėti veikti Europos stabilumo mechanizmo fondas, kuris kritiniais atvejais teiktų pagalbą euro zonos valstybėms. Galbūt net bus padidinta dabar esanti šio fondo riba, siekianti 500 mlrd. eurų. Be to, artimiausiu metu ES ketina pervesti dar 200 mlrd. Tarptautiniam valiutos fondui (TVF), kuris vėliau teiktų paskolas labiausiai prasiskolinusioms euro zonos šalims. Visa tai, anot lyderių, leistų išsaugoti eurą ir jo zonoje esančias šalis bei grąžinti pasitikėjimą finansų rinkoms.
Scenarijus nuobodus ir nedaug ką įtikinantis. Britai jame nedalyvaus pasilikdami teisę savarankiškai spręsti, kada ir kiek spausdinti svarų bei kokį deficitą turėti. Mažai kas tiki, kad visos iš dabartinių 17 euro zonos šalių bei žadančių prisijungti kitų ES valstybių, kaip pažadėjo ir Lietuva, taip lengvai patvirtins naująją sutartį. Vieniems reikia referendumo, kitiems – įtikinti skeptišką parlamentą. Net jei formaliai viskas vyks kaip numatyta, kol šis mechanizmas bus suteptas ir pradės suktis – praeis metai ar daugiau. Finansų rinkos tiek kantrybės neturi. Sankcijų sugriežtinimas – politinis grūmojimas, tačiau mažai kas supranta, kaip reikės praktiškai taikyti didžiules baudas visoms iš eilės ES valstybėms, kai iš 27 ES narių tik 4 šiuo metu tenkina valstybės skolos ir biudžeto deficito reikalavimus.
Pilkasis scenarijus
Išlaikyti eurą visose dabartinėse euro zonos šalyse, kuriose tokie dideli skirtumai, gali pasirodyti neįmanoma misija. Todėl Graikija ir galbūt net kitos euro šalys – pavyzdžiui, Italija, Ispanija, Portugalija – jau 2012 m. gali būti išmestos iš euro zonos, kaip musės iš vėstančių barščių. Pretekstas aiškus – susitarimų nesilaikymas, negebėjimas valdyti skolos ir priimti politinių sprendimų griežtinant taupymo priemones. Šioms šalims tai būtų rimtas sukrėtimas. Jos patirtų ryškų ekonomikos nuosmukį, grąžintos nacionalinės valiutos nuvertėtų euro atžvilgiu, o tai padidintų infliaciją.
Tokio ekonominio giganto kaip ES dezintegracija turėtų labai neigiamą poveikį viso pasaulio ekonomikai – Kinijai, Rusijai, JAV.
Tačiau tai „atstatytų ekonominę teisybę“ – euro zonoje liktų tos šalys, kurios pajėgios laikytis bendros valiutos reikalavimų. Su dideliu avansu į euro zoną įtrauktos Pietų Europos šalys grįžtų į joms priklausančią „antrąją lygą“. Jei jos per keletą metų sugebėtų stabilizuoti savo finansus, galbūt vėl galėtų pretenduoti į siauresnę ir „tikresnę“ euro zoną. Bet šį kartą priėmimo mechanizmas jau turėtų būti griežtesnis ir vokiečiai bei prancūzai neleistų „muilinti akių“ prifantazuotais nacionalinės statistikos duomenimis.
Toks scenarijus tam tikru metu sukeltų šoką ir reikštų euro smukimą. Tačiau po šoko gali būti suprasta, kad tokia „amputacija“ buvo labai sveika siekiant išsaugoti paciento gyvybę. Kuriam laikui smukęs „apipjaustytas“ euras gali paskatinti susitraukusios euro zonos eksportą ir pagyvinti šių valstybių atsigavimą. Lietuvai tai būtų visai naudinga – Vokietija ir dabar yra svarbiausia rinka lietuviškam eksportui tarp visų euro zonos valstybių. Jei litas ir toliau būtų susietas su euru, mūsų eksportui tai irgi būtų naudinga. Deja, paprastiems vartotojams, perkantiems rusiškas dujas ar benziną, pagamintą iš Rusijos naftos, infliacija taip pat smogtų papildoma jėga.
Šio scenarijaus pasekmės užtruktų keletą metų. Visa ES gali skilti net ne į dviejų, o į kelių pakopų ekonominę-finansinę sąjungą. Tačiau ilgainiui atsirastų daugiau tvarkos ir aiškumo, kas už ką moka. Lietuvai būtų juntamas poveikis, tačiau ne katastrofiškas. Pietų šalys, kurios labiausiai rizikuoja gauti sąskaitas už geresnį nei nusipelnė gyvenimą, nėra labai svarbios Lietuvos eksportui (pavyzdžiui, į Graikiją per 9 šių metų mėnesius eksportuota vos už 35 mln. litų). Laikydamasi griežtos fiskalinės drausmės (jei nauja valdžia nesugalvos vėl išlaidauti) per keletą metų Lietuva galėtų įgyti net didesnį pasitikėjimą nei kokia Graikija ar Italija ir realiai pretenduoti jau į mažesnę, bet patikimesnę euro zoną. Tačiau antroji krizės banga keltų daug sumaišties ne tik 2012 m., bet ir ilgiau.
Juodasis scenarijus
Juodojo scenarijaus antraščių jau dabar pilni pasaulio laikraščiai ir žurnalai: „Euro griūtis“, „ES subyrėjimas“, „Neišvengiama katastrofa“. Visos šios gąsdinančios pranašystės linksta laidoti ne tik euro zoną, bet kartais ir visą ES.
Scenarijaus logika būtų tokia: ES šalių lyderiai nebepajėgia surasti politinio ryžto ir energijos būtinoms „amputacinėms“ operacijoms, todėl visas ES kūnas ima gangrenuoti ir dezintegruotis. Pasaulio rinkų pasitikėjimas euru krinta taip greitai ir smarkiai, kad net ir Vokietija ar Prancūzija nusprendžia, kad nepaisant didžiulių nuostolių geriau jau grįžti prie markės ir franko nei leistis skandinamoms kartu su visomis kitomis ES šalimis. Kaip gruodžio mėnesį surengtoje diskusijoje „Euroblogas gyvai“ apie euro ateitį teigė SEB prezidento patarėjas Gitanas Nausėda, euro atsisakymas būtų itin skausmingas net ir vokiečiams, kurie labai nenoriai kol kas bando gelbėti Graikiją ar Italiją. Tačiau tie nuostoliai, kurie gali būti patirti dėl grįžimo prie nacionalinių valiutų, gali pasirodyti ne tokie dideli, kaip tolesnis euro degradavimas ir pačios Vokietijos patikimumo smukimas. Net ir galinga Vokietija negali amžinai ant savo pečių nešti visos euro zonos problemų. Artėjant 2013 m. Vokietijos rinkimams, šioje šalyje gali sustiprėti nacionalistinės nuotaikos ir šūkiai „grąžinkite markę Vokietijai!“ gali skambėti labai rimtai.
Jei Vokietija pripažintų, kad „euro projektas“ nepavyko, niekas iš ES šalių nebesugebėtų išlaikyti euro zonos – ji pabirtų kaip žirniai iš praplyšusio maišo. Kai kurioms šalims tai būtų tikra ekonominė katastrofa, o visa ES erdvė patirtų finansinį chaosą. Finansinių sistemų ir valiutų subyrėjimas greičiausiai tarsi domino imtų griauti ir kitus ES elementus – laisvą prekybą ir atskirų ūkio sričių koordinavimą. Tai, ką ES po truputį kūrė 50 metų, gali sugriūti akimirksniu.
Tokio ekonominio giganto kaip ES dezintegracija turėtų labai neigiamą poveikį viso pasaulio ekonomikai – Kinijai, Rusijai, JAV. Greičiausiai tai sukeltų išties didesnę globalią krizę nei 2008–2009 m. Būtent dėl to tiek Europos lyderiai, tiek kitų didžiųjų šalių vadovai nuolat kartoja, jog ES per didelė, kad sužlugtų. Tačiau istorija yra mačiusi ne vieną „didžiųjų“ griūtį. 1989 m. pradžioje mažai kas tikėjo, kad gali sugriūti sovietinis Rytų blokas, tačiau per dvejus metus subyrėjo ne tik jis, bet ir pati Sovietų Sąjunga. O atrodė, kad jos cementas yra gerokai stipresnis, retkarčiais sustiprinamas net karine jėga. Todėl šiuo metu svarstomi juodieji scenarijai jau nėra dedami tik į lentynas su užrašais „to negali būti!“.
2010 m. apie tai, kad euras gali žlugti, ėmė kalbėti tokie legendiniai investuotojai kaip George’as Sorosas ir Jimas Rogersas. Nors jų pranašystes tuo metu daugelis garsiai užginčijo, šiandien tokių tikrų balsų jau gerokai mažiau. 2011 m. kovo mėnesį Warrenas Buffetas interviu JAV televizijai CNBC sakė: „Žinau, kai kurie žmonės mano, kad tai neįmanoma. Tačiau aš nemanau, kad tai neįmanoma.“ Šių metų rudenį prie šio choro prisijungė ir pirmosios krizės „pranašas“ Nourielis Roubini. „Italija yra per didelė žlugti ir per didelė, kad būtų išgelbėta. Nebegalint grįžti atgal, prasidėjo euro zonos „baigiamoji fazė“. Atitinkamai, pirmiausia bus priverstinis skolų restruktūrizavimas, tuomet išėjimas iš euro zonos, o galiausiai tai paskatins euro zonos dezintegraciją“, – šių metų lapkričio mėnesį rašė N. Roubini. Tačiau galėtume tikėtis, kad du kartus iš eilės jis negali būti teisus.
