Kova mintyse. Garsiai ištartas žodis. Vienybė. Politinė valia. Užsispyrimas. Kraujas. Tokiais etapais pažymėtas Lietuvos kelias į nepriklausomybę.
Nėra vieno įvykio, kurį būtų galima pavadinti pačiu svarbiausiu, lėmusiu Lietuvos nepriklausomybę. Vieni reikšmingi papildydavo kitus, kol galiausiai buvo pasiektas tikslas – nepriklausoma valstybė.
Mintys
Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje apie nepriklausomybę Sovietų Sąjungoje buvo galima nebent pasvajoti. Būtent tai ir darė trokštantys laisvės, nes garsiai kalbėti, o juo labiau ką nors daryti dar buvo pernelyg pavojinga. Minčių apie laisvą Lietuvą daugiau kildavo vasario 16-ąją ar kitą šaliai svarbią dieną. Arba bendraminčių būryje. Tuo metu bene masiškiausiai jie susitelkdavo krepšinio tribūnose, ypač kai žaisdavo Kauno „Žalgiris“ ir Maskvos CASK. Oficialiai tai tebuvo dešimties vyrų kova krepšinio aikštelėje, tačiau mintyse – lietuvių mūšis su okupantų ekipa. Iki šių dienų išliko suvokimas, kad krepšinio aikštelėje maža šalis gali būti stipresnė už pasaulio galinguosius. Tai viena priežasčių, paaiškinanti unikalų krepšinio populiarumą Lietuvoje.
Prieš kone tris dešimtmečius krepšinio aikštelė buvo vienintelė vieta, kur pavykdavo legaliai įkrėsti rusams. Ir ne šiaip kokiai komandai, o Centriniam armijos sporto klubui.
Taip sutapo, kad tuomet, kai 1985 m. Michailas Gorbačiovas tapo Sovietų Sąjungos komunistų partijos generaliniu sekretoriumi, „Žalgiris“ žaidė itin galingai ir Sovietų Sąjungos krepšinio čempionato finale nugalėjo CASK. M. Gorbačiovui pradėjus pertvarką (perestroiką) šalyje atsirado šiek tiek daugiau laisvės. O 1986 ir 1987 m. „Žalgirio“ dar kartą iškovoti čempionų titulai skatino vis daugiau apie ją galvoti.
Tiesa, garsiai kalbėti dar nebuvo galima. 1986 m. Argentinoje palaikyti „Žalgirio“ kovoje dėl Tarpžemyninės taurės vietos lietuviai atėjo nešini trispalve. Po rungtynių krepšininkai pasirašė ant vėliavos, bet grįžę už tai sulaukė priekaištų ir nebuvo išleisti į kelionę po JAV.
Žodis
Laisvas žodis brendo ir pogrindiniame leidinyje – Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje, o Lietuvos okupacija viešai pasmerkta 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitinge prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Tai buvo pirmas sovietų valdžios nesankcionuotas mitingas per visą okupacijos laikotarpį ir pirma vieša antisovietinė demonstracija po 1972 m. „Kauno pavasario“, kai susideginus Romui Kalantai kilo prieš sovietinį režimą nukreiptos eitynės.
Lietuvos laisvės lygos aktyvistų Antano Terlecko ir Vytauto Bogušio, aktyvaus disidento Petro Cidziko, katalikiškojo pogrindžio atstovės Nijolės Sadūnaitės organizuotame mitinge pirmą kartą viešai pasmerktas Molotovo–Ribbentropo paktas ir jo slaptieji protokolai, nulėmę Baltijos valstybių okupaciją.
Sovietų žinybos bandė sutrukdyti, darė spaudimą organizatoriams, tačiau proceso nebesustabdė. Mažiau nei po metų įkurta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, pradėti rengti tūkstantiniai mitingai, o po dvejų metų surengta masiškiausia akcija – Baltijos kelias.
Veiksmas
To, kas įvyko 1989 m. rugpjūčio 23 d., praėjus 50 metų nuo Molotovo–Ribbentropo pakto, nepasiseks pakartoti artimiausiu metu, o galbūt ir niekada. Apie 2 mln. žmonių susikibo rankomis į Baltijos kelią nuo Vilniaus iki Talino, rodydami savo vienybę ir ryžtą būti nepriklausomi.
Jie jau ne tik galvojo bei kalbėjo, bet ir veikė. Ir matė, kad palaikančių – dauguma.
Blokada praktiškai patikrino, ko lietuviai išmoko gyvendami Sovietų Sąjungoje, kurioje nuolat reikėjo sukti galvą, kaip gauti deficitinių prekių.
Veiksmai prasidėjo ir kitose srityse. Kiek anksčiau, 1989 m. balandį, Kaune atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas (VDU). Tai nebuvo tik dar viena aukštoji mokykla. Iniciatyva gimė JAV lietuvių galvose, tad VDU atkūrimas atvėrė galimybes pasinaudoti užsienio lietuvių patirtimi bei žiniomis.
„VDU galėjo be jokių filtrų atsinešti geriausią vakarietišką patirtį“, – IQ teigė Algirdas Avižienis, pirmasis VDU rektorius. Jis pats į šią mokslo įstaigą atvyko iš Kalifornijos universiteto. 48 VDU senato nariai buvo iš Lietuvos, tiek pat iš užsienio.
Sprendimas
Įvykus Sąjūdžio mitingams ir Baltijos keliui, žingsnis skelbti šalies nepriklausomybę atrodė natūralus, nes juo išreikšta daugumos gyventojų valia. Tačiau tam ryžtis nebuvo lengva. Aukščiausiosios Tarybos sprendimas galėjo sukelti kur kas rimtesnių padarinių nei mitingas, nes kilo grėsmė, kad bus panaudotas ginklas prieš šalį.
Vis dėlto lemiamas žingsnis žengtas – 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba priėmė sprendimą atkurti nepriklausomą valstybę. Šiuo metu neįmanoma atsakyti, ar Lietuva būtų buvusi nepriklausoma, jei nebūtų buvę Kovo 11-osios. Galbūt nepriklausomybė būtų buvusi paskelbta vėliau, nes susiklostė tam palanki situacija. Kita vertus, pati Kovo 11-oji prisidėjo prie tokios aplinkos susidarymo.
Išbandymas
Sovietų Sąjungos reakcijos ilgai laukti nereikėjo. Pirmiausia prasidėjo politinis spaudimas. Vėliau pateiktas ultimatumas atšaukti sprendimą dėl nepriklausomybės. Galiausiai balandžio 18 d. paskelbta ekonominė blokada – pirmas išbandymas, ar kelias į laisvės ištroškusias širdis veda per skrandį.
Į Sovietų Sąjungos ūkio mechanizmą integruota Lietuva negavo energijos ir kitų išteklių. Taip siekta lietuviams parodyti, kad atsiskyrus gyventi kur kas sunkiau. Šalyje pradėjo trūksti degalų, eilėse prie jų tekdavo praleisti po kelias valandas. Tačiau 74 blokados dienos nesumažino žmonių ryžto gyventi nepriklausomoje valstybėje.
Blokada praktiškai patikrino, ko lietuviai išmoko gyvendami Sovietų Sąjungoje, kurioje nuolat reikėjo sukti galvą, kaip gauti deficitinių prekių. Tad ir per blokadą vieni nusipirkdavo degalų iš kareivių, kiti reikalingų prekių ieškojo kaimynėje Baltarusijoje.
Antras išbandymas prasidėjo 1991 m. sausį. Šįkart iškilo klausimas, ar dėl laisvės žmonės pasiryžę ne tik badauti, bet ir paaukoti gyvybę. Abejonių nekeliantis atsakymas pateiktas sausio 13-osios naktį.
