Kelios valandos virtuvėje ir neįprasti ingridientai svečius leis nustebinti net tokiu paprastu dalyku kaip uogienė.
Trumpas šviesos metas, ledas bei sniegas keliuose ir nesibaigiantys darbai darbeliai daugelio iš mūsų kasdienį pasaulį suspaudžia į kelias dešimtis kvadratinių metrų. Tačiau ir tarp keturių sienų pakanka erdvės teigiamoms emocijoms.
Norite tikrai pradžiuginti, palepinti kitus ar save? Tuomet neikite į parduotuvę. Verčiau užsukite į savo virtuvę. Senovės Egipte juos gamindavo iš džiovintų datulių. Senovės graikai juos lipdė iš smulkintų džiovintų persikų ir riešutų, sumaišytų su medumi. Gautus kąsnelius apvoliodavo džiūvėsiuose ar maltuose riešutuose. Tokių medaus saldainių su vaisiais nesunkiai galima pasigaminti ir dabartiniais laikais. Bus dar skaniau, jei kliūstelėsite šlakelį konjako, o apvoliojimui paimsite senovės graikams dar negirdėtos kakavos. Dar smagiau, jei saldainius lipdysite visa šeima ar draugų kompanija. Galite drąsiai eksperimentuoti ne tik su medumi, bet ir su karamele, cukrumi, šokoladu, įvairiomis vietinėmis ar atvežtinėmis uogomis, vaisiais ar net daržovėmis. Saldainių vakarėlis šaunumu nenusileis kepsnių vakarėliui ir tikrai įsimins ilgam.
Saldainių privengiate, nes rūpinatės savo sveikata ir grožiu? Ir nerimaujate, kad iš visų sudedamųjų dalių ant kosmetikos ar šampūno buteliuko pažįstate tik vieną – aqua? Bet juk iki 1846 m., kai ponas Theronas T. Pondas pasiūlė pirkėjams pramoniniu būdu gaminamą kosmetiką, visos grožio ir sveikatos priemonės buvo ruošiamos ne kur kitur, o namų virtuvėje. Čia pat ir dabar ekologiško gyvenimo entuziastai išsiverda naminio muilo, taip pat nesunkiai susitaiso rankų kremo, veido kaukę ar šampūną. Ir be jokių konservantų.
Namudinės kosmetikos gamybai tinka natūralūs maisto produktai – uogos, vaisiai, daržovės, pienas ir pieno produktai, arbata bei paprastas vanduo, taip pat natūralūs aliejai – baziniai ir eteriniai. Gamyba nesudėtinga ir neatima daug laiko. Dažniausiai pakanka žaliavas sumaišyti ar pakaitinti garuose. Tik nesusižavėkite receptais iš senovinių knygų, perspėja jau ne pirmus metus kosmetiką gaminantys namie – neretai senuose kosmetinių priemonių receptuose naudojamos nuodingos ar šiais laikais nevartojamos medžiagos. Štai, pavyzdžiui, Hipokrato sukurtam jaunystę išsaugančiam tepalui reikia paimti alyvuogių aliejaus, raudonojo vyno ir driežo kepenų.
Kai kurias žaliavas grožio priemonėms pasigaminti galite užsiauginti tiesiog ant palangės savo bute. Namudinė daržininkystė ypač populiari šiauriniuose Rusijos regionuose. Žinoma, ne visos daržovės gali augti namuose dėl per didelės užimamos vietos, per mažai šviesos ir per sauso oro. Tačiau, kaip teigia namų „daržininkystės“ specialistai, geri petražolių (8–10 kg iš kvadratinio metro), Pekino kopūstų (4–7 kg), ridikėlių (1,5–3 kg), melisos ir kitų greitai derančių kultūrų derliai namų sąlygomis visai realus dalykas. Galima netgi išauginti kai kurias pomidorų ir agurkų veisles. Netgi žiemos mėnesiais. Žinoma, daržui reikėtų parinkti pietų pusę, be to, gali tekti organizuoti papildomą apšvietimą ar bent atspindintį metalinės folijos ekraną, susitaikyti su loveliais užgriozdintais langais. Bet juk tai mažmožis, palyginti su jausmu, užplūstančiu kandant šviežią kvapnų svogūnėlį…
Ar dar įmanoma nustebinti uogiene? Juk beveik kiekvienas yra bent kartą rinkęs ar pirkęs uogas ar vaisius, kilogramais tempęs iš parduotuvės cukrų, o po to kelias valandas kantriai sukęs ratus mediniu šaukštu dideliame puode. Tačiau, be tradicinių uogienių iš vaisių ar daržovių, egzistuoja daugybė kitokių šio skanumyno variantų: bekmesas, došabas, peltia, kijemas – kurie ypač tinka gaminti mažais kiekiais, grakščiuose mažuose indeliuose ir dovanoti siekiant pirmiausia nustebinti. „Skanu! Iš ko tai padaryta? O! Nejaugi!“ Pasirodo, uogienę galima išvirti ir iš rožių bei gvazdikų žiedlapių, mėtų, burokėlių, svogūnų, agurkų ir net… grybų. Tereikia nemažai cukraus ir dar šio bei to. Tiesa, uogienių karaliene laikomas vis dėlto skanėstas iš riešutų. Neįprastą uogienę galima paruošti ir iš tradicinių žaliavų, tačiau taip, kad ragautojai nustebtų. Uogienių virimo profesionalai šį skanėstą gamina ne iš uogų, o iš jų sulčių ar nuoviro, kai gaunama želės pavidalo uogienė. Arba verda labai ilgai ir ant itin mažos ugnies iki medaus konsistencijos. Arba išvis gamina sausą uogienę.
Tačiau nustebinti galima ne tik užsidarius virtuvėje, bet ir su žirklėmis prisėdus prie popieriaus lapo.
Filme „Vatelis“ Gerard’o Depardieu herojus savo mylimajai įteikė nepaprastą dovaną. Tai buvo dirbtinė gėlė, atrodžiusi kaip gyva. Kai tarnaitė savo šeimininkės akivaizdoje dovaną netyčia išmetė, ši subyrėjo į smulkiausius gabalėlius. Ne, ji nebuvo pagaminta iš stiklo. Ji buvo išlankstyta iš… cukraus. Šią įspūdingą cukraus masės liejimo, tempimo ir lankstymo techniką, kuriai jau daugiau kaip 150 metų, galima įvaldyti ir namuose. Tiesa, teks gerokai paprakaituoti, kol suvaldysite karšto cukraus sirupą, išmoksite nustatyti jo tankį (plonas, storas siūlas, rutuliukas…), įgusite vikriai suteikti masei norimą pavidalą jai dar nesukietėjus. O tada ir cukrinių rožių puokštė, gulbė ar kita grožybė bus jūsų jėgoms.
Tačiau nustebinti galima ne tik užsidarius virtuvėje, bet ir su žirklėmis prisėdus prie popieriaus lapo. Jau gerokai pabodusio popieriaus lankstinių meno origamio brolis kirigamis Japonijoje atsirado dar XVII amžiuje, o į Vakarus atėjo tik XX a. antroje pusėje. Bene paprasčiausias kirigamio darbelis, kuriuo veik kiekvienas džiaugėmės dar vaikų darželyje, – virtinė už rankų susikabinusių žmogeliukų, kurie gaunami armonikėle sulanksčius popieriaus juostą ir iškirpus vieno žmogeliuko kontūrus, o po to išskleidus „armoniką“. Kirigamis ir reiškia – kirpti (kiru) popierių (kami). Tikri meistrai netgi nesinaudoja pieštuku kirpimo linijoms pažymėti, o iš karto čekši žirklėmis arba pjausto skalpeliu. Išeina išties įspūdingi erdviniai daiktai, žavingi atvirukai, kuriuos išskleidus netikėtai suplasnoja drugelis ar iškyla trimatės sveikinimo eilutės.
Priblokšti galima ir mokant megzti ar nerti. Po karališkų princo Williamso ir Kate vestuvių Didžiojoje Britanijoje buvo išleista Fionos Goble „Knit Your Own Wedding“ knyga, kur smulkiai paaiškinta ir parodyta, kaip ir iš ko megzti visus karališkų vestuvių veikėjus (net karalienės mėgstamus šunis ir Kenterberio vyskupą bei pačią karalienę), iš ko klijuoti rūmų balkoną.
Dabartinės technologijos leidžia keliauti ir tuomet, kai šalta, slidu, o dieną reikia eiti į darbą ar suruošti vaikus į mokyklą. Tereikia užsidėti ausines, įsijungti rimtesnį radijo imtuvą, galintį „pagauti“ ne tik FM, bet ir kur kas platesnį radijo bangų diapazoną ir įsiklausyti į eterio triukšmą. Radijo mėgėjai tokį pomėgį vadina SWL, arba trumpųjų bangų stebėjimu (Short wave listening). Galima klausytis tiesiog taip, o galima oficialiai įsiregistruoti radijo stebėtoju, kurių Lietuvoje šiuo metu suskaičiuojama 308. Galima klausytis SSB, tai yra pokalbių balsu, arba CW – Morzės abėcėlės stuksenimo. Jums bus suteiktas specialus numeris, o svarbiausia, galėsite gauti QSL. Būtent tai, taip pat diplomai ir yra pagrindinis motyvatorius, verčiantis ilgus vakarus rymoti prie imtuvo. QSL – tai speciali atvirlaiškio dydžio kortelė, patvirtinanti, kad jūs tikrai girdėjote vieną ar kitą radijo stotį. Tokius patvirtinimus siunčia visi radijo mėgėjai, taip pat programas transliuojančios radijo stotys. Reikia tik pateikti įrodymus ir išganinga kortelė bus jūsų.
Susiraskite kokį nors seną žaislą, kuriuo žaidėte vaikystėje. Svarbiausia, kad jis nebūtų pernelyg brangus ar sunkus. Ir išsiųskite į kelionę po pasaulį.
Galite varžytis ir radijo mėgėjų varžybose – bandyti išgirsti daugiausia radijo stočių per ribotą laiką ar ypač tolimą radijo signalą. Naudojantis radijo bangų atspindžiais nuo jonosferos, ypač žiemą nakties metu, tikrai įmanoma išgirsti už keleto tūkstančių kilometrų ir dar toliau esančias radijo stotis. O gavus pirmąją QSL iš kokios nors tolimos šalies ar garsaus radijo mėgėjo (savo radijo šaukinius turi, pavyzdžiui, Ispanijos karalius Juanas Carlosas, popdainininkais Cliffas Richardas) paima tikras azartas. Gal net nusipirkti radijo siųstuvą ir tapti vienu iš 800 Lietuvoje registruotų radijo mėgėjų.
Bet gal jūs naktį labiau mėgstate miegoti? Bet vis tiek trokštate atradimų? Ir jau išnaudojote visas atostogas? Tuomet susiraskite kokį nors seną žaislą, kuriuo žaidėte vaikystėje. Svarbiausia, kad jis nebūtų pernelyg brangus ar sunkus. Ir išsiųskite į kelionę po pasaulį. Iš artimiausio pašto skyriaus. Pamenate sodo nykštuką iš filmo „Amelija iš Monmartro“? Užregistruokite savo žaislą keliauninką svetainėje toyvoyagers.com ir išsiųskite pirmajam, pakvietusiam pas save. O toliau stebėkite žaislo kelionės dienoraštį, studijuokite nuotraukas, kur jūsų meškiukas ar ančiukas nufotografuotas Laisvės statulos, Eiffelio bokšto ar kokio nors Vokietijos miestelio fone.
Žaislai jau yra apsilankę 97 pasaulio šalyse. Svetainėje pripėduota ir lietuvaičių. Kaip liudija nuotraukos, žaislai viešėjo Panevėžyje, Kaune ir net prie Asvejos ežero. O šunelio vardu „S“ dienoraštyje minima Europos parlamentarė Laima Andrikienė, organizavusi žaislo kelionę kartu su „individualia keliautoja „Lietuvaite“.
