Šiandien mokytojai vėl paskęs gėlių jūroje. Šiandien, Tarptautinę mokytojų dieną,jiems tikriausiai sunkiai kils ranka raityti dvejetą. Nuolatos apsupti mokinių pedagogai tikina neturintys laiko senti ir ilsėtis. Ar būti mokytoju – pašaukimas?
„Saulėtekio“ progimnazijos pradinių klasių mokytoja R. Dovydienė tvirtina, kad reikia ne nusileisti iki mokinių lygio, o priešingai – iki jų pakilti.
Išminties, darnos ir šviesos kelrodžiais mokiniams esantys pedagogai šiandien švenčia Tarptautinę mokytojų dieną. Ta proga miesto Savivaldybė trims pedagogėms įteikė Metų mokytojo premijas.
1000 Eur dovana skirta J. Balčikonio gimnazijos informacinių technologijų mokytojai Renatai Burbaitei, „Saulėtekio“ progimnazijos pradinių klasių mokytojai Ramintai Dovydienei ir „Vilties“ progimnazijos lietuvių kalbos mokytojai Audronei Tichanavičienei. Panevėžio rajone geriausia mokytoja išrinkta Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijoje lietuvių kalbą dėstanti Rasa Vyšniauskienė.
Apdovanotos ir pagerbtos pedagogės kaip susitarusios tvirtina, jog pirmiausia geras mokytojas žino, kaip kontroliuoti savo emocijas. Anot jų, šaukiantys, grasinantys niekuomet nepasieks gerų rezultatų. Mokytojos sako, jog dirba visiškai atsidavusios vaikams, gerbia jų poreikius, tiki galimybėmis, nuolat konsultuojasi ir ieško naujovių. Be to, pozityvią energiją skleidžiančios moterys sako, kad neturi jokių išankstinių nusistatymų prieš moksleivius.
Pakilo iki mokinių lygio
„Saulėtekio“ progimnazijos pradinių klasių mokytoja R. Dovydienė džiaugiasi, kad šie darbo metai buvo itin vaisingi. Ji tapo eksperte, diegia inovacijas, taiko naujus mokymo metodus ir technologijas, skatina mokinių motyvaciją, diferencijuoja ir individualizuoja mokymą. Taip pat veda ,,Antro žingsnio“ pamokėles. Yra parengusi matematikos pratybų sąsiuvinių, didaktinių žaidimų. Pedagogė garsėja kaip kūrybinių idėjų sumanytoja, projektų bei akcijų iniciatorė ir dalyvė. Jos ugdytiniai tampa miesto, šalies konkursų prizininkais.
R. Dovydienė šioje mokykloje dirba 32 metus. Tai pirmoji, vienintelė ir, kaip tikisi pedagogė, paskutinė įstaiga, kurioje ji dirbs.
„Svarbiausia rasti ryšį. Daugelis sako, kad reikia nusileisti iki mokinių lygio, bet aš manau kitaip – iki jų lygio reikia pakilti. Reikia kalbėti mokinių kalba ir, aišku, turėti bendras taisykles bei susitarimus. Mes vadovaujamės taisykle vienas už visus, visi už vieną.
Mokam vienas kitą gerbti ir išklausyti. Visada atsižvelgiu į mokinių nuomonę, prašymus“, – sako R. Dovydienė.
Pedagogė pažymi, kad bėgant metams vaikai keičiasi. Dabartinę mokinių kartą ji vadina informacinių technologijų amžiaus vaikais. Jie įpratę viską daryti greitai, nori, kad atsakymas būtų čia ir dabar. Tad prie naujovių ir didėjančio tempo turi prisitaikyti ir pedagogai. R. Dovydienė neslepia, kad dirbant tokiomis sąlygomis išvengti streso nėra lengva.
„Visko būna, bet su metais į viską žiūriu paprasčiau. Jaunystėje į iškilusias problemas reaguodavau karščiau, dabar prieš priimdama sprendimą viską apmąstau“, – sako pradinių klasių mokytoja.
R. Dovydienė dar mokydamasi mokykloje nusprendė studijuoti pedagogiką.
„Apie kitokios profesijos pasirinkimą jokių minčių nebuvo. Mama matematikos mokytoja ekspertė. Atsimenu, kaip ji į namus parsinešdavo krūvą sąsiuvinių ir leisdavo juos taisyti. Kartu rašėme vadovėlius, pratybų sąsiuvinius. Mano dukra taip pat baigė pedagoginį universitetą, tačiau pagal šią specialybę nedirba“, – „Sekundei“ pasakojo ponia Raminta.
Mokytojų dienos proga pedagogė savo kolegoms linki niekada nesustoti, kad ir kaip sunku būtų.
„Visos kliūtis yra įveikiamos, viskas pasiekiama, tik nereikia nuleisti rankų. Tikėkite tuo, ką darote, ir viskas bus gerai“, – kalbėjo R. Dovydienė.
Mokosi visą gyvenimą
J. Balčikonio gimnazijos informacinių technologijų mokytojai R. Burbaitei garbingas apdovanojimas atiteko už tai, kad kasmet parengia daugiausia olimpiadų ir konkursų prizininkų.
J. Balčikonio gimnazijos informacinių technologijų mokytojai R. Burbaitei garbingas apdovanojimas atiteko už tai, kad kasmet parengia daugiausia olimpiadų ir konkursų prizininkų (per pastaruosius 5 metus – daugiau kaip 100), jos auklėtiniai labai gerai laiko valstybinį IT egzaminą, yra nuolatinė idėjų generatorė. Įdiegė robotikos mokymą, konsultuoja jaunuosius mokslininkus, dalyvauja projektuose, su kitais autoriais išleido daugybę vadovėlių.
„Gyvenime laikausi tokio principo: jeigu darbas nemielas, reikia ieškoti kito. Premija yra darbo įvertinimas, bet aš ja taip nesidžiaugiu, kaip pasakytais vaikų žodžiais. Reikia pamatyti, kaip mokinys išsprendęs uždavinį bučiuoja kompiuterį arba apkabina monitorių. Vaikai gali padaryti labai daug, tik jiems reikia truputėlį padėti“, – „Sekundei“ teigė R. Burbaitė.
Mokytoja mano, kad geras pedagogas visų pirma turi sugebėti vaikus sudominti. Nors R. Burbaitė Vilniaus universitete baigė fizikos studijas ir šešerius metu dirbo buvusioje „Ekrano“ gamykloje, įgyta kitokia patirtis davė teigiamų dalykų.
„Į mokyklą ėjau dirbti todėl, kad niekur kitur nebuvo darbo. Kadangi tuo metu fizikos mokytojų nereikėjo, ėjau dėstyti informatikos. Aš nepasirinkau mokytojo kelio, gyvenimas taip viską sudėliojo. Man labai patiktų dirbi laboratorijoje, todėl su vaikais darome daug mokslinių tyrimų. Manau, man labai padėjo, kad įgijau kitokios patirties dirbdama gamyboje. Į mokymą žiūriu visai kitaip, mokomės ne iš vadovėlių, bet iš to, ką pati patyriau ir sužinojau. Mokytis visų pirma turi būti įdomu, tada rezultatai kalba patys už save“, – tvirtina R. Burbaitė.
Pasak pedagogės, vaikai lygiai tokie pat žmonės kaip suaugusieji, tik turi mažiau patirties.
„Mokslo metų pradžioje susikuriame savo taisykles. Aiškinu jiems, kad ne viskas iš karto padaroma, kad reikia įdėti pastangų. Mano nuomone, mokytojai stengiasi gerai atlikti savo darbą, tačiau kai kuriems pritrūksta kantrybės, kitąsyk per darbus nebematome vaikų. Tad kolegoms norėčiau palinkėti ištvermės, sveikatos, o svarbiausia, kad patys nenustotų mokytis. Iš vaikų tiek daug išmokstu, kad net sunku nusakyti. Kartais jie savo pasakymais, mintimis išmoko daug daugiau nei suaugusieji“, – kalbėjo R. Burbaitė.
Svarbiausia dirbti, o ne girtis
Anot „Vilties“ progimnazijos lietuvių kalbos mokytojos A. Tichanavičienės, svarbiausias dalykas mokykloje – vaiką gerbti kaip asmenybę, o mokytojui mylėti savo darbą.
„Vilties“ progimnazijos lietuvių kalbos mokytojai A. Tichanavičienei vienas iš motyvų skirti Metų mokytojo premiją – ugdytinių pasiekimai. Jos auklėtiniai – įvairių tarptautinių, respublikinių, miesto konkursų nugalėtojai ir laureatai. Pedagogė taiko informacines technologijas, naujus mokymo metodus. Nuolat tobulina kvalifikaciją, o įgytą patirtį taiko pamokose, tarp kolegų, mieste ir šalyje. Aktyviai dalyvauja miesto ir šalies pedagoginėje, projektinėje, eksperimentinėje ir mokslo tiriamojoje, visuomeninėje veikloje. A. Tichanavičienė mylima ir gerbiama mokinių, kolegų, tėvų.
„Man svarbiausia dirbti, o ne girtis. Džiaugiuosi dirbdama kolektyve, kuriame tikima žmogumi. Kai yra pasitikėjimas ir komanda, galima padaryti labai daug“, – pabrėžė A. Tichanavičienė.
Pasak mokytojos, svarbiausias dalykas mokykloje – vaiką gerbti kaip asmenybę, o mokytojui mylėti savo darbą. Pedagogė neslepia, kad kartais būna sunkių akimirkų, tačiau jas moteris užmiršta dirbdama gėlynuose.
„Stresinių situacijų patiriame dažnai, būna labai sunkių dienų ir nieko nebesinori. Tačiau turiu širdžiai mielą kampelį – žemės plotelį. Kaip aš sakau, sukišu rankas į žemę ir viskas pasimiršta“, – kalbėjo A. Tichanavičienė.
Svajojo nuo vaikystės
Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijoje lietuvių kalbą dėstanti 45 metų Rasa Vyšniauskienė prisipažino, jog gautas įvertinimas nustebino. Mokytoja kukliai sako, kad yra geresnių.
„Nemanau, kad esu to verta. Yra ir kitų gerų mokytojų. Visada geriau būti ne blogiausiam ir ne geriausiam. Sakoma, jeigu nori žmogui padaryti ką nors blogo – pagerbk jį“, – šypsodamasi kalbėjo mokytoja.
R. Vyšniauskienės pedagoginio darbo stažas – 23-eji metai. Ji baigė Vilniaus pedagoginį universitetą ir įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę.
„Kad būsiu mokytoja, žinojau seniai. Nenorėjau būti pardavėja ar dar kažkuo. Sunkiau buvo pasirinkti, ko noriu mokyti vaikus. Pradžioje norėjau būti pradinių klasių mokytoja, vėliau rusų kalbos, svajojau tapti ir kūno kultūros pedagogė, bet pasibaigė tuo, kad tapau lietuvių kalbos mokytoja“, – pasakoja R. Vyšniauskienė.
Krekenavos M. Antanaičio gimnazijoje lietuvių kalbą dėstanti R. Vyšniauskienė sako, kad vaikai verčia mokytojus pasitempti ir kartu judėti į priekį.
Savo pedagoginę veiklą moteris pradėjo Radviliškio rajono Pociūnėlių vidurinėje mokykloje. Nuo 2006 m. dirba Panevėžio r. Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijoje. Mokytoja yra sąžininga, kruopšti ir atsakinga pedagogė, pasižymi įdomiu ir savitų bruožų turinčiu vadovavimu klasei, kūrybiškumu, nuoširdžiu bendradarbiavimu. Mokymo procesą, neformalųjį vaikų švietimą ji organizuoja taikydama aktyvius metodus, skatina mokinių kūrybiškumą, rūpinasi pilietiškumo ir tautinių tradicijų puoselėjimu, mokinių kultūrine savišvieta ir socializacija.
R. Vyšniauskienė kasmet dalyvauja lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino kandidatų darbų vertinimo komisijos veikloje. Pedagogės veiklos išskirtinis požymis – mokinių žinių tobulinimas skatinant dalyvauti įvairiuose konkursuose, olimpiadose, konferencijose.
„Stengiuosi su vaikais kalbėti taip, kaip jie šnekasi su manim. Kartu augame ir bręstame, prisitaikome prie skirtingų charakterių. O kalbant apie rezultatus, jeigu vaikas jų siekia, reikia padėti. Kartais jie tampa mūsų pagalbininkais, verčia pasitempti ir kartu judėti į priekį. Geras mokytojas turi neatsilikti nuo šiandienos ir mylėti kiekvieną aplinkinį“, – tvirtina R. Vyšniauskienė.
Buvę mokiniai džiaugiasi, kad teko garbė mokytis pas šią pedagogę. Vieni R. Vyšniauskienei nuoširdžiai dėkingi, kad sužadino norą skaityti ir domėtis literatūra. Kiti ją vadina mokytoja iš didžiosios raidės. Treti sako, kad būtent tokių mokytojų Lietuvai labai reikia.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
