Trisdešimtmetę panevėžietę Redą Karaliūnienę, ko gero, būtų galima pavadinti žmogumi, sulaužiusiu įprastą jaunos šių dienų moters stereotipą. Įpratusiuosius matyti neriančias, mezgančias ar siuvinėjančias namų šeimininkes dažniau vyresnio amžiaus, turėtų nustebinti šios jaunos ir žavios moters užsispyrimas bei noras kurti drabužius ir rankdarbius, nekreipiant dėmesio į tai, kad tarp bendraamžių toks užsiėmimas nėra labai populiarus. Neretai jis vertinamas skeptiškai, o tuo besidominčiosios dažnai laikomos nemadingomis pelytėmis ir namisėdomis.
Užsispyrė išmokti
Nors, reikia pripažinti, šie užsiėmimai iš tikrųjų reikalauja kruopštumo ir kantrybės būti namuose, tačiau, anot R.Karaliūnienės, tai dar nereiškia, jog toks pasirinkimas būtinai turi būti nemalonus. Rankdarbių mėgėja prisipažįsta esanti tiesiog mezgimo ir siuvinėjimo fanatikė, užsikrėtusi savo pomėgių aistra ir tam skirianti didžiąją dalį laiko. “Esu, galima sakyti, išprotėjusi dėl šių užsiėmimų. Būna, kad naktį gimsta kokia mintis, kaip reikia megzti ar siuvinėti, ir aš tyliai, kad neprižadinčiau šeimos, keliuosi ir piešiu trafaretus. Daugelis nesupranta, kaip galima mėgti tai, bet aš tiesiog svaigstu dėl šių dalykų”, – pasakoja pašnekovė.
Neįtikėtina, tačiau nuvedusi vaikus pas gydytoją, ponia Reda daugiau su pastarąja sako besikalbanti apie mezgimą nei apie ligas – jos ryškiaspalviai ir labai originalūs mezginiai traukia kiekvieno akį. Moteris tvirtina megzti ir siuvinėti išmokusi dėl užsispyrimo įrodyti sau ir kitiems, jog ji gali, jei labai nori, tai padaryti. Be to, būti namuose, gaminti valgį, rūpintis šeima jai – irgi didelis malonumas. “Negaliu sėdėti namuose sudėjusi rankų, kaip kitos. Esu baigusi konditerijos bei kulinarijos mokslus ir jaučiu įsipareigojimą valgį šeimai gaminti pati. Man tai daryti patinka”, – tvirtina namų šeimininkė.
Nemėgsta banalių
Panevėžietės įsitikinimu, vaikus moterys gimdo ne mamoms, močiutėms, bet sau, todėl ir rūpintis jais privalo pačios. Devynerių metų sūnų Paulių ir šešiametę dukrą Ievą auginanti pašnekovė savo atžalomis visą laiką rūpinosi pati, todėl ir dirbti neturėjo kada, nors, be įgytos specialybės, baigė prekybos kursus. Beje, ne tik savo vaikus ponia Reda apmezga nuo galvos iki kojų, dukros lėlėms pasiuva drabužių – moters rankdarbiais puošiasi ir 2 jos krikšto dukros bei krikštasūnis, draugių vaikai. Visos pažįstamos, pasak mezgėjos, jau įprato, kad ji dovanoja savo rankų darbo dirbinius ir kitokių dovanų nė viena nenori. Kiekvieno artimo žmogaus gimtadienio proga R.Karaliūnienė stengiasi sugalvoti ką nors originalaus: draugėms ji sukuria humoristinių eilėraštukų, o pagal juos reikia surasti savo dovaną, išsiuvinėja ir įrėmina paveikslėlius, pasiuva skudurinę lėlę arba sukuria juokingų kompozicijų ne tik iš audinio, bet ir iš gamtinių medžiagų, kitokių detalių. Pavyzdžiui, darydama paveikslą, kurį pavadino Avino ženklu, panaudojo net kiaulės kaukolę. Trisdešimtmetė teigia nemėgstanti įprastų atvirukų ir banalių sveikinimo eilių, todėl visada stengiasi sukurti pati.
Depresijai laiko nelieka
Namų šeimininkei malonu, kai jos kūriniai kam nors suteikia džiaugsmo, ką nors pralinksmina. Visa tai moteris teigia daranti tikrai ne tam, kad kiti ją pagirtų, tuo labiau – kad pavydėtų, nors mūsų visuomenėje tokių žmonių yra pakankamai. Ponia Reda jau spėjo įsitikinti: turint mėgstamą užsiėmimą, paprastai nelieka laiko sirgti depresija ar nuobodžiauti. Yra draugių, kurios pašnekovei dejuoja, jog gyventi nuobodu, o veikti nėra kas. “Ne vienai siūliausi, kad galiu pamokyti, kaip megzti ar siuvinėti, bet jos neparodė noro to išmokti – joms neįdomu. Turbūt paprasčiau sėdėti nieko neveikiant ir sirgti depresija”, – nesupranta tokių dejuojančių moterų darbštuolė.
Panevėžietė labai norėtų išmokti dar ir siūti, tačiau, kaip teigia, nuogąstauja, jog tuomet visai pamestų galvą. “Vyras sako, kad tada greičiausiai iš viso nebeičiau miegoti”, – juokiasi pašnekovė.
Verslo imtųsi, jei gyventų Vilniuje
Savo mezginius R.Karaliūnienė kol kas tik dovanoja artimiems žmonėms, jų nėra pardavusi, nors daug kas to, anot jos, pageidauja. Viena kaimynė netgi primygtinai moteriai rekomenduoja atsidaryti savo saloną ir verstis mezgimu, bet ponia Reda turi savo nuomonę. Jos įsitikinimu, toks verslas pelningas galėtų būti nebent Vilniuje – Panevėžyje žmonės kažin ar išgalėtų mokėti už jos sukurtus drabužius, nes norint numegzti paprasčiausią vaikišką sarafaną siūlams reikia išleisti maždaug 50 litų. Apie stojimą į Tautodailininkų sąjungą ar parodų organizavimą pašnekovė irgi tvirtina negalvojanti. Tiesa, vieną parodėlę lopšelyje-darželyje “Ramunė” ji buvo surengusi, bet ji nebuvo vieša.
Kadangi Panevėžio parduotuvėse didelio siūlų pasirinkimo, R.Karaliūnienės tvirtinimu, nėra, anksčiau jų mezgėja pasakoja pirkdavusi dėvėtų drabužių parduotuvėse. Dabar tokių, kokių jai reikia, lengvai galima nusipirkti ir Gariūnuose. Kad numegztų vaikišką drabužį, namų šeimininkei reikia laiko nuo savaitės iki mėnesio. Išsiuvinėti didelį paveikslą su daugybe gėlių žiedų užtrunka maždaug mėnesį.
Reikia noro, ne gabumų
Kaip megzti ar siuvinėti, rankdarbių kūrėja sako sugalvojanti pati. Darbų ji nemėgsta kartoti, juos derina pagal žmogaus charakterį, nuotaiką. Taip pat modelius renkasi iš žurnalų, juos knygyne perka nuolat. Dar ir vyras, važinėdamas į Vokietiją, jų parveža. Anksčiau ponia Reda paveikslėlius dažniausiai kopijuodavo iš žurnalų, o per 10 metų teigia išmokusi ir pati nupiešti. Beje, už dailę mokykloje ji visada teigia gaudavusi labai gerus pažymius. Šį sugebėjimą, anot panevėžietės, veikiausiai bus perėmusi ir dukra, kuriai ji yra pavyzdys. “Ieva sako, jog užaugusi norės būti gera žmona, irgi mokės megzti, siuvinėti”, – juokiasi mezgėja.
Savo mamai, kuri gyvena kartu su jos šeima, R.Karaliūnienė taip pat jaučia didžiulę pagarbą: už tai, kad ji, likusi be vyro, visą savo meilę atidavė vaikams, išmokė mylėti. Moteris neslepia, kad tėtis savo šeimą paliko prieš 20 metų. Nuo tada ji, sesuo, mama ir močiutė gyveno kartu ir labai sunkiai. Kad užsidirbtų duonai, mama su seserimi nerdavo, o ji, būdama dar visai vaikas, siuvinėdavo ir peltakiuodavo, o rankdarbius pristatydavo parduoti. Toks gyvenimas, pasak ponios Redos, išmokė ją valios ir ryžto gerovę susikurti savo rankomis, neprašant jokių pašalpų. “Norėjau kai kam įrodyti, kad aš pati galiu išmokti megzti ir siuvinėti, ir tai padariau. Manau, tam reikia ne gabumų, bet paprasčiausio noro”, – priduria mezgėja.
Rankdarbiai – sesers namuose
Nors artimiausias jos noras – dirbti pardavėja, pašnekovė turi ir savo didžiąją svajonę – mokytis ir tapti stomatologe. Kol kas, kol įsigis kitą butą, šios svajonės ji nebandys įgyvendinti, tačiau vėliau greičiausiai to sieks. Turėdama didesnį būstą, dviejų vaikų mama ketina dukrai padaryti gėlių kambarį. Sūnui, be galo mėgstančiam knygas, ji irgi norėtų sukurti ką nors gražaus. O artimiausiu metu ji planuoja dukrai numegzti drabužių su drugeliais kolekciją.
Siuvinėtų paveikslų savo bute R.Karaliūnienė visai neturi – ji rankdarbius dovanoja seseriai ir kitiems artimiems žmonėms. Be to, dabartiniame bute, kaip įsitikinusi, ir vietos tokiems kūriniams mažoka.
“Kadangi negeriu, nerūkau, tai ir laiko savo pomėgiams turiu. Esu laiminga, kai ką nors darau savo šeimai, ir man užtenka, kad šeima tai supranta ir vertina, kad tie, kuriems darau, jaučiasi laimingi”, – tikina moteris. Ponios Redos gimtadienio proga daugelis panevėžietei dovanoja jos pamėgto mėlyno arba geltono stiklo dirbinių. O gavusi dovanų pinigų, juos paprastai išleidžianti… siūlams.
Angelė Valentinavičienė
tel. 511223, angele@sekunde.com
A.Repšio nuotr. Dažniausiai pačios megztus vaikiškus drabužius R.Karaliūnienė skiria savo vaikams.
