Kęstučio Zapkaus kūrybos retrospektyva – įdomus nuotykis, beveik prilygstantis detektyvinei intrigai. Čia – Niujorko energija bei masteliai ir mažo berniuko karo metų išgyvenimai; Vakarų kultūros patirtys, žvilgsnis į šiuolaikinį informacinį lauką ir šypsnys kosminei erdvei. Prisijungsite?
Šiuo metu Nacionalinėje dailės galerijoje rodomą K. Zapkaus darbų parodą sudaro didelio formato 1968–2013 m. sukurti paveikslai. Kaip teigė autorius, „tai vieno Žemaitijoje gimusio žmogaus mąstymo kelionė per 50 metų“. Svarbiausias žodis čia – „mąstymas“. Jis kaip ir bendras kultūrinis išprusimas bus reikalingas ir parodos žiūrovui. Kaip kitaip sudalyvausite pokalbyje su Paul’iu Cézanne’u ar Henry Matisse’u arba pamatysite, kaip skamba Ludwigo van Beethoveno simfonija ar Arnoldo Schoenbergo serijinė muzika? Bet nenusigąskite, jums šiek tiek padės paties K. Zapkaus palikti kompasai – išsamūs atskirų kūrinių aprašymai, kuriuos turėtumėte gauti kartu su bilietu į parodą.
Kitaip nei įprasta Lietuvoje, K. Zapkus gan reikliai veda žiūrovą per savo kūrybą. Juk jo paveikslai – ne tiesiog dekoratyvios, efektingos abstrakcijos, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, o griežtai struktūruoti mąstymo dariniai. Tad, tapytojo nuomone, kalbėti apie šiuos darbus tikslinga sekant jų autoriaus žvilgsniu. Galime su tuo sutikti arba ne, tačiau bet kuriuo atveju aktyvi ir įtikinanti menininko pozicija daro įspūdį. Tai ne vienintelis žemaitiško charakterio proveržis. K. Zapkus tapytojo karjerą Niujorke pradėjo tuomet, kai išpopuliarėjo minimalizmas ir visi skelbė tapybos mirtį. Jo netenkino nei minimalistinė nuostata chaotiškame ir dinamiškame pasaulyje, nei į dekoratyvumą linkusios abstrakčiosios dailės strategijos. Tapytojas save vadino maksimalistu ir pasitelkęs modernistinę raišką ėmėsi kurti postmodernius paveikslus. „Man neįdomu ranka kurti banalų vaizdinį-prekę ir dalytis galimybėmis su fotoaparatu ar virtualia reklama“, – rašo jis.
K. Zapkaus paveikslus lengviau patirti, nei mėginti juos nuosekliai aprašyti, – juk ir detektyvinėse istorijose finalinis mįslės išpainiojimo paaiškinimas neretai kiek nuvilia, nes pasirodo tai pernelyg „pritemptas“, tai pernelyg paprastas. Šių paveikslų atveju tokia problema kyla todėl, kad jie ne vaizduoja, o analizuoja ir liudija emocijas, rankos judesį ir, žinoma, apgalvotą mintį. Tai gali būti dialogai su muzikos ar dailės istorija arba kaip „Karo vaikų“ cikle – menininko protestas prieš karo veiksmus, taip pat gyvenimiškų, socialinių situacijų apmąstymai. Kūrybinio proceso eigos pėdsakus rasite tik įsižiūrėję atidžiau. Tai dalyje paveikslų matomos pirminės struktūros – atspaustas tinklelis, tampantis aliejiniais dažais paliekamų ženklų pagrindu. Sekdami chronologiškai eksponuotus kūrinius netruksite pamatyti, kad menininko paveikslai ilgainiui kiek kinta, lyg vienas kitą nuolat keistų klasicistinis ir romantiškasis poliai.
„Prieikite arčiau, nežiūrėkite į paveikslus tik iš toli – jūs turite pastebėti, kaip dirba mano ranka“, – ragina autorius parodos žiūrovus. Iš arti aiškiau pastebime ir atskiras, savarankiškas paveikslo dalis (detales). Tuomet atsitraukdami tolyn stebime, kaip šios dalys susijungia į visumą tarsi atskiri vieno romano skyriai ar eilėraščio posmeliai. Priėjus arčiau paveikslų derėtų nepamiršti perskaityti darbų pavadinimų, kurie veikia kaip svarbios nuorodos tolesnei minčių eigai. Žinoma, verta rankose turėti jau minėtąjį parodos lankstinuką ir įsiskaityti į jame pateiktus paveikslų sukūrimo idėjų aprašymus. Negaliu pažadėti, kad perskaitytas tekstas akimirksniu paaiškins viską. Negalima „ant pirštų“ paaiškinti muzikos, kaip ir mirties, šokio, kosmoso ar minčių eigos, tačiau tai nereiškia, kad apie juos negalvojame, tiesa?
Tikiu, kad, neapsiribojus efektingo paveikslų paviršiaus ir didelių mastelių su pozityvios energijos užtaisu teikiamais įspūdžiais, paroda paskatins į mus supantį pasaulį ir meną pažvelgti kitaip. Tokiu atveju rekomenduočiau nepraleisti per parodos atidarymą pristatyto K. Zapkaus kūrybos albumo. Lietuvių ir anglų kalbomis išleistoje monografijoje – kūrinių reprodukcijos, paties autoriaus komentarai apie kūrybą ir jai skirti dailėtyrininkų tekstai. Vartant šią gražią, kokybiškai išleistą knygą norisi pasidžiaugti ir tuo, kad prie jos gimimo prisidėjo privatūs rėmėjai. Nevalstybinis meno fondas „Lewben Art Foundation“ ir jo įsteigtas Lietuvos išeivijos dailės fondas padėjo ne tik laiku ir kokybiškai išleisti albumą, bet ir surengti parodą. Prieš 20 metų savo posovietinio pasyvumo apimtiems studentams Lietuvoje K. Zapkus aiškino, kad laikai keičiasi, ir valstybė nebešelps menininkų, nes jų užduotis yra ne tik kurti, bet ir rasti savo publiką, leisiančią iš to meno gyventi. Lietuvoje ir šiandien tokios mintys kai kam kelia įsiūtį, o K. Zapkus sakuroms žydint į Vilnių grįžta su paroda, remiama ne tik valstybinių, bet ir privačių fondų. Tad tapytojo paklausta, kodėl pas mus vis dar nėra privačių, nuo valstybės finansavimo nepriklausomų galerijų, atsakau: dar penkeri meteliai, ir jau tikrai sulauksime. Jei tik nebus karo, žinoma.
Galiausiai belieka pridurti, kad šalia šios parodos Nacionalinėje dailės galerijoje rodomas Jerry Gambone’o 1980 m. sukurtas 42 minučių filmas apie K. Zapkų ir jo kūrybą. Taip pat pirmo, antro ir trečio aukšto vestibiuliuose rasite parodos „Šviesos“ eksponatus. Tai trijų K. Zapkaus studentų – Niujorke gyvenančių Aido Bareikio ir Žilvino Kempino instaliacijos bei Lietuvoje kuriančios Patricijos Jurkšaitytės – paveikslai. Užduotis surasti tokių skirtingų menininkų sąsajų su jų mokytojo K. Zapkaus kūryba – ne mažiau įdomi ir paini. Tačiau palikime šį intriguojantį epizodą antrai serijai – dar tik planuojamai visų K. Zapkaus studentų lietuvių parodai Vilniuje.
Kęstučio Zapkaus tapybos retrospektyva ir Aido Bareikio, Žilvino Kempino, Patricijos Jurkšaitytės paroda „Šviesos“, Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius), iki birželio 1 d.
