Nuoširdus rūpestis dėl žemdirbių, stambių žemvaldžių interesų gynimas ar dar viena landa korupcijai? Vyriausybės iniciatyva reguliuoti žemės rinką kelia prieštaringų minčių
Vyriausybės sudaryta darbo grupė nusprendė, kad valstybė turėtų įsikišti į žemės pirkimo ir pardavimo procesą bei nustatyti papildomus reikalavimus pirkėjams. Atrodo, vien ši idėja pajudino širšių lizdą. Siūlymas įteisinti pirmumo teisę turinčių pirkėjų eilę suskaldė net vienybe garsėjančias žemdirbių organizacijas. Todėl ministrų kabinetui įteikti du projektai.
Pagal vieną variantą, palaikomą Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM), pretendentai išrikiuoti tokia tvarka: sklypo bendraturčiai, Valstybės žemės fondas (VŽF), gretimų sklypų savininkai, o paskutinėje vietoje – nuomojantys ir dirbantys žemę ūkininkai bei bendrovės. Kitame projekte, už kurį mūru stojo žemdirbius vienijantys Žemės ūkio rūmai (ŽŪR) ir Europos teisės departamentas, siūloma nuomininkus kilstelėti į antrą vietą, o VŽF numatyta ketvirta vieta.
Be to, žemės ūkio paskirties žemės galėtų įsigyti tik tie asmenys, kurie bus įregistravę ūkininko ūkį arba turės įgiję žemės ūkio išsilavinimą. Įmonės galės įsigyti žemės, jei bus pripažintos žemės ūkio produkcijos gamintojomis, kurių metinės įplaukos už realizuotą prekinę žemės ūkio produkciją sudarytų daugiau nei 50 proc. visų gautų pajamų. Tačiau pirmą kartą įsigyjant iki 1 ha žemės ūkio paskirties žemės šie reikalavimai nebus taikomi.
Vieniems žemės ūkio sektoriaus dalyviams šie siūlymai skamba lyg išganymas, kitiems – lyg prakeiksmas.
Svarbiau principas, o ne pinigai
Sigitas Dimatis, ŽŪR vicepirmininkas, įsitikinęs, kad valdžia į žemės rinką atsigręžė gerokai pavėlavusi ir pasirinko ne patį geriausią sprendimą proteguodama VŽF į antrą pirmumo eilės vietą. „Nenormali situacija, jeigu kaimynas negalės parduoti žemės kaimynui neįsikišus valstybei“, – elementaraus racionalumo pasigenda vienas ŽŪR vadovų.
Tačiau žemės ūkio viceministras Edvardas Raugalas atkerta, kad jeigu VŽF liks ketvirtoje vietoje, tai praktiškai padėtis ne daug kuo skirsis nuo dabartinės situacijos. Darbo grupė išnagrinėjo daugelio Europos šalių patirtį ir įsitikino, kad nemažai valstybių yra įvedusios vienų ar kitų ribojimų parduodant žemės ūkio paskirties žemę, o pretendentai turi įrodyti, kad ją dirbs, o ne įsigis tik norėdami pasipelnyti. Tad VŽF galėtų atlikti ne tik kontroliuojančios institucijos vaidmenį, bet ir nupirkti žemę, jeigu šios sandorio kaina keltų įtarimą. Esą šiuo metu rinkoje esama atvejų, kai hektaras žemės parduodamas vos už 500 litų, nors vidutinė kaina siekia apie 7–8 tūkst. litų. Peršama nuomonė, kad ūkininkai patiria spaudimą parduoti turtą pigiau, nors iš tiesų tik slepia pajamas ir nenori mokėti gyventojų pajamų mokesčio.
Gintaras Nagulevičius, Žemės savininkų sąjungos tarybos pirmininkas, valstybės instituciją taip pat norėtų matyti antroje pirmumo eilės vietoje. Tiesa, jo nuomone, VŽF tebus teorinis pirkėjas, kurio pagrindinė funkcija – užtikrinti sandorių skaidrumą. Įsigaliojus naujiems reikalavimams, žemės ūkio bendrovės nebeturėtų galimybės parduoti supirktos žemės už simbolinę 1 lito kainą „tam, kam reikia“. Jeigu kaina pasirodys per maža, VŽF galės įsigyti žemę. „Manau, kad tokios tvarkos labiausiai bijo tie asmenys, kurie žemę yra įsigiję fiktyviai trečiųjų asmenų vardu ir kurie laukia palankaus momento ją perimti už simbolinę kainą. Jiems didesnis viešumas tikrai nėra naudingas“, – kalbėjo G. Nagulevičius.
Kova su spekuliantų baubu ir rūpestis dėl gimtosios žemės puikiai papildytų politikų priešrinkiminius pažadus. Tačiau net ir patikliausias rinkėjas suabejos, ar tokiai misijai įvykdyti valstybė turės pinigų užtrukusios finansinės sausros laikais.
Šį klausimą kelia ir advokatų kontoros „LAWIN Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai“ advokatas Simas Gudynas, priminęs, kad valstybė šiuo metu turi pirmumo teisę įsigyti tam tikrą žemę, pavyzdžiui, saugomose teritorijose. Tačiau gana dažnai pasitaiko, kad valstybė atsisako įsigyti žemę saugomose teritorijose, nes jos neįperka. Taigi panaši praktika gali formuotis ir ėmus pardavinėti žemės ūkio paskirties žemę. Be to, savininkai, parduodantys žemės ūkio paskirties žemę, dažnai pasirašo nuomos sutartis ir toliau parduotus sklypus nuomojasi, tad kyla klausimas, ar valstybinė institucija sugebės įgyvendinti rinkos sąlygas.
Labai tikėtina, kad į valstybės rankas patektų gana nedidelė sklypų dalis. Suprasdami, kad valstybės biudžete tam lėšų neatsiras, idėjos iniciatoriai svarsto, jog VŽF galėtų naudoti iš miško pardavimo aukcionų uždirbamus pinigus. Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius buvo užsiminęs, kad superkant žemės ūkio paskirties žemę būtų galima naudoti ir ES lėšas, tačiau jo pavaduotojas E. Raugalas pripažino, jog pinigų klausimas net nebuvo labai rimtai svarstytas, nes pirmiausia reikia susitarti dėl pirmumo eilės principo.
Maža to, siekiama, kad VŽF išgrynintų sandorius, užtikrintų pinigų kilmę ir garantuotų, jog žemė pateks į dirbančio ūkininko, o ne finansinių institucijų rankas. Kyla abejonių, ar ši valstybės institucija bus pajėgi vykdyti specialiųjų tarnybų ir mokesčių inspektorių funkcijas. Kol kas atrodo, kad keliami tikslai taip ir liks tik skambūs žodžiai dar viename įstatymo projekte.
Jeigu valstybė vis dėlto įsiterps tarp pirmumą turinčių subjektų, visas žemės pardavimo procesas labai užtruks ir gana jaunoje žemės rinkoje kils chaosas. Jau šiuo metu žemės savininkas, norintis kuo greičiau parduoti savo turtą, formalumus pajėgus atlikti ne greičiau kaip per mėnesį, o įsigaliojus naujiems ribojimams, procesas užtruks be galo be krašto. Galima prognozuoti, kad apsukrūs veikėjai už atitinkamą atlygį tikrai pasiūlys paslaugas „kuo greičiau sutvarkyti žemės pardavimo formalumus“.
Kurie „gražiai paprašys“, tie ir gaus
IQ žurnalo užkalbintas vienas stambiausių šalies ūkininkų Algimantas Vaupšas pasidalijo nuoskauda, kad nieko nežinojo apie kaimyno ketinimus parduoti sklypą, įsiterpusį į jo valdomas žemes: „Tikrai būčiau kaimynui pasiūlęs normalią kainą. Tai net nėra pinigų klausimas. Tačiau manęs niekas neinformavo. Vėliau sužinojau, kad kaimyno žemę nupirko vienas iš sklypus Lietuvoje superkančių fondų.“
Turėdamas tokią patirtį ūkininkas yra itin suinteresuotas, kad į pirmumo teisę turinčių asmenų eilę būtų įtraukti ir besiribojančių sklypų kaimynai. Apie 400 ha savos žemės turintis ir dar per 100 ha iš valstybės nuomojantis A. Vaupšas valdo vieną didžiausių šalyje daržovių ūkių, tačiau ketina plėsti ir grūdinių kultūrų pasėlius. Įsigyta technika ir pajėgumai ūkininkui leistų beveik dukart išplėsti dirbamos žemės plotus. Tačiau jam labai svarbu, kad sklypai nebūtų itin nutolę nuo įkurtos žemės ūkio produkcijos bazės, nes ūkininkauti neapsimokės dėl pernelyg didelių transportavimo sąnaudų.
„Visą pelną investuoju į žemę. Jeigu tik sužinau, kad netoliese yra sklypas, perku. Aš pats žemės neparduodu, nes visą dirbu“, – sakė Kelmės rajono ūkininkas.
Tad ar nepakaktų, kad VŽF tik ir vykdytų informavimo funkciją, o ne turėtų dar ir pirmumo teisę tą turtą įsigyti? Atsakydamas į šį klausimą, G. Nagulevičius tikino, kad valstybė dabar turėtų progą ištaisyti per žemės reformą priveltas klaidas, kai po žemės grąžinimo procedūrų dauguma sklypų tapo nebetinkami ūkininkauti, nes yra per maži dirbti. „VŽF galėtų vykdyti konsolidacijos procesą, o valstybė numatytų kelis saugiklius, kad žemę Lietuvoje pirktų ne bet kas“, – samprotavo pašnekovas.
Tačiau jam nėra priimtina vadinamoji pirmojo hektaro taisyklė, pagal kurią nebus taikomi jokie ribojimai iki 1 ha žemės ūkio paskirties sklypus perkantiems asmenims. „Pakaks nusipirkti vieną hektarą, kad taptum, sakykime, didelio ūkio kaimynu ir galėtum vėliau pretenduoti į pirmumo teisę ir jį įsigyti“, – nuogąstavo G. Nagulevičius.
Žemės savininkai taip pat kratosi įsipareigojimų informuoti apie turto pardavimo faktą kaimynus, nes tam esą neturi nei galimybių, nei lėšų. Tačiau viešinimo pareigą žadama užkrauti VŽF, nors tam taip pat teks surasti papildomų lėšų.
Pinigų stygius gali tapti viena iš šio kovos su tariamais spekuliantais projekto žlugimo priežasčių. Tačiau valdžios siūlymai turi ir daugiau trūkumų.
Kęstutis Mozeris, Žemės savininkų sąjungos vicepirmininkas, įsitikinęs, kad valstybė negali kištis į nuosavybės teises, riboti jas ar net naikinti – Konstitucija nenumato jokių ribojimų, išskyrus nuosavybės paėmimą valstybės reikmėms, kai yra aiškiai išreikštas visuomenės interesas. Tačiau rinkos dalyviams ramybės neduoda dar vienas klausimas – ar VŽF, atsidūręs pirmumo eilėje, privalės pirkti parduodamą žemę, ar valdininkams bus palikta teisė apsispręsti. Jeigu privalės, tai žemės pardavėjai, tarp jų ir perpardavinėtojai, turės garantuotą pirkėją. „O jeigu klerkui bus suteikta teisė arba pirkti, arba ne, tai čia jau kvepia korupcija. Galbūt vienas pardavėjas „gražiai paprašys“ ir iš jo ta žemė bus nupirkta. Taigi, valstybė pati pretenduoja tapti spekuliante. Įsikišdama į žemės pardavimo procesą ji iškreips rinką, nes manipuliuos svetimais – Europos Sąjungos – pinigais“, – visiškai priešingą nuomonę nei jo kolega G. Nagulevičius dėstė K. Mozeris.
Egidijus Morkūnas, advokatų profesinės bendrijos „Morkūnas Legal Bureau“ advokatas, šiuos siūlymus sieja tik su artėjančiais rinkimais. Teisininkas taip pat įžvelgia grėsmę, kad valdininkams, įgaliotiems rašyti atsisakymą įsigyti žemės, atsiras erdvė reikalauti kyšio. Panašių pavyzdžių apstu – atliekant detaliuosius planavimus buvo sukurta galimybė valdininkams pasipelnyti. Prisimenant žemėtvarką apraizgiusį korupcijos voratinklį ne kažin kiek guodžia viceministro E. Raugalo patikinimai, kad „valstybės instituciją galima kontroliuoti, jog ji dirbtų kaip reikiant“.
Žemės ūkio imperiją prislėgė skolos
„Agrowill Group“ prisistato kaip viena didžiausių ir siekiančių tapti moderniausia pirminės žemės ūkio produkcijos gamyba užsiimančių penkiolikos bendrovių grupių. Šiuo metu ji valdo apie 30 tūkst. ha savos ir nuomojamos žemės.
Verslo pradžia – 2003-ieji, kai buvo įkurta bendrovė „Agrovaldymo grupė“. 2005 m. grupės valdomų žemės ūkio bendrovių skaičius išaugo iki 11, o 2007-aisiais – iki 15. 2009-aisiais „Agrowill“ pripažinta didžiausia privačia žemės ūkio bendrove Europoje.
Tačiau sėkmės istoriją kiek kita linkme pakreipė užklupusi ekonomikos krizė. Per 2010–2011 m. pačiai „Agrowill Group“ ir dar 14-kai jos bendrovių teismuose iškeltos restruktūrizavimo bylos. Pagal restruktūrizavimo planą „Agrowill Group“ pirmus dvejus restruktūrizavimo metus kreditoriams nemokės, trečiaisiais restruktūrizavimo metais sumokės 15 proc., o didžiąją dalį – 85 proc. skolų – grąžins ketvirtaisiais restruktūrizacijos metais. Jeigu šis skolų mokėjimo planas nebus vykdomas, restruktūrizavimo byla gali būti nutraukta, o įmonėms skelbiamas bankrotas.
Pernai bendros „Agrowill Group“ skolos sumažėjo nuo 180 mln. iki 163 mln. litų.
Spekulianto portretas – iš interneto
Kai kurios užsienio šalys įsiveda vadinamąją pirmosios rankos taisyklę visiems nekilnojamojo turto sandoriams, jeigu slepiama tikroji sandorių vertė, o pirkėjas su pardavėju atsiskaito „juodais“ pinigais.
„Mano nuomone, Lietuvoje žemės pardavimo sandoriai vykdomi gana skaidriai. Pinigai nėra masiškai plaunami, kad dėl to reikėtų įvesti naujus ribojimus ir kištis valstybei“, – stebėjosi korporacijos „Matininkai“ prezidentas Kęstutis Kristinaitis, buvęs žemės ūkio ministras, ir atkreipė dėmesį, kad nelegaliais sandoriais turėtų susirūpinti specialiosios tarnybos.
K. Mozeriui, Žemės savininkų sąjungos vicepirmininkui, taip pat labai daug abejonių kelia valdžios institucijų minimi tikslai: „Esą taip bus kovojama su spekuliantais. Tai – visiška nesąmonė, nes spekuliantai seniai prisipirko tos žemės. Galbūt šių spekuliantų naudai ir svarstomos tokios idėjos?“
Vyriausybei, anot jo, vertėtų didinti administracines baudas už nedirbamą žemę, nes iki šiol numatyta atsakomybė nėra veiksminga.
„Valdžios žmonės, regis, labiausiai bijo investuotojų: bendrovių, fondų, kurie esą žemės nedirbs. Tačiau ir dabar niekas nelaiko žemės dirvonuojančios, nes tai neapsimoka. O žemės ūkio bendrovės, kurios valdininkų akyse virsta spekuliantais, nustačius pirmumo eilę kaip tik įgis daugiau teisių supirkti žemes kaip kaimynai ar nuomininkai“, – įspėjo advokatas S. Gudynas.
Tai kas gi tie spekuliantai, kurių esą apstu Lietuvoje? Žemės ūkio viceministras E. Raugalas pateikia tokį spekuliantų portretą, susidarytą iš internete aptikto skelbimo. Tai galėtų būti juridinis asmuo, parduodantis 490 ha žemės, kuri yra padalyta 62 sklypuose, esančiuose keturiuose skirtinguose rajonuose. Esą šie skaičiai yra geriausias įrodymas, kad žemę parduoda siekiantis pasipelnyti spekuliantas. Jeigu VŽF jau turėtų jam suteiktas teisines galias, jis galėtų šį turtą įsigyti, o vėliau tuos sklypus lengvatinėmis sąlygomis pasiūlytų išsipirkti gretimos žemės savininkams.
„O jeigu kaimynas neturės pinigų, tai ir joks konsolidacijos procesas nevyks“, – moja ranka K. Kristinaitis, abejojantis iniciatorių ginama konsolidacijos idėja. Jam šypseną kelia ir paskelbta kova su spekuliantais: „Man neteko susidurti su tuo, kad kažkas specialiai pirktų žemės ūkio paskirties žemę. Stambūs žemės portfelio turėtojai perka sklypus, bet jie tą žemę dirba ir naudoja produkcijai gaminti. Tai kokių spekuliacinių tikslų jie gali turėti, aš nesuprantu. Na, nebent, kad tiek ūkininkai, tiek žemės ūkio bendrovės kada nors gali tą žemę parduoti ir, žinoma, tikėtis užsidirbti.“ Suklestėti spekuliantams padėjo pati valstybė. Tapti ūkininku Lietuvoje – juokų darbas. Tereikia išklausyti kursus ir pakloti 200 litus už ūkininko pažymėjimą.
Vis dėlto tokius pseudoūkininkus ir spekuliantus K. Mozeris vadina labai galinga ir suinteresuota jėga, kuri esą ir užkūrė šią parodomąją kovos su spekuliantais kampaniją: „Jų yra daug. Jie labai turtingi, turi politinę paramą. Tai liudija ir tas faktas, kad šios kadencijos Vyriausybė gerokai pakėlė mokesčius už žemę. Tuo siekiama priversti žmones kuo greičiau ir kuo pigiau parduoti savo žemes. O dabar – dar ir siūlymai riboti disponavimo teisę, kad dar labiau kristų kaina. Tuo suinteresuoti ir sąžiningi ūkininkai, kurie taip pat tikisi kritus kainai padidinti savo valdas. Tačiau labiausiai – verslininkai, kurie supirks žemes ir lauks, kol galės jas sėkmingai parduoti.“ Jo nuomone, į tikrųjų spekuliantų akiratį yra patekusios prie didmiesčių esančios žemės ūkio paskirties žemės, kur, kaip tikimasi, kada nors bus pakeista paskirtis, ir pusvelčiui įsigytos apleistos pievos virs pelningais gyvenamųjų namų kvartalais.
Beje, teisininku dirbantis K. Mozeris, turintis apie 30 ha įvairios paskirties žemės, tačiau neužsiimantis ūkininkavimu, taip pat galėtų būti vadinamas spekuliantu. „ŽŪM klerkams bet kuris verslininkas, siekiantis pelno, yra spekuliantas, nes juos taip partinėse mokyklose mokė“, – žodžių į vatą nevyniojo K. Mozeris. Apie „berniukus“, spekuliantų veiklos mastą ŽŪR vicepirmininkas S. Dimaitis į kalbas nesileido. Jis tikino konkrečios statistikos neturįs, tačiau vylėsi, kad „ją turi specialiosios tarnybos“. Žemės ūkio viceministras E. Raugalas taip pat tik atsargiai pasvarstė, kad spekuliantai šiuo metu gali valdyti apie 10 proc. žemės ūkio paskirties žemės, įsigytos siekiant pasipelnyti.
Kieno pinigai, to ir žemė
Marius Žutautas, bendrovių „Agrowill Group“, „ŽIA valda“, „Agro Management Team“ generalinis direktorius, galėtų būti išvadintas spekuliantų arba „berniukų“ atstovu. Toks įvaizdis Gedimino Žiemelio per kelerius metus sukurtą žemės verslo imperiją lydi nuo tų laikų, kai verslininkas vieną po kitos supirkinėjo žemės ūkio bendroves, o šių patalpose mechanizatorius keitė kostiumuoti vyrukai. Todėl ir visuomenės akyse susidarė įspūdis, kad už paskolas susipirktos žemės šie vyrukai nedirbs, o tik lauks palankaus meto jas parduoti.
Šiandien M. Žutautas stebisi, kad visiems suprantama, jeigu privatus asmuo, turintis žemės, nusprendžia ją nuomoti, tačiau jeigu tuo užsiima bendrovė, tuoj pat gauna spekulianto etiketę. Lietuvoje būta ne vieno atvejo, kai finansinių sunkumų turinčios žemės ūkio bendrovės parduoda žemę investuotojams, o vėliau iš jų nuomojasi ir toliau dirba. „Kas čia blogo, jeigu į Lietuvą ateina investuotojas, oficialiai įformina sandorį, investuoja į žemę, ją vėliau išnuomoja ir užregistruoja ilgalaikę nuomos sutartį, o lietuviška bendrovė, gavusi pajamas, išsaugo verslą ir nesumažina dirbamos žemės plotų?“ – retoriškai klausė M. Žutautas.
Pašnekovas norėtų sugriauti mitą, esą investuotojų superkamos žemės nėra dirbamos. „Agrowill“ įmonių grupei nuosavybės teise priklauso 12 tūkst. ha, iš jų tik apie 134 ha šiuo metu nėra dirbama dėl tam tikrų priežasčių – dažniausiai pirma laiko nutraukiamos nuomos sutartys, nes nuomininkai laiku neatsiskaito.
Žinant faktą, kad, be 12 tūkst. ha savos žemės, dar 17 tūkst. ha „Agrowill“ nuomojasi, galima būtų daryti prielaidą, jog iš tiesų pirmumo eilės nustatymas šiai įmonei, kaip ir kitiems stambiesiems žemvaldžiams, būtų labai parankus, ypač jeigu VŽF atsidurs ketvirtoje eilės pozicijoje.
M. Žutautas pripažino, kad, vertinant iš savanaudiškų paskatų, galima prieiti prie tokios išvados. Tačiau jis priminė, kad Vyriausybei siūloma įteisinti kitus reikalavimus, pagal kuriuos naujai įsteigta bendrovė negalėtų įsigyti daug žemės, o visos esamos grupės įmonės jau valdo po 500 ha.
Siūlomos naujovės suskaldė ne tik žemdirbių organizacijas, bet ir pačią Vyriausybę: žemės ūkio ministras ir nemenkas žemvaldys K. Starkevičius įrodinėjo, kaip svarbu valstybei imtis kontroliuojančiojo vaidmens, o teisingumo ministrui Remigijui Šimašiui pasiūlymai dėl spekuliacijų žeme panaikinimo „kvepia praėjusiais laikais“.
Vyriausybė nesiryžo skubiai svarstyti pateiktų siūlymų ir nutarė juos kuriam laikui atidėti. Advokato E. Morkūno nuomone, šį klausimą bus siekiama priimti iki Seimo rinkimų. Jeigu to nebus padaryta, ir naujovės, ir jų sukelti ginčai bus užmiršti. Abiejų diskutuojančių pusių atstovai taip pat abejoja, ar šios kadencijos valdžia ryšis įgyvendinti dar vieną reformą žemės ūkyje, šį kartą paminant likusias laisvosios rinkos sąlygas.
Pirmumo teisė ir išimtys
Lenkija
Pirmumo teisė įsigyjant fizinių ar juridinių asmenų parduodamą žemės ūkio paskirties žemę Lenkijoje suteikta valstybinei Žemės ūkio nekilnojamojo turto agentūrai. Ji gali pasinaudoti pirmumo teise įsigydama žemę, užimančią ne mažiau nei 5 ha. Išimtis taikoma žemės ūkio įmonėms, iš kurių gali būti superkama žemė ir pastatai, užimantys ne mažiau kaip 1 ha.
Pirmumo teise valstybinė institucija negali pasinaudoti tada, kai turtą perka ir parduoda artimi giminaičiai, kai žemė yra kooperatyvo nario pajus, kuris perleidžiamas kitam žemės ūkio kooperatyvo nariui, kai žemės sklypas perleidžiamas vietos savivaldybei, kai žemė perkama siekiant padidinti šeimos ūkį, jeigu šis neviršija 300 ha žemės ūkio paskirties žemės ir pan.
Dar viena sąlyga – jeigu žemė ar parduodamas ūkis buvo ne mažiau kaip trejiems metams išnuomotas fiziniam ar juridiniam asmeniui, šis užima aukštesnę vietą pirmumo eilėje nei valstybinė agentūra.
Vokietija
Pagal Vokietijos įstatymus vietos savivaldybės turi pirmumo teisę įsigyti bet kurios paskirties žemės sklypus, taip pat ir žemės ūkio paskirties žemę, esančią tos savivaldybės teritorijoje. Tačiau šia teise vietos valdžia gali pasinaudoti tik visuomenės reikmėms. Išpirkimo sąlygos priklauso nuo konkretaus galiojančio žemės tvarkymo ir naudojimo plano. Beje, teisės aktai numato tam tikras išimtis, kai savivaldybė negali pasinaudoti pirmumo teise, pavyzdžiui, jeigu žemės pirkimo ir pardavimo sandoriai sudaromi tarp šeimos narių. Vis dėlto bet kuris sandoris gali būti registruojamas Žemės registre (ir taip įteisinamas) tik gavus savivaldybės atsisakymą pasinaudoti pirmumo teise arba sulaukus patvirtinimo, jog tokiai teisei taikoma išimtis.
Vienas klausimas, du atsakymai
Ar žemės ūkio paskirties žemė artimiausiu metu brangs?
Sigitas Dimaitis, ŽŪR vicepirmininkas
Lietuvoje žemė ūkio paskirties žemės hektaras vidutiniškai kainuoja apie 8–10 tūkst. litų. Akivaizdu, kad žemė pernelyg pigi. Belgijoje, Danijoje, kitose Europos valstybėse žemė kainuoja po keliolika tūkstančių eurų už hektarą, tačiau sandorių beveik nėra, nes žemė ten neparduodama, o tik nuomojama. Todėl vis daugiau Vakarų Europos ūkininkų dairosi į kitas šalis. Jie keliasi į Kazachstaną, Rusiją ir ten ūkininkauja. Kas galėtų paneigti, kad kai 2014-ųjų gegužės 1-ąją Lietuvoje nustos galioti draudimas parduoti žemės ūkio paskirties žemę užsieniečiams, jie plūstelės ūkininkauti Lietuvoje ir masiškai pirks žemę iš mūsų ūkininkų? Manau, kad Lietuvoje žemė tikrai brangs, nors kaip greitai ji artės prie Vakarų Europos lygio, sunku pasakyti. Be to, planetoje žmonių skaičius kasmet didėja, jaučiamas maisto stygius, net ir turtingose šalyse maisto produktų kainos didėja. O kai brangsta produktai, brangsta ir žemė.
Kęstutis Kristinaitis, asociacijos „Matininkai“ prezidentas
Žinoma, pasaulyje žmonių daugėja, maisto kainos didėja, vadinasi, turi didėti ir priemonių – taip pat ir žemės – kainos. Tačiau Lietuvoje šie pokyčiai neįvyks greitai. Tam reikės penkmečio ar net dešimtmečio. Laisvoji rinka jau seniai būtų sureguliavusi pasiūlos ir paklausos santykį, kainas, nes nebūtų likę jokių draudimų. Tačiau dabar niekas neperka tos žemės tikėdamiesi, kad po 5–10 metų ji kainuos, sakykime, dukart brangiau. Tai labai neefektyvi investicija. Šiuo metu Lietuvoje vidutiniškai geros žemės hektaras kainuoja apie 8 tūkst. litų. Šiandien nusipirkęs 10 ha ir investavęs 80 tūkst. litų, galbūt tik po dešimtmečio gali tikėtis ją parduoti ir gauti dukart tiek. Ne tokios jau čia didelės sumos. Didesnės grąžos galėtų tikėtis bent 100 ha geroje vietoje sukonsolidavęs asmuo, tačiau šiuo metu tai padaryti būtų labai sudėtinga. Lietuvos žemės kainą tiesiogiai lems ir Briuselyje priimami sprendimai. Kol Vokietijoje tiesioginės išmokos bus tris kartus didesnės, nereikia tikėtis, kad Lietuvoje žemė kainuos tiek pat, kaip Vokietijoje.
