Lietuvoje architektūros kokybė daugeliu atvejų tapo neaktualia ir abstrakčia sąvoka.
Jei žmogų sutinka pagal drabužį, tuomet miestą – pagal architektūrą: miestovaizdžio siluetą, panoramas, išskirtinius, charakterį formuojančius pastatus, gatves, erdves. Palydi jį – pagal turinį: vietinių elgesį, bendrą nuotaiką, svetingumą, patogumą, veiklos galimybių spektrą. Architektūra tam taip pat turi esminę įtaką. Žmogaus būstas, pastatai, erdvės (kiemai, gatvės, aikštės) tarp jų veikia kaip scenografija, inspiruoja tam tikras veikėjų reakcijas, emocijas, kuria atmosferą, kurioje gimsta ir formuojasi žmogaus asmenybė, bendruomenės ir kultūra. Egzistuoja ir atvirkštinis ryšys: architektūra taip pat yra ir simbolis, atspindintis šalies kultūrą, visuomenės vertybes tam tikru laikotarpiu, o kartais ir individualaus menininko idėjas.
Miestui ar šaliai vystantis nuosekliai, intuityvus šių daugialypių ryšių suvokimas turėtų lemti harmoningą miesto augimą, patrauklios miestiečiams aplinkos kūrimą. Tačiau Lietuvoje ši pusiausvyra kol kas nenusistovi.
Ilgai skambančiu krizės akordu pasibaigusi ekonominė euforija prieš kelerius metus priaugino tiek urbanistinės „mėsos“, kad Lietuvos miestų veidas ir parametrai įgijo neįtikėtinų ir ne visada džiuginančių pokyčių. Po giraites ir laukymes išsibarstę izoliuotą rojų žadėję nuosavų namų kvartalai, generuojantys begalines transporto spūstis, daugiabučiai, kuriuos dėl beveidės architektūros ir nehumaniškos aplinkos galima vadinti tiesiog utilitariais žmonių konteineriais, užstatomos žaliosios, viešosios erdvės, gražiausių miestų panoramų harmoniją suardę agresyvūs nauji akcentai – tai tik dalis gyvenimo mieste kokybę nuskurdinusių statybos bumo rezultatų.
Įsigalėjo supratimas, kad architektas – ne kūrėjas, bet verslininkas, o architektūra – ne daugiau kaip kvadratiniai metrai ar investicija. Tokiame kontekste architektūros kokybė daugeliu atvejų tapo nebesvarbia ir abstrakčia sąvoka todėl, kad dažnai nei užsakovas, nei vartotojas (perkantis būstą, besidarbuojantis naujame biurų pastate, leidžiantis laisvalaikį mieste) nežinojo, kokia yra gerosios architektūros praktika ir kodėl ji turi būti aktuali.
Apie tai verdančios architektų tarpusavio ir viešos diskusijos, pastangos ieškoti kūrybiško, intriguojančio dialogo su intelektualia, smalsia visuomene, skleisti jai žinią apie kokybišką architektūrą kristalizuojasi į įvairias iniciatyvas. Čia „pasitarnauja“ ir sunkmetis, iš peties smogęs statybos rinkai ir visiems jos dalyviams: apmalšus darbų tempui, daugiau laiko skiriama apmąstymams, kelerių pastarųjų metų veiklos įvertinimui, krypčių, prioritetų paieškai, o energija pasislenka visuomeninės veiklos link.
Be Lietuvos architektų sąjungos, veiklą visuomenės edukacijos link nukreipė naujai gimstantys ir atgimstantys neformalūs architektų susibūrimai, tokie kaip „Architektūros fondas“, sudominęs intelektualią visuomenę intriguojančiomis paskaitomis Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje. „Architektūros [pokalbių] fondo“ susitikimuose bandoma pažvelgti į architektūrą, miestą, aplinką, erdvę ne tik architekto, bet ir kitų sričių specialistų, menininkų, mokslininkų, kūrėjų akimis. Jų lūpomis atskleidžiama daugiabriaunė architektūros prigimtis, pateikiamos netikėtos įžvalgos, įkvepiančios klausytojus patiems tyrinėti, pastebėti.
O pastebėti ne visuomet lengva. Nebūtinai dėl visuotinio skubėjimo, išsiblaškymo, neįpratimo stebėti – priežastis gali būti banali: geografija ar profesionalios informacijos stoka. Kartą ar du per metus naujausią architektūrą visuomenei pristato parodos („Architektūros fondo“, o vėliau Architektų sąjungos organizuojama dvimetė naujausios Lietuvos architektūros paroda „Žvilgsnis į save“, pavienės Vilniaus ir Kauno architektūros parodos), kurios, pamažu besikraustančios ir į virtualiąją erdvę, suteikia progą ir mažesnių miestų gyventojams pažinti architektūrines naujienas. Beje, parodų edukacinis efektas orientuotas ne tik į visuomenę, bet ir į pačius architektus: tai savotiškas „kontrolinis“ jiems, nes profesionalų išrinkti geriausi projektai nurodo, kuria kryptimi turėtų sukti lietuviška architektūra.
Savianalizės ir saviedukacijos prasmę turi ir nuolatiniai architektūros naujienų aptarimai viešose „Architektūros [aktualijų] fondo“ diskusijose. Čia pasibaigęs architektūrinis konkursas, paroda, svarbaus visuomenei objekto statybos aptariamos su epicentro dalyviais: konkurso nugalėtojais, pastato autoriais, problemos tyrėjais. Tokia architektų bendravimo forma itin veiksmingai lipdo bendruomenę ir kartu ją integruoja į visuomenę: diskusijų klausantys ir jose dalyvaujantys miestiečiai susipažįsta su architektūros kūrėjais. Negana to, jie sužino, kaip kinta miesto, šalies, pasaulio architektūrinis, kultūrinis, socialinis kontekstas, ir jaučiasi lygiaverčiais miesto kūrimo proceso dalyviais.
Parodos ar pokalbiai gali būti tik įžanga – tikrasis žmogaus ir architektūros susitikimas turi vykti realybėje ir nuolat būti, kaip ir pati architektūra, natūraliai integruojamas į kasdienybę: pirmąją pažintį pradėjus dar pirmose klasėse (šiuo metu bendra architektų, sociologų ir jaunų mokytojų grupė rengia pasiūlymą mokykloms), pasiūlius miestui dviračių maršrutus, į kuriuos įtraukti įdomiausi sovietmečio ar naujausi pastatai mieste, ar praleidus savaitgalį tyrinėjant XX, XXI amžiaus Vilniaus architektūrą atsivertus kol kas vienintelį naujos architektūros gidą Lietuvoje „Vilnius 1900–2005“.
Šios, daugiausia „Architektūros fondo“, iniciatyvos – gal ir maži, tačiau veiksmingi darbai, ugdantys aplinkai neabejingą pilietį. Teikiantys viltį, kad gal ne per metus ar dvejus, tačiau ilgainiui diskusijos apie architektūrą taps neatsiejama kiekvieno žmogaus kultūrinio gyvenimo dalimi.
